Liūdną žinią socialiniuose tinkluose pranešė Vidas Mačiulis, išreiškęs užuojautą velionio šeimos nariams, artimiesiems, draugams ir bičiuliams.
Pasidalijo prisiminimais
V. Mačiulis pasidalijo prisiminimais apie ryškų pėdsaką palikusį J. Minginą.
„Kiekvienas išsiskyrimas yra sunkus, tačiau staigi, netikėta, nelaukta vyro mirtis Vidai Minginienei yra dar skaudesnis psichologinis smūgis.
Visą savaitę jiedu drauge praleido Palangoje, džiaugėsi geru oru, pailsėjo. Grįždami sustojo autostrados lauko kavinėje ne dėl to, kad Jonas už vairo būtų pavargęs. Tikriausiai, prie puodelio kavos prisiminė ir savo gyvenimą, nes kartu praleido beveik septynis dešimtmečius.
Abu drauge studijavo tuometiniame Kauno politechnikos institute, abu buvo KPI dainų ir šokių ansamblio „Nemunas“ nariai. Jiedu ne tik susipažino, drauge šoko, bet ir sukūrė gražią šeimą. Jonas, metais anksčiau baigęs aukštuosius mokslus, gavo paskyrimą į Kazlų Rūdą.
Žmona Vida iš karto gavo paskyrimą Kaune, kur sugrįžo ir jos vyras į Pramoninės statybos projektavimo institutą. Po kurio laiko buvo paskirtas Kauno trečiosios statybos – remonto valdybos viršininku.
Gabus, darbštus, sumanus ir pareigingas J. Minginas buvo pastebėtas, įvertintas, paaukštintas. Jis tapo tuometinių Kauno vykdomojo komiteto pirmininkų Vladislovo Mikučiausko, Jono Razumo pavaduotoju, plano komisijos pirmininku. Tai ne politinis, bet ūkinis darbas, kad miestas sparčiai augtų ir gražėtų, reikėjo sumaniai skirstyti lėšas svarbiausiems Kauno objektams.
Visi tuometiniai miesto vykdomojo komiteto vadovai lyg įsiamžino Laisvės alėjoje, pavertę ją pėsčiųjų karalija. Nei tada, prieš keturis dešimtmečius, nei atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, niekas nekaltino Jono Mingino už savanaudiškumą ar aplaidumą, nors jis buvo reiklus ir principingas vadovas.
Jo padorumas, nuoširdumas, atsakomybė už miesto reikalus buvo aukščiau asmeninių interesų. Tai aš pats mačiau, stebėjau, vertinau. Beveik penkiasdešimt metų nuo pirmos dienos gyvenome tame pat keturiasdešimties butų penkiaaukštyje, prie esančių garažų, dykvietėje savo rankomis pastatėme tris (kartu su a. a. Jono Kavoliūnu), požemines vietas savo automobiliams.
Autoritetingas ir garbingas miesto žmogus nesinaudojo privilegijomis, nerodė savo viršenybės garažo ar gyvenamojo namo bendrijų narių susirinkimuose. Jis turėjo savo nuomonę, bet visada palaikydavo kitų gerus siūlymus...“ – dalijosi V. Mačiulis.
J. Mingino gyvybė užgeso rugpjūčio 21-ąją, jis amžinojo poilsio atgulė Petrašiūnų kapinėse. V. Mačiulis prisiminė ir paskutinįjį jų susitikimą:
„O dar prieš porą savaičių, kaip visada susitikę, mudu kalbėjomės apie krepšinį, būsimus Lietuvos krepšinio federacijos prezidento rinkimus.
Ir, žinoma, apie Kauno „Žalgirį“, kuriam anais sunkiais laikais vykdomojo komiteto plano komisijos pirmininkas labai padėjo, kad kauniečiai taptų sovietų sąjungos čempionais. Ir dabar jis džiaugėsi pergalėmis, liūdėjo dėl Lietuvos vyrų rinktinės, profesionaliai vertino krepšininkus, nes pats ne tik jaunystėje žaidė.
Ir būdamas septyniasdešimtmetis su bendraminčiais amžininkais dar treniravosi ir rungtyniavimo. Nebeliko jo vyresnių ir jaunesnių krepšinio bičiulių, buvusių bendradarbių. Pas juos amžinybėn iškeliavo ir puikus žmogus Jonas Minginas, kurio gerumo dvasia liko Kaune, kur jis mokėsi, augo, dirbo, svajojo...“
priešinosi sistemai ir į nestojo į komjaunimą. Neabejotinai komsomolka buvai ir tu, tad nereikia malti š ūdo. Na, nebent esi nepilnametė neišmanėlė.
Kas norėjo padaryti karjerą, privalėjo tapti komunistų partijos nariu. Po nepriklausomybės atkūrimo visi išvertė švarkus ir visi komunistai pradėjo uoliai vaikščioti į bažnyčią bei vaidinti patriotus. Dabar patriotizmo neliko, bet norint sočiai gyventi, vistiek turi stoti į kokią nors partiją, kad lengviau prisikasti prie lovio.