Anksčiau – tik „buitinis“ nacionalizmas
B. M. prisimena, kad ankstesnių prezidentų (Askaro Akajevo ir Kurmanbeko Bakijevo) valdymo laikotarpiu nacionalizmas nebuvo toks stiprus. Tam tikra nesantaika, atsiradusi po Sovietų Sąjungos griūties, retai virsdavo konkrečiais smurto protrūkiais. B. M. vaikystėje ne kartą girdėjo, kaip kirgizai grasino papjauti visus rusus ir kitas tautines mažumas, bet realaus pavojaus jų gyvybei nebuvo.
Įvairių tautybių žmonių į Kirgiziją atvyko Sovietų Sąjungos laikais, kai buvo sparčiai vystoma šalies pramonė. Gamykloms reikėjo specialistų, kurių tarp vietinių gyventojų nebuvo. Tokiu būdu tam tikru metu Kirgizijos populiacijoje beliko vos 40 proc. etninių kirgizų. Dar tuomet buvo paklotas pagrindas tautinei nesantaikai: „Rusai laikė nepagarba, jei kirgizai kalbėdavo ne rusiškai, o savo kalba.“ Tiesa, B. M. laikosi nuomonės, kad Kirgizija iš sovietų valdžios gavo labai daug naudos – šalies pragyvenimo lygis pakilo neįtikėtinai: „Kirgizai iš rusų gavo daug pagalbos, tikrą postūmį vystymuisi. Ir to negalima lyginti su, pavyzdžiui, Afrikos šalių kolonizavimu, kai afrikiečiai iš tiesų kentėjo nuo europiečių.“
Pasak B. M., jis dar vaikystėje išmoko kirgizų kalbą, visada gerbė savo šalį ir jautėsi esąs jos pilietis. Jis puikiai suprato ir problematišką etninių kirgizų istoriją. Pastarieji kentėjo dar Rusijos monarchijos laikais. K. Bakijevo prezidentavimo laikotarpio pradžioje apie nacionalizmą jis jau buvo beveik pamiršęs: „Man atrodė, kad nacionalizmo lygis visiškai krito, kirgizų požiūris į tautines mažumas tapo normalus.“ Tačiau, pasak B. M., K. Bakijevo valdymui artėjant į pabaigą, dėl vis prastėjančios ekonominės padėties prasidėjo grėsmingas nacionalizmo atgimimas – nepatenkinti kirgizai pradėjo ieškoti atpirkimo ožių, ir jais tapo tautinės mažumos: „Tarp kirgizų atsirado vis daugiau girtuokliaujančių bedarbių. Atsirado daugybė politikų nacionalistų, kurie šiuos žmones labai nesunkiai galėjo paskatinti imtis smurto.“
Pogromai prieš tautines mažumas Kirgizijoje (nuotr. SCANPIX)
Po revoliucijos – pokyčiai
Užpuolimai, pasak B. M., prasidėjo būtent tuo laikotarpiu, bet policija tuomet į pareiškimus dar atsižvelgdavo pakankamai rimtai. B. M. prisimena masinį kurdų pogromą apie 20 kilometrų nuo jo miesto Kara Baltos. Tuo metu K. Bakijevas ėmėsi griežtų priemonių ir į įvykių epicentrą dislokavo specialiąsias pajėgas, kurios pogromus sustabdė. „Nors K. Bakijevas ir turėjo trūkumų, vis dėlto aš manau, kad jis buvo geras prezidentas“, – teigia B. M. Tačiau nacionalistinės grupuotės likviduotos nebuvo. Jos ėmesi kito darbo – buvo nuspręsta nuversti tuometinį prezidentą. Tokiu būdu 2010 balandį įvyko revoliucija.
Pogromai prieš tautines mažumas Kirgizijoje (nuotr. SCANPIX)
„Kuomet įvyko perversmas, nuo pat pirmos dienos prasidėjo masiniai pogromai“, – tikina B. M. Pasak jo, nacionalistinės grupuotės, pradėjusios nuo pogromų Kirgizijos sostinėje Biškeke, pamažu perėjo prie sostinės priemiesčių, o vėliau ir prie likusios šalies dalies – ėmė smurtauti, žudyti, siaubti, deginti namus, parduotuves ir kitus objektus. Smurtautojai jautė, kad nebus baudžiami, todėl be jokio gailesčio darė viską, ką tik norėjo. Paklaustas, ar nacionalistai užpuolikai Kirgizijoje sąmoningai aukomis pasirenka būtent tam tikrų tautinių mažumų atstovus, B. M. teigia, kad vieną dieną būna nuspręsta susidoroti su uzbekais, kitą – su čečėnais, na o dar kitą aukomis gali tapti kurdai, uigūrai, rusai, dunganai, tadžikai ar bet kuri kita iš 80 Kirgizijoje gyvenančių tautinių mažumų: „Anksčiau ar vėliau ateina pas visus.“ Viena iš tokių užpuolimų aukų tapo ir pats B. M., kuris yra pusiau rusas, pusiau uiguras.
Pogromai prieš tautines mažumas Kirgizijoje (nuotr. SCANPIX)
Vos liko gyvas
B. M. tapo vieno iš vietinių Kara Baltos miesto nacionalistų vadeivos auka. Pašnekovas nenoriai pasakoja apie savo nelaimę, jo akyse kaupiasi ašaros: „Aš turguje prekiavau daržovėmis. Jis nuolatos mane reketavo, grasino, bet valdant prezidentui K. Bakijevui dar jaučiausi bent kažkiek saugus. Po revoliucijos jis suprato, kad gali daryti ką panorėjęs. Jis su daugybe savo vyrų įsiveržė į mano namus. Išdaužė langų stiklus, išlaužė visas duris... Suniokojo viską... Mane žiauriai sumušė, praskėlė galvą. Man pasisekė, kad atėjo kažkokie trys senukai, kurie įtikino manęs nežudyti. Man tiesiog pasisekė...“ Ir jo atvejis nebuvo vienintelis. B. M. teigia pats savo akimis matęs, kaip žmonės tiesiog apipila benzinu ir padega. Po šių incidentų B. M. teko slapstytis, kol jis priėmė sprendimą sprukti iš šalies.
Pokalbio metu B. M. nuolatos drebančiomis rankomis varto įvairių pasaulinių žmogaus teisių gynimo organizacijų, tarp kurių – „Human Rights Watch“, „Amnesty International“ ir kitos, ataskaitas apie padėtį Kirgizijoje. Jis tikina, kad teisėsauga Kirgizijoje įstatymus taiko selektyviai: etniniams kirgizams galioja vieni įstatymai, tautinėms mažumoms – kiti: „Jei tu esi kirgizas, tai už kokį nors nusikaltimą būsi nuteistas lygtinai, tai formalumas. O jei nesi kirgizas, tai tau prigalvos daugybę kaltinimų ir nuteis kalėti iki gyvos galvos.“
Pogromai prieš tautines mažumas Kirgizijoje (nuotr. SCANPIX)
Įdomu tai, kad, pasak B. M. su šiais nusikaltimais labai glaudžiai susijusi ir šalies politinė valdžia. Jis pasakoja, kad šalies politiniame elite jaučiamas galingas nacionalizmo atgimimas, kurį jis palygina su nacių Vokietijos laikais formuotais teiginiais apie rasinius pranašumus: „Kirgizijos politikai tik dar labiau kursto tautinę nesantaiką. Ir jie to netgi neslepia, atvirai pasiskelbia nacionalistais. Kai jie vyksta į susitikimus užsienyje, būna labai malonūs ir geri, tačiau, kai grįžta ir kirgizų kalba šneka nuo kokios nors tribūnos, sako visiškai kitus dalykus.“
Lietuvos sprendimas – nesuvokiamas
B. M., paprašęs neviešinti tikrojo jo vardo, nes bijo, kad tai jam gali pakenkti, jei tektų grįžti į Kirgiziją. Jis tikina, kad Lietuva atmestinai nagrinėjo jo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Jam atrodo nesuvokiama, kad civilizuotoje ir demokratinėje šalyje gali nesuprasti jo pagalbos prašymo. Atmetus pirmąjį prieglobsčio prašymą, B. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris jo skundą taip pat atmetė. Tačiau kirgizas žada ir toliau kovoti teismuose. Jis tvirtai pasiryžęs padaryti viską, kad tik nereikėtų grįžti atgal į pragarą: „Teismas mano atžvilgiu elgiasi nesąžiningai. Posėdžio metu susidarė įspūdis, kad teismas tiesiog skuba, man net neleido kalbėti, vis nutraukdavo mano pasisakymus.“ Pasak B. M., Lietuva tokį sprendimą jo atžvilgiu priėmė neatsitiktinai. Juk jei suteiks prieglobstį jam, tokių kaip jis gali atsirasti ir daug daugiau: „Girdėjau nuomonę, kad jei prieglobstį suteiks vienam, tai neva suvažiuos čia visi kirgizai arba visi uigūrai.“ Toks požiūris B. M. liūdina ir žeidžia.
Pogromai prieš tautines mažumas Kirgizijoje (nuotr. SCANPIX)
Pasaulis nieko nedaro
Pašnekovas yra nusivylęs tarptautinės bendruomenės reakcija į Kirgizijos problemas. Pasak jo, pasaulis yra paprasčiausiai pasyvus ir apsiriboja tik deklaratyviais pasisakymais: „Jungtinės Valstijos nieko nedarė. Kirgizija JAV suteikė Manaso karinę bazę, kuri yra labai svarbi operacijoms Afganistane, todėl su Kirgizijos valdžiai paprasčiausiai nenorėta gadinti santykių. Europos Sąjunga taip pat apsiribojo pareiškimais apie susirūpinimą. Net Uzbekistanas nieko nedarė, nors Kirgizijoje buvo susidorota su 2 tūkstančiais uzbekų!“
B. M. teigia negalintis atsakyti, koks šios Kirgizijos problemos sprendimas, ir ar yra įmanomas tautinės nesantaikos panaikinimas bei mažumų integracija. Pasak jo, dabar situacija kiek stabilizavosi, masinių žmogžudysčių nebėra, tačiau tautinės mažumos šalyje nėra saugios – išpuoliai tęsiasi. Paklaustas, ar kada nors vis dėlto norėtų grįžti į savo šalį, B. M. tiesiog nuleidžia akis. Po kelių tylos akimirkų jis lakoniškai atsako: „Aš to neįsivaizduoju.“
Taip pat skaitykite:
Specialiai Balsas.lt: persekiojamo „Gazprombanko“ darbuotojo istorija (I)
Specialiai Balsas.lt: persekiojamo „Gazprombanko“ darbuotojo istorija (II)
Specialiai Balsas.lt: persekiojamo „Gazprombanko“ darbuotojo istorija (III)
