Mieste jau kuris laikas nėra elektros ir mobiliojo ryšio, trūksta maisto ir vaistų. Mirusiųjų lavonai guli gatvėse, o namų kiemai tampa masinėmis kapavietėmis. BBC užfiksavo istorijas tų, kuriems pavyko pabėgti iš Mariupolio.
Karo pradžioje Mariupolyje gyveno apie pusė milijono žmonių – tai 10-as pagal dydį Ukrainos miestas. Ir didžiausias iš artimiausių nepripažintų DLR ir LLR: iki Rusijos invazijos pradžios nuo Mariupolio iki sienos su „respublikomis“ buvo likę vos pora dešimčių kilometrų.
Mariupolis yra Donecko srityje – tai yra teritorijoje, į kurią pretenduoja nepripažintos DLR valdžia. Visišką jos „išvadavimą“, o tai, tiesą sakant, reiškia visų teritorijų, priklausančių Donecko ir Lugansko sritims jų administracinėse ribose, užgrobimą, Rusijos valdžia vadino vienu iš karo Ukrainoje tikslų.
„Azovo" specialiųjų pajėgų būrys turi bazę Mariupolyje. Jis buvo sukurtas to paties pavadinimo savanorių bataliono pagrindu, kurio nariai konflikto Donbase pradžioje buvo apkaltinti dešiniųjų radikalių ir net neonacistinių idėjų laikymusi. Šiandien „Azovas“ yra vienas iš daugelio Ukrainos nacionalinės gvardijos padalinių.
Rusijos valdžia „Azovą“ laiko nacionalistiniu dariniu. Kova su tokiomis organizacijomis taip pat buvo vienu iš Rusijos karinės operacijos Ukrainoje tikslų.
Būtent Mariupolio srityje prasidėjo sunkiausi mūšiai tarp Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ir jungtinių Rusijos armijos bei nepripažintų „respublikų“ pajėgų. Kovo pradžioje Rusijos armija apgulė Mariupolį ir dėl to jis atsidūrė ant humanitarinės katastrofos slenksčio.
Mariupolio ligoninės Nr. 3 gimdymo namų ir Dramos teatro pastato, kuriame buvo įrengta slėptuvė gyventojams, apšaudymai kovo pradžioje tapo vienais iš rezonansą sukėlusių įvykių. Vietos valdžios duomenimis, daugiau nei 1000 žmonių slėpėsi dramos teatro pastate, mažiausiai 300 iš jų mirė.
Rusijos valdžia atmeta visus Ukrainos pareiškimus apie tyčinį gyvenamųjų pastatų apšaudymą, vadindama tai provokacija. Maskva apkaltino Kijevą panaudojus kariuomenę, įskaitant „Azovo" kovotojus, neva jie naudoja Mariupolio gyventojus kaip gyvą skydą.
Nuo karo pradžios dalis gyventojų galėjo išvykti iš miesto link Ukrainos ir Rusijos (išvažiuojančius į rytus Ukrainos valdžia vadina įkaitais), vis tiek apie 100 tūkst. liko be elektros, maisto ir vandens, sakė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Vietos valdžios duomenimis, tokių žmonių yra dar daugiau.
BBC kalbėjosi su tais, kurie sutiko karą Mariupolyje ir vėliau pabėgo iš miesto.
Katerina Jerskaja, reklamos gamybos įmonės savininkė, pasakoja, kaip jos gyvenimas klostėsi po to, kai Mariupolyje prasidėjo karas.
Mergina neseniai atsikraustė į Mariupolį
Gimiau Vilkovo mieste, Odesos srityje, rusakalbių šeimoje. Lankiau rusų kalbos mokyklą, bet ten mokiausi ukrainiečių kalbos. Pagal specialybę esu ukrainiečių kalbos ir literatūros mokytoja. Antrasis išsilavinimas – teisė. Ilgą laiką dirbau žurnalistikos srityje, o dabar turiu nedidelę reklamos ir vaizdo įrašų filmavimo įmonę.
Likus maždaug savaitei iki Naujųjų metų dėl šeimyninių priežasčių persikėliau į Mariupolį. Nusprendžiau ten gyventi, galvojau, kad pasiliksiu keleriems metams. Man labai patiko Mariupolis. Iš pradžių gyvenau Odesoje – ten buvo jūra, o paskui Krivoj Roge – tai pramoninis miestas.
Vasario pradžioje, anksti ryte, pabudau nuo keistų garsų. Iš pradžių man atrodė, kad tai statybų garsai, bet paskui supratau, kad tai buvo apšaudymas, kuris vyko apie 15-20 kilometrų nuo mano gyvenamosios vietos. Nustebau, o kai pradėjau kalbėtis su vietiniais, paaiškėjo, kad tokius garsus jie girdėjo pastaruosius 7-8 metus.
Tą naktį, kai Rusijos kariai įsiveržė į Ukrainą, aš pabudau ne nuo šūvių garsų, prie kurių tuo metu jau buvau pripratusi. Pabudau nuo skambučio – man pasakė, kad Rusija kirto Ukrainos sieną ir prasidėjo plataus masto invazija. Jau buvau surinkusi lagaminą su butiniausiais daiktais, jame buvo visi dokumentai ir jei ne psichologiškai, tai kažkur sielos gelmėse buvau pasiruošusi, kad prasidės karas.
Pirmomis dienomis Mariupolyje karo visiškai nesijautė. Dirbo kavinė, kurioje dažniausiai pusryčiaudavau, visos parduotuvės dirbdavo. Žmonės ėjo apsipirkti. Kilo tik nedidelė panika dėl maisto – žmonės pradėjo masiškai pirkti konservus, dribsnius, kruopas. Bet visko buvo galima rasti. Stebino eilės prie bankomatų, žmonės bandė išgryninti pinigus, tačiau kortelėmis buvo galima atsiskaityti visose miesto parduotuvėse.
Vėliau mieste pamažu ėmė nykti įvairūs dalykai. Iš pradžių trukdžiai prasidėdavo nuo šviesos – ją įjungdavo ir išjungdavo. Vėliau dingo vanduo ir dujos. Dingo telefono ryšys ir internetas. Žmonės liko be galimybės bendrauti, negalėjo iškviesti greitosios pagalbos ar policijos. Po kelių savaičių supratome, kad miestą apsupo Rusijos kariai. Tada žiedas užsidarė ir prasidėjo plataus masto blokada.
Prasidėjo panika
Mieste prasidėjo tikra panika. Maisto parduotuvės ir vaistinės neveikė. Viskas buvo uždaryta arba išvogta. Be maisto likę žmonės atsidūrė siaubingoje padėtyje. Tai buvo humanitarinė katastrofa.
Nuo pat pirmųjų karo dienų įsitraukiau į savanorių judėjimą, padėdavome ne tik civiliams, bet ir mūsų kariams. Aprūpindavome maistu, vandeniu, kuru, higienos priemonėmis bei vaistais. Parduotuvės ir sandėliai perduodavo mums daiktus, o mes juos išdalindavome.
Bendravome su policija, kariškiais, „Azovu", Nacionaline gvardija ir jūrų pėstininkais. Žinoma, dirbome ir su civiliais gyventojais, su tais, kurių namai buvo sugriauti. Jiems ieškojome slėptuvių. Viena didžiausių buvo dramos teatre, kuris buvo subombarduotas. Žinoma, viena organizacija yra lašas jūroje. Oficialiais duomenimis, esame padėję apie 25 tūkst. žmonių, per dieną po 2-3 tūkst. Tai labai mažai. Tačiau manėme, kad geriau daryti kažką, nei nieko nedaryti.
Didžiąją dienos dalį praleisdavau savanorių centre, dažniausiai ten ir nakvodavau. Visos atsargos, kurios buvo mieste, baigdavosi. Trūko elementarių dalykų – pavyzdžiui, insulino. Žmonės, kuriems buvo taikoma chemoterapija, nustojo vartoti vaistus. Nemažai žmonių, kurie buvo gydomi pakaitine terapija arba vartojo antidepresantus, taip pat liko be šių vaistų.
Tačiau katastrofiškiausia buvo padėtis su sužeistaisiais. Jų skaičius augo kiekvieną dieną. Oficialiais duomenimis, Mariupolyje žuvo daugiau nei 3 tūkst. civilių, bet, manau, kad realus skaičius yra apie 10-15 tūkst.
Daug žmonių pateko į ligonines su skeveldrų žaizdomis. Jiems reikėjo antibiotikų, sterilių tvarsčių. Prasidėjo problemos su siuvimo medžiaga – tai yra su šilku, kuris naudojamas žaizdoms susiūti. Jo labai trūko. Okupantai į miestą neįsileido humanitarinių vilkstinių: nei su vaistais, nei su maistu. Todėl mūsų gydytojai darė beviltiškus dalykus, kad padėtų pacientams. Tvarščius sterilizavo autoklavuose.
Vieną dieną moteris į mūsų savanorių centrą atnešė paklodes, supjaustytas juostelėmis ir susuktas kaip tvarsčius. O mes pagalvojome – neduok Dieve, kad jų kažkam prireiktų. Bet tada supratome, kad jų visgi prireiks. Negaliu pasakyti, kad aš asmeniškai turėjau didelių problemų su maistu ir vandeniu, nes mūsų savanorių organizacija rūpinosi ir pačiais savanoriais. Mano namai ir butas, kurį išsinuomojau, šiuo metu yra iš dalies sunaikinti.
Savanorių centre turėjome generatorių, gaminome maistą lauko virtuvėje. Bet miesto gatvėse mačiau, kaip žmonės gamina ant laužo. Keisčiausias ir baisiausias vaizdas buvo tada, kai pamačiau vyrą, kuris medžiojo balandžius su timpa. Sakė, kad turi aviganį ir neturi, kuo jį šerti. Be maisto liko ne tik žmonės, bet ir gyvūnai.
Tai buvo žiaurus vaizdas: prie dramos teatro degė laužai, o žmonės puoduose virė košę. Teatras buvo subombarduotas praėjus kelioms valandoms po to, kai išvykau. Buvau ten kelis kartus. Jis buvo perpildytas, ten buvo daug šeimų su vaikais. Ten buvo tamsu, žmonėms neužtekdavo maisto ir vaistų. Visi sėdėjo ant grindų, susisupę į antklodes, nes buvo labai šalta. Antisanitarinės sąlygos, baisūs kvapai, daug peršalusių žmonių.
Baisiausios yra žaidimų aikštelės
Paskutinę savaitę, kurią praleidau mieste, į namą šalia mūsų savanorių centro pataikė sviedinys. Žmonės kieme ant atviros ugnies gamino maistą, daugiausia moterys ir vaikai. Matyt, į juos šaudė dronas. Taip jau susiklostė, kad mūsų savanorių organizacija buvo arčiausiai šios vietos. Iš karto atskubėjome ten suteikti pirmąją pagalbą, ištraukti žmones iš po griuvėsių.
Vieno vaiko, berniuko, kūnas gulėjo tiesiog ant važiuojamosios dalies. Patikrinau jo pulsą ir supratau, kad jis mirė. Mano kolega nusprendė pajudinti kūną iš kelio. Prie jo pribėgo visiškai žilas vyras ir sako: „Ką tu darai! Kur tu jį neši?“. Paaiškėjo, kad tai buvo berniuko senelis. Senelis paklausė: „Ką man dabar su juo daryti? Sakau „palaidoti“. O jis: „Kaip palaidoti? Aš net kastuvo neturiu."
Tai tikrai didelė problema. Nužudytų žmonių kūnai iki šiol guli miesto gatvėse. Jų nėra kam palaidoti. Mieste susiformavo didžiulės masinės kapavietės. Baisiausiai atrodo žaidimų aikštelės. Ten laidojo žmones, nes yra smėlis ir minkšta žemė – lengviau kasti. Žmonės stengėsi laidoti kaimynus netoli jų namų, kad būtų galima rasti jų palaidojimo vietą.
Šviežios medinės faneros kryžiai atrodo siaubingai sugriauto miesto fone. Tai, kad ant šių kapų atsiranda dirbtinių ar tikrų gėlių, kelia dar didesnį pasibaisėjimą. Tai tikros masinės kapavietės visiškai sunaikinto XXI amžiaus miesto gatvėse!
Tai padariusiems okupantams nėra jokio atleidimo. Didžiulis pasididžiavimas ukrainiečiais, kurie gina Mariupolį ir saugo, be kita ko, šias masines kapavietes. Mariupoliečiams nepatiktų, jeigu rusų okupantai pradėtų laidoti jų artimuosius ir kitus žuvusius savo rankomis.
Dar viena scena, kuri ilgam įstrigo atmintyje, kai apšaudytame name pradėjome tikrinti ar niekas nenukentėjo, pamatėme laiptinėje prie lango sėdintį vyrą su suplėšyta lūpa... Kitas vyras jam susiuvo lūpą. Jis atsisuko į mus ir pasakė: „Sveiki, mano vardas Eduardas Ivanovičius. Ar turite tvarsčių?"
Atidavėme jam visą pirmosios pagalbos vaistinėlę. Paaiškėjo, kad tai pirmame šio namo aukšte praktiką atlikęs dantų chirurgas. Tuo metu aš labai didžiavausi šiuo žmogumi. Nepaisant sunkios padėties, jis išliko ramus.
Mane labai įkvėpė šis kuklus paprasto gydytojo herojiškumas, kuris galėjo pasislėpti savo bute, bet vietoj to išėjo ir atliko medicininę pareigą. Maniau, kad kare mažų darbų nebūna ir kiekvienas mūsų padarytas poelgis – didelis.
