Deja, Lietuvos Seimui neužteko drąsos atidėti Lisabonos sutarties ratifikacijos ir paprašyti už tai, kad Europos Komisija susitaikytų su būtinybe pratęsti Ignalinos AE eksploataciją. Ratifikacijos užšaldymo idėjai neigiamą įtaką padarė paviršutiniškas Žygimanto Pavilionio, Abišalos komisijos nario, straipsnis „Lisabonos sutartis – Lietuvos šansas“. Atsakant į šitą saldžią propagandą, norėčiau pakviesti skaitytojus detaliau panagrinėti, kodėl Seimas turėjo nebijoti išmesti Lisabonos sutartį į šiukšlių dėžę.
Žygimantas Pavilionis pateikia klaidingą informaciją ir nutyli daug reikšmingų faktų. Pirma neteisingų argumentų grupė: jis teigia, kad Lisabonos sutarties atmetimas nepanaikintų „įsipareigojimo“ uždaryti IAE, kadangi šį „įsipareigojimą“ nustato kitas teisės aktas – Stojimo sutarties Ketvirtasis protokolas. Šis teiginys klaidingas dėl dviejų aspektų. (A) Lisabonos sutarties užšaldymas – tai pragmatinė priemonė, kuri galėjo veiksmingai įtikinti Europos Komisiją, kad ji neturi teisinės kompetencijos reikalauti atominės elektrinės uždarymo. (B) Net tuo atveju, jeigu Lisabonos sutartis būtų atmesta, tai nereikštų, kad Komisija gautų teisę reikalauti uždarymo, kadangi tokia teisė nenumatyta Euratomo sutartyje. Jokio įsipareigojimo nėra. Norėtųsi išaiškinti Žygimantui Pavilioniui, kad tokia teisė gali būti numatyta tik Steigiančiojoje sutartyje, bet anaiptol ne Stojimo sutartyje. Steigiančiosios ir Stojimo sutartys priimamos pagal skirtingas procedūras (ES Sutarties 48 ir 49 str., EB Sutarties 300 str. ir t.t.) ir todėl turi skirtingą teisinę galią. Stojimo sutartis priimama Steigiančiosios sutarties rėmuose ir negali tų rėmų išplėsti. Blogai, kad Žygimantas Pavilionis nesidomi Europos sprendimo priėmimo procedūromis.
Antra Žygimanto Pavilionio neteisingų argumentų grupė: jis teigia, kad Lisabonos sutartis įtvirtina „solidarumo“ principą. Anot jo, jeigu Lietuvoje sutriktų elektros tiekimas, ES valstybės bendrai turėtų spręsti šią problemą. Jam atrodo, kad Lisabonos sutartis padėtų pastatyti elektros tiltą į Švediją. Šis teiginys klaidingas dėl dviejų aspektų. (A) Žygimantas Pavilionis siūlo važiuoti iš Vilniaus į Kauną ne tiesiai, bet per Panevėžį. Energetinio solidarumo principas apibrėžiamas Stojimo sutarties Ketvirtuoju protokolu daug geriau nei Lisabonos sutartyje. Pirma, Protokolas nustato, kad solidarumo principas reikalauja, kad Komisija finansuotų IAE dviejų (ta prasme, ne tik vieno) reaktorių pajėgumo pilną pakeitimą. Kodėl aš vartoju žodį „pilnai“? Todėl kad prancūziškame tekste vartojamas žodis „remplacer“ (Protokolo Preambulės 5 konsideratas, 2 str. 3 d. ir 8 d.) – šis žodis yra daug stipresnis nei lietuviškas „pakeisti“. Antra, Protokolo 2 str. 9 dalis kalba būtent apie elektros tiltą iš Švedijos. Tarp kitko, ši jungtis nėra gelbėjimosi ratas. Akademikas Antanas Kudzys teigia, kad tokia elektra kainuos apie 1 Lt/kWh. Priešingai nei atrodo Žygimantui Pavilioniui, Lisabonos sutartyje nieko nerašoma konkrečiai apie dviejų reaktorių pajėgumo pakeitimą ir apie jungties konstravimą konkrečiai Lietuvai. Blogai, kad kai kurie diplomatai negali susigaudyti, kur reikia skaityti.
(B) Žygimantas Pavilionis visiškai nesupranta žodžio „solidarumas“ (arba jis gavo įsakymą nesuprasti). Praktikoje žodis „solidarumas“ reiškia, kad zuikiai privalo būti „solidarūs“ su liūtais, bet ne atvirkščiai. Kaip rašo prof. David Kennedy, Harvardo universiteto Europos teisės tyrimų centro direktorius, kritinių teisės studijų (realizmo atmaina) atstovas, savo knygoje „The Dark Sides of Virtue“, Rytų Europa reikalinga Briuseliui tik ta apimtimi, kuria ji padeda didinti vakarietiškų korporacijų pelną. Vakarų verslas suinteresuotas, kad Lietuva niekada nepavytų ES vidurkio. Atsilikusi periferija privalo likti savo vietoje. Iš profesoriaus David Kennedy mokslinių tyrimų seka, kad Europos Komisija 1989-2004 metais dirbtinai lėtino Rytų Europos ekonominį augimą, kadangi norėjo pašalinti konkurentus dar prieš jiems atsiradus ir užimti naują rinką. Briuselis vertino Lietuvą kaip eilinę trečio pasaulio valstybę, bet Vakarų europiečiai tikrai nėra blogi žmonės. Jie tiesiog egoistai ir verslininkai. Būtent todėl jie valdo pasaulį ir būtent todėl iš jų reikia mokytis.
Toliau, Žygimantas Pavilionis rašo: „Lisabonos sutartyje įtvirtintos visoms ES šalims brangios vertybės - laisvės, lygybės, pagarbos žmogui ir teisės viršenybės.“ Paprastai postmodernistai nekreipia dėmesio į tokias frazes. Kaip teigia kitas Harvardo profesorius – Duncan Kennedy, tarp tokių bendrų sąvokų ir konkrečių veiksmų nėra neišvengiamo loginio ryšio. Žygimantas Pavilionis nieko nerašo apie „neišvengiamą loginį ryšį“ todėl, kad, matyt, priprato bendrauti su auditorija, nesugebančia rimtai analizuoti.
Pagaliau, savo propagandoje Žygimantas Pavilionis nieko nerašo apie tai, kad Lisabonos sutartis perduoda Briuseliui 105 Lietuvos suvereniteto sritis. Užbaigiamas vieningos Europos Respublikos kūrimo procesas. Tarptautinėje reguliacinėje praktikoje ES gauna visaavertį juridinio asmens statusą. Jeigu Lisabonos sutartis būtų pateikta referendumui, prancūzai ir britai ją neabejotinai atmestų.
Per pastaruosius 6 savo studijų metus aš šokinėjau tarp belgiškų, prancūziškų, olandiškų ir JAV universitetų, o netrukus, turbūt, persikelsiu tęsti doktorantūrą į Londoną. Myliu kiekvieną šalį, kurioje teko studijuoti. Myliu Ameriką kaip mamą. Giliai tikiu, kad yra tik du požiūriai į teisę: JAV realistų mokyklos požiūris ir klaidingas požiūris. Myliu Briuselio studentų bendrabučius, nes ten prabėgo pusė mano jaunystės. Todėl tikrai nesu žmogus, kuris fanatiškai brangina Lietuvos valstybingumą. Pati suvereniteto naikinimo idėja nėra a priori bloga, tačiau nafta – tai ne vanduo, o suverenitetas – tai ne oras. Kvaila atiduoti Briuseliui 105 suvereniteto sritis ir nieko konkretaus, išskyrus pasaką apie vaivorykštę, už tai negauti. Tam tikri Seimo nariai primena indėnus, kurie mainė savo auksą į Kristupo Kolumbo atvežtus veidrodėlius.
Stanislovas Tomas yra ES teisės doktorantas. Sorbona, Paryžius
