Saugomų liudytojų bei nukentėjusiųjų gyvenimas kruopščiai slepiamas po grifu „slaptai“.
Valstybės saugomi liudytojai vis dažniau reiškia pretenzijas jų apsauga besirūpinančios struktūros valdžiai. Prieš pasitraukdama iš Lietuvos garsiosios Kauno pedofilijos istorijos veikėja Laimutė Stankūnaitė, buvusi velionio garliaviškio Drąsiaus Kedžio gyvenimo draugė, viename iš šalies dienraščių tiesiai pareiškė: „Pirmas dalykas, dėl ko mums pritaikyta apsaugos programa, yra saugumas. Grėsmė mano ir dukrelės gyvybei, matyt, išliks dar ilgai, nes ne viskas iki galo išsiaiškinta šioje tragiškoje byloje, kur tiek daug nelemtų mirčių. Prokurorams nebekyla abejonių, kas nužudė mano seserį ir teisėją Joną Furmanavičių. Bet ne visi taškai sudėlioti Drąsiaus Kedžio, Andriaus Ūso, Vaido Milinio mirčių tyrimuose. Juk aš likau vienintelė gyva, nors D. Kedžio buvau pasmerkta mirti pati pirmoji. Likti Lietuvoje ir visą gyvenimą bijoti? Nebegaliu gyventi triušio gyvenimo.“
Nemalonūs pokyčiai prasidėjo kalėjime
Yra atvejų, kai pasitaiko metai ar keleri be darbo, pajamų, laisvalaikio ir įprasto gyvenimo režimo. Tie patys keleri metai, kupini baimės ne tik dėl savo, bet ir dėl artimiausių žmonių gyvybės. Tokią kainą privalo mokėti asmenys, kurie sutinka tapti valstybės saugomais liudytojais. Taip gyvena ir žmonės, sutikę demaskuoti žiauriausias Lietuvos kriminalines gaujas.
Kiek šiuo metu yra Lietuvos piliečių, kuriems skirta valstybės apsauga ar jos įgaliojimai perduoti kitos šalies apsaugos tarnyboms, nė vienas iš „Balsas.lt savaitės“ pašnekovų negalėjo atsakyti, nes tai – valstybės paslaptis. Už jos atskleidimą gresia Baudžiamajame kodekse numatyta bausmė. Kai kuriais atvejais – net laisvės atėmimas.
„Kai patekau kitos struktūros (Kalėjimų departamento – red. past.) žinion, daug kas pasikeitė, o tai, ką buvo žadėję apsaugą paskyrusios tarnybos žmonės, nelabai galioja“, – prieš keletą dienų šio straipsnio autorių pasiekusiame laiške rašė vienoje šalies įkalinimo įstaigoje bausmę atliekantis buvęs garsios Kauno nusikalstamos gaujos veikėjas (redakcijai asmens pavardė ir vardas žinomi – red. past.), kuris davė parodymus net prieš klasikinės mafijos autoritetu laikytą Henriką Daktarą ir jo vyrus.
Maža to, laišką parašęs asmuo pastaruosius trejus metus konspiraciniame bute gyveno prižiūrimas valstybės paskirtų apsaugininkų. Vyras piktinosi, kad iš 3 metų ir 11 mėnesių, kuriuos gyveno saugomas pareigūnų, nė viena diena nebuvo įskaičiuota į neseniai viename teismų paskirtą bausmės laiką (jis nuteistas 5 metams nelaisvės dėl dalyvavimo organizuoto nusikalstamo susivienijimo veikloje – red. past.).
Pas kaimynus viskas paprasčiau?
„Manyčiau, kad tai nėra teisinga, nes beveik visose Europos Sąjungos šalyse namų areštas įskaitomas į bausmės laiką. Aš gavau penkerius metus kalėjimo, o jeigu sėdėsiu, dar bus prisidėję beveik ketveri be teismo nuosprendžio“, – rašė jis.
Laiško autorius kaip pavyzdį pridėjo Latvijos Baudžiamojo proceso įstatymo straipsnius. Juos perskaičius susidaro įspūdis, kad šalyje kaimynėje nuteistųjų padėtis yra gerokai liberalesnė. Štai 282-ame straipsnyje, kuriame išdėstyta apie namų areštą, rašoma: „Namų areštas skiriamas, skundai dėl jo skyrimo nagrinėjami ir namų arešto skyrimo kontrolė atliekama tokia pat tvarka kaip ir dėl įkalinimo.“
Latvijos baudžiamojo įstatymo 292 straipsnio penktajame skyriuje skelbiama, kad „namų areštas įskaičiuojamas į laisvės atėmimo bausmės terminą. Viena namų arešto diena atitinka vieną laisvės atėmimo dieną“.
Geros sąlygos Amerikoje
Su tokiais dar neseniai buvusio aktyvaus gaujos nario teiginiais nesutiko buvęs Lietuvos policijos liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos tarnybos viršininkas Vitalijus Skorupskas.
Nuo 1993 iki 2007 metų minėtai tarnybai vadovavęs pašnekovas tikino, kad bene lanksčiausia yra Jungtinėse Amerikos Valstijose nuteistų asmenų padėtis. „Ten iš organizuotų nusikalstamų grupuočių stengiamasi išieškoti finansines lėšas, kuriomis apmokamas su teisėsauga sutikusių bendradarbiauti buvusių gaujų narių gyvenimas, – aiškino V. Skorupskas. – Deja, visoje Europoje nėra nei tokių teisinių, nei finansinių galimybių. 2007 metų lapkričio 13 dieną buvo pasirašytas Europos Komisijos komunikatas. Jame nurodoma, kad reikia sukurti bendrus teisės aktus, kurie reguliuotų apsaugos priemonių vykdymą visoje Europos Sąjungoje. Tačiau nuspręsta jį penkeriems metams atidėti, todėl kas nors iš naujo turėtų būti kuriama jau nuo ateinančių metų.“
Netgi palikęs minėtos tarnybos viršininko postą V. Skorupskas neretai šios sferos klausimais yra kviečiamas konsultuoti kolegų kitose Europos šalyse. Jam yra tekę lankytis Bulgarijoje, Rumunijoje ir Vakarų Balkanų šalyse.
„Simboliška, tačiau šis padalinys Lietuvoje šiemet mini dvidešimt veiklos metų. Jis buvo sukurtas 1993-iųjų rugpjūtį, – sakė V. Skorupskas. – Pasaulinė statistika skelbia, kad du trečdaliai saugomų asmenų yra žmonės iš nusikalstamų gaujų arba žmonės, turintys audringą kriminalinę praeitį. Kai tokie žmonės pradeda ne saugumo ieškoti, o stengiasi pabėgti nuo atsakomybės, siekia finansinės naudos, tada prasideda kiti dalykai. Europoje kokių nors išskirtinių sąlygų nėra. Tai žinau, nes daugmaž pažįstu visose Senojo žemyno šalyse veikiantiems padaliniams vadovaujančius asmenis.“
Mitai apie plastines operacijas
Paklaustas, ar Lietuvoje yra buvę atvejų, kai vertingos informacijos apie buvusius bendrus suteikęs asmuo buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, V. Skorupskas patvirtino: „Buvo. Ir ne vienas. Tai buvo asmenys, priklausantys žinomoms grupuotėms, o tie atvejai susieti su rezonansinėmis bylomis. Konkrečių atvejų ir pavardžių minėti negaliu, nes tai yra valstybės paslaptis.“
V. Skorupsko nuomone, ypač gerai šioje sferoje tvarkosi Vokietijos teisėsauga. „Šioje šalyje saugomų liudytojų padalinys turi turėti labai gerus ryšius su tyrėjais, tačiau negali jiems priklausyti. Kad nebūtų tokių dalykų kaip perkami įrodymai. Ko verti įrodymai, jeigu jie nupirkti?“ – kalbėjo V. Skorupskas.
Pašnekovas atskleidė, kad dažniausiai problemų kyla dėl finansinės naudos siekiančių teisėsaugos bendradarbių.
Lietuvoje sklandančios legendos apie buvusių policijos bendradarbių, kuriems atliekamos plastinės operacijos ir kurie slapčia išvežami į kitas šalis, likimus V. Skorupskui sukėlė šypseną: „Tai ne operacijos, o labiau tam tikros plastinės korekcijos. Per dvidešimt šios tarnybos egzistavimo metų Lietuvoje buvo daugybė skirtingų situacijų.“
Parlamentarai nesulaukia pretenzijų
Kaip teigė Stasys Šedbaras, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotojas, būtent dėl bendradarbiavimo su teisėsauga krito garsiausios Lietuvos nusikaltėlių gaujos: klaipėdiečio Sigito Gaidjurgio, panevėžiečių Tulpinių ir kauniečio H. Daktaro. „Anksčiau, kol dar nebuvo pakeisti įstatymai, būta atvejų, kai prokurorai kreipdavosi į teismą ir sakydavo, kad tas tą ir aną padarė, bet teismas kažkodėl netaikydavo švelnesnės ar bent nežymiai švelnesnės atsakomybės“, – pasakojo parlamentaras.
Jo teigimu, neteisėto praturtėjimo atveju, jei asmuo, kuriuo vardu yra įregistruotas turtas, sutinka bendradarbiauti, tačiau sako: „Čia ne mano, o to ar kito asmens“, – taip pat įstatyme numatyta, kad jis atleidžiamas nuo atsakomybės. „Kartu atsiranda savotiškas balansas: vieno neteisiame, bet nuteisiame visą gaują ir padarome ją nekenksmingą tam tikroje atkarpoje“, – kalbėjo S. Šedbaras.
Politiko žodžiais, Seimo nariai nesulaukia laiškų su įkalinimo vietose bausmes atliekančių teisėsaugos bendradarbių pretenzijomis. „Pavyzdžiui, Amerikoje vyksta derybos tarp prokuroro ir teisiamojo advokato, – pasakojo S. Šedbaras. – Galiausiai teisiamas asmuo sutinka prisipažinti dėl tam tikrų nusikaltimų ir jam neinkriminuojami jokie kiti kaltinimai. Būta diskusijų, kad tokią praktiką reikėtų pritaikyti Lietuvoje, tačiau vargu ar mūsų visuomenė ir teisėsauga subrendusi tokioms reformoms. Realiai liudytojas savo parodymais turi įrodyti, kad jo pateikti įrodymai yra svarūs. Nuo tada jis įgija teisę į valstybės malonę.“
TIK FAKTAI
Paskutinėje, šių metų birželio viduryje Klaipėdos apygardos teisme išnagrinėtoje Kauno Daktarų gaujos byloje iš 15 gaujos kaltinamųjų net 11 savo noru sutiko bendradarbiauti su teisėsaugininkais.
Bene skandalingiausiai pastaraisiais metais išgarsėjo 33-erių Kauno kriminalinio pasaulio veikėjas Jonas Bielskis, beveik prieš dešimtmetį sutikęs bendradarbiauti su Policijos departamento pareigūnais.
Kaip jau skelbta, garsiose bylose apie liūdniausiai pagarsėjusius Lietuvos banditus nemažai pasakojęs Senelio pravarde žinomas vyras nuo rugpjūčio 16 dienos yra gydomas ligoninėje dėl avarijoje patirtos traumos. Esą J. Bielskio vairuojamas motociklas rėžėsi į troleibusą. Nėra žinių, kuriame mieste įvyko nelaimė. Teigiama, kad informacija apie šį eismo įvykį buvo kruopščiai nuslėpta, avarijos pėdsakai greitai pašalinti.
Bene didžiausias triukšmas kylo, kai 2006 metų balandžio 17-osios vakarą J. Bielskis, pavakarieniavęs su jį prižiūrinčiais teisėsaugininkais, nuėjo miegoti, bet jau kitą rytą lova jo milžiniškame name, esančiame Kauno Žaliakalnyje, buvo tuščia.
Netrukus buvo paskelbta tarptautinė J. Bielskio paieška. Po porą mėnesių trukusių paieškų 2006 metų birželio 9-ąją Rusijos teisėsaugininkų jis buvo sučiuptas Sankt Peterburge prie metro stotelės, kai po pietų išėjo iš nuomojamo buto į miestą.
Sulaikomo kauniečio kišenėje rastas padirbtas pasas, išduotas Jurgio Birbalo vardu. Paaiškėjo, kad nemažai pinigų į Rusiją išsivežęs Senelis šiame mieste gyveno kaip milijonierius.
Italijoje saugomi ir globojami asmenys per mėnesį iš valstybės gauna 1,5 tūkst. eurų čekį.
Prieš dešimtmetį Italijoje tikrą aistrų protrūkį sukėlė buvusio „Cosa nostra“ boso Enzo Bruscos istorija: 30 metų nelaisvės nuteistas buvęs mafiozas išsireikalavo su teisėsauga bendradarbiaujančio asmens statuso. Negana to, namų arešto sąlygomis gyvenusiam mafiozui ir kiekvienam jo šeimos nariui būdavo skiriamos pustrečio šimto eurų mėnesinės stipendijos.
