Turinti grožio produktų ir maisto papildų verslą – parduotuvę „Molecule“, moteris sako dirba tuo, kuo gyvena, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Ir nors savo kelyje sutinkanti ne tik profesionalių ir geranoriškų specialistų, bet ir nemažai apsišaukėlių, pasinaudojančių kitų žmonų neišmanymu ir norinčių pasipelnyti ar tiesiog neišmanančių šios srities, Agneta įsitikinusi, kad tokios patirtys net ir naudingos, nes po jų ateina kritiškesnis mąstymas, kuris tik dar labiau užgrūdina pasirinkti tai, kas tinka tau, o ne madinga ir tinka visiems.
– Agneta, kiek jums pačiai sveikata yra svarbi ir kada supratote, kad ji yra tiek svarbi ?
– Sveikata yra išties pats svarbiausias mūsų turtas ir tą dažniau suprantame vos sunegalavus, ar tai būtų paprasiausias peršalimas, rimtesnė liga ar trauma. Viskas, kas apriboja nuo kasdienio gyvenimo, iškart pasijaučia. Supranti, koks anksčiau buvai laimingas, kai nieko neskaudėjo. Tada iš naujo pervertini, kas gyvenime yra svarbiausia ir akivaizdu, kad tai yra sveikata tiek fiziniame kūne, tiek ir mentaliniame.
– Užsiminėte apie emocinę būklę, kiek iš esmės ji įneša indėlio į mūsų kasdienę sveikatą?
– Emocinės nuo fizinės sveikatos negalima atskirti. Jei nėra vieno, nebus ir kito, tai yra lygiavertiška sąjunga. Sielos ligos atima lygiai tiek pat gyvenimo džiaugsmo, kaip ir fizinės, tad čia dėčiau lygybės ženklą.
– Kaip keitėsi pačios emocinis sąmoningumas, atsižvelgiant į tai, kad vyresnėse kartose psichologo, kaip tokio, pagalba buvo apipinta daugybe stagnacinių dogmų?
– Mano kartoje psichologo pagalba įvairiose situacijose nebuvo labai nuvertinama. Vyresni žmonės, panašu, dažniau mano, kad savo psichologines problemas reikia spręsti patiems. Nepasakysiu, kada atsirado mano sąmoningumas, gal jis dar nėra atsiradęs, gal dar vėliau suprasiu, ateityje dar daugiau panirsiu į psichosomatiką, daugiau medituosiu, darysiu įvairias praktikas.
Šiandien aš tikrai nesu „nušvitusi“. Tiesiog tam, kad išgyventi šitame laikmetyje, man labai svarbu palaikyti savo tiek fizinę, tiek emocinę sveikatą.
– Kokie yra kasdieniniai rytiniai jūsų ritualai?
– Atsikelusi geriu vandenį, įsilašinu skysto magnio, skysto seleno ar mineralų kompleksą. Tiesiog nuplaunu viską, remineralizuojuosi ir pusryčiauju už kokių 15-20 min. Tad mano rytas pirmiausia yra rehidratacija ir tik po kažkiek laiko atsiranda pusryčiai. Klausausi savo kūno, ko norėčiau ir kas naudinga man, nevengiu liofilizuotų žolelių prieskonių.
Visada rytais vykstu sportuoti. Sporto rūšis keičiu: tai gali būti aktyvus sportas arba pilatesas, tempimai, įvairios mankštos. Sportuoju šešis kartus per savaitę. Manau, kad ta sportui skirta valanda laiko yra optimalu kasdien ir tai tikrai nėra daug, o kiek yra būtina.
Jei po sporto jautiesi energingas ir žvalus, reiškia nepersisportavai, raumenys nebadauja, viskas yra harmonijoje. Jei žmonės „išsitaško“ sporto salėje ir po to jaučiasi mieguisti, tai gali būti, kad iš glikogeno nepavyksta gauti energijos šaltinio arba tiesiog pasirinko tokį fizinį kruvį, kuriam dar nėra pasiruošę. Adaptavus reikalingą, optimalų krūvį, paįvairinus treniruočių šakas niekada nesijausi pavargęs.
– O kasdienis mitybos racionas? Kaip paskirstote savo maisto piramidę?
– Ji yra šiek tiek išbalansuota, remiantis klasikine PSO piramide, kuri iš tiesų man kelia ir graudulį, ir juoką, kuomet teigiama, kad makaronai, grūdai, angliavandeniai turi sudaryti didžiąją jos dalį. Iš tiesų, juk kiek žmogus to maisto suvartoja, gal jo nė nereikia tiek.
Aišku, protinė veikla reikalauja nemažai kalorijų ir visuomet kviečiu renkantis mitybą ar dietas nesirinkti drastiškų sprendimų, nes tokie šuoliai labai greit atsiliepia mentaliai, juk smegenys lygiai taip pat badauja, reikalauja labai didelio gliukozės kiekio. Taigi, labai svarbus balansas. Aš pati valgau tris kartus dienoje be užkandžiavimų, kad mano energijos kiekis nešokinėtų.
Mano pusryčiai nebūna saldūs, nes jei suvalgyčiau košę su bananu, tai kokią 11 val. dienos jau ieškočiau kavos ar kažkokio užkandžio. Todėl dažniausiai renkuosi kruopas be gliuteno, įsidedu ekologiškų daržovių, šiek tiek alyvuogių aliejaus, kartais užsitarkuoju sūrio, jokiu būdu ne sūrio gaminio, bet, pavyzdžiui, kokybiško parmezano.
Dar kartais išsikepu vaflių iš augalinių baltymų, kiaušinių, naudoju miltus be gliuteno, dar būna ant viršaus užsidedu trintų uogų. Tokie vafliai ilgai mane palaiko sočią.
Per pietus renkuosi žuvį, mėsą, daržoves. Jeigu apsisprendžiu nevartoti tą dieną gyvulinės kilmės, nes nevartoju nei mėsos, nei žuvies kiekvieną dieną, renkuosi pupeles ar bolivines balandas, įvairias kruopas.
Šiandien, štai, vakare namuose bus elnienos išpjova su daržovėmis, kitą vakarą galbūt bus nekepti spring roll'sai su krevetėmis. Kartais vakarienei išsikepu omleto, nes tai yra baltymų šaltinis, su konservuotomis daržovėmis salotas dažnai pasidarau, bet įsidedu sotesnių ingridientų, kad sočiau pavalgyčiau, tai gali būti pupelės, avinžirniai. Vakare mėgstu pasigaminti sumuštinį su avokadu ir begliutene duona.
– Jeigu kalbėtume apie savęs priežiūrą skirtingais metų laikais, kas svarbu šiuo dabartiniu metu?
– Kaip jaučiamės rudenį priklauso nuo to, kokie namų darbai buvo padaryti vasarą. Tai yra ką mes veikėme: ar grūdinomės, ar naudojomės derliumi, duotu iš gamtos, kiek buvome gryname ore, ar atvirkščiai – vakarus daugiau leidome kavinėse, restoranuose su taure kažkokio spalvoto alkoholinio gėrimo, nejudėjome.
Iš tokių kasdienių vasaros dalykų susideda, kaip jausiesi – ar sugrįžti į darbų pradžią pavargęs, ar pailsėjęs. Iš energetinės pusės, lyginant su ta gausa, kurią mes turime vasarą, ruduo turėtų ateiti labai lengvai ir be didelių baimių. Tad jeigu vasara buvo išnaudota ir nebuvo kažkokių didelių organizmo iššūkių ir mes priėmėme visus jos teikiamus privalumus, tai tiesiog nereikia nieko per daug daryti.
Reiktų valgyti vėlyvąsias uogas, daržoves, grybus, tikrinti savo vitamino D kiekį, kad sužinoti ar per vasarą jis yra sukauptas iki reikalingos normos bei stebėti savo savijautą.
– Ne vienam vasarą gan sunkiai pavyksta praleisti be įvairių švenčių, vakarėlių ar tiesiog tingių pasisėdėjimų iki vėlumos.
– Jei situacija buvo tokia, kad vasara „prabaliavota“, reikėtų peržvelgti savo dabartinį racioną, turėti kažkokį rėžimą, kaip, pavyzdžiui, kėlimasis anksti, kavos ar vandens išgėrimas, elektrolitų ar mineralų kiekis, subalansuoti ne per saldūs pusryčiai.
Atėjus pietų metui irgi svarbu, ką valgote: ar einate į kažkokias masinio maitinimo vietas ar nešate savo paruoštus pietus į darbą.
Svarbu ne tik, kas yra lėkštėje, bet ir koks yra fizinis aktyvumas: ar visą dieną sėdima prie kompiuterio, ar yra kažkokia disciplina, sportas, pasivaikščiojimas, kaip leidžiami ne tik vakarai, bet ir savaitgaliai. Visada patariu mažiausiai kas tris mėnesius pasitikrinti bent svarbiausių mikro, makro elementų kraujyje kiekį.
Aišku, jie ne visada atspindi absoliučią tiesą, bet dažnai pasimato gairės, į kurią pusę krypstama, tuomet peržvelgti su sveikatos specialistu, kaip sau padėti, kaip sustiprinti, detoksikuoti organizmą. Turėtume iš esmės sumažinti kalorijų kiekį, taikyti protarpinį badavimą, gerti mažiau alkoholio. Jeigu atsiranda pirtys, tuomet būna dažnesnis prakaitavimas, tada reikia daugiau skysčių, nes vyksta aktyvesnis šalinimas. Tada jau reikėtų galvoti apie detoksikacijos ir gįžimo į balansą procesą.
– O jūs pati kokių klaidų esate dariusi?
– O taip! Tarybiniais laikais nuo pat vaikystės gerdavome saldžius limonadus, valgydavome visokius blynelius, žuvies pirštelius. Koldūnai buvo kultūros dalis ir, be abejo, kad alkoholiniai kokteiliai jaunystėje tikrai buvo nesvetimi ir vakarėliuose, ir šokiuose, ir diskotekose, ir buvo vartojami tiek su kokakola, tiek be jos.
Vartodavau ir alkoholį, ypač, kai atsirado vyno kultūra, tada įsiliejome į ją, eidavom į vynines su draugėmis, prie vyno visada būdavo sūris, pjaustomi kumpeliai, dešrytės.
Dabar, kai pagalvoji, tai kam ten tiek reikėjo tiems pokalbiams tiek tų alkoholinių gėrimų (juokiasi), bet tada atrodė tokia kultūra ir tame bėdos tikrai neįžvelgėme. Šiandien, kai nėra galimybės nieko pakeisti, nebent tik sėdėti ir gailėtis, ką padarei, tai tokie dalykai jokių rezultatų neatneša. Reikia žiūrėti, ką gali daryti šiandien ir tiesiog daryti, kd nebūtų per vėlu.
– Vis dar turite kokių silpnybių?
– Žinoma! Yra tokių, kurių turėjau ir nebeturiu, bet yra kam iki šiol negaliu atsispirti. Atsimenu, kai atskridome į Niujorką (JAV), ten gyveno Lino tėveliai, pasidariau kavos ir ieškojau cukraus į kavą, norėdama ją pasaldinti. Neradau, nes jie cukraus nevartojo. Savaitę pagyvenus be cukraus, skonis adaptavosi. Dabar nesuprantu, kaip galima saldinti kavą (juokiasi).
Man dabar ir dauguma desertų, kepinių nėra skanūs, nes man per saldu, be to, man juose perdaug skirtingų konsistencijų, kas man neatrodo patrauklu. Labiau mėgstu naminį pyragą. Į obuolių pyragą, kurį kepu, niekada nededu cukraus, kaip ir į blynus.
Bet ką turiu, tai turiu... Tai tikrai didelę aistrą ir meilę bulkytei ir duonytei (šypsosi). Tokia kokybiška itališka duona kaip fokačija, aplieta geru aliejumi yra pasaka, kaip skanu! Su bulvėmis savo romaną baigiau, kai sekiau savo gliukozės lygį ir ji labai šoko į viršų nuo bulvių košės su mėsa, tai uždariau tą klausimą ir pas mane bulvių namuose jau nebėra.
Jeigu būtų proga suvalgyčiau makaronų. Varškėčių mano skrandis nelabai mėgsta, nes paskui jaučiuosi sunki, nesijaučiu geriau pavalgius. Tad pieno produktų, jei tik galiu, atsisakau.
– Natūralumas, kalbant apie jūsų išvaizdą, yra jūsų vizitinė kortelė. Sakykite ar visada tokia buvote, jei ne, kada atėjo supratimas, kad mažiau yra daugiau?
– Lengvą makiažą pasidarau, nes taip visada geriau atrodau (šypsosi). Kai būna teatrinis makiažas, tai ta estetika tikrai labai sumažėja. Nieko nėra blogo pasidažyti patamsėjusius paakius ar pasiryškinti praretėjusias blakstienas, išryškinti antakius ar lengvą makiažo pagrindą užsidėti, bet jo tikrai neturi matytis Tad man gražiau, kai saikingai paryškinami bruožai. Tad tokia ta mano auksinė taisyklė: makeup – no makeup.
– Kaip reaguojate į moteris, kurios darosi labai panašios viena į kitą, turint minty populiarias plastines operacijas. Pačiai tai yra įdomu ar ne, pati darytumėte?
– Šiaip aš nereaguoju, jos nekelia man jokių emocijų, nes yra ir įvairių traumų, ir gali būti, kad atsiranda nevisavertiškumo požymis, kad moteris turinti būti seksuali ir pataikaujanti vyrams, tas patriarchato įvaizdis, kokia turi būti moteris.
Aišku, yra ir estetiniai dalykai, kai pačiai sau vaizdas neatrodo toks gražus, koks galėtų būti. Jeigu tai žmogui kėlė diskomfortą ir jis turėjo svajonę šiek tiek patobulinti kažkurią vietą, o ir specialistas nuoširdžiai, kvalifikuotai pataria, savo darbą atlieka kokybiškai, tai žmogus tampa nuo to tik laimingesnis. Aišku, viskas yra ribos, tam ir reikalingi profesionalai, kurie ir patars, ir laiku sustabdys, jei žmogus tiesiog turi psichologinių problemų ir jas sprendžia tokiu būdu.
– Ar pati dažnai lankotės pas gydytojus? Einate pasitikrinti sveikatą reguliariai ar tada, kai jau skauda?
– Aš nesu hipohondrikė. Tikrai mėgstu apie save žinoti viską, todėl darau įvairiausius tyrimus. Kartą į tris mėnesius juos atlikti pas šeimos gydytoją man yra jokia ne kančia, o malonumas – einu kaip į šventę. Tikrai nelaukiu, kai man kažką skaudės.
Aišku, kai pajuntu, kad kažkas ne taip, kad ir, pavyzdžiui, trūksta enregijos, tuomet iškart skubu pasitikrinti, kurioje vietoje yra problema. Šiandienos laikais visą informaciją apie save galima sužinoti ir nelaukiant problemų, nes jų vengimas ar bijojimas diagnozės jų neišspręs.
– Ar turite pavyzdžių, kurie jums pačiai įtaką daro šioje vietoje?
– Įtaką man daro akademikai profesionalai, kurie dalinasi informacija. Galima pasidžiaugti, kad mokslinė informacija šiandien nebebūna pateikta tik mokslininkų bendruomenėje, kad nebūtinai mokslininkas, akademikas, gydytojas gali gilintis, žinoti ir suprasti, bet ir paprasti žmonės gali sužinoti kas ir kaip. Todėl tiems švietėjiškiems žmonėms tikrai labai didelis ačiū. O kažkokio ultrasveikuolio, kuris man būtų guru, tai tikrai neturiu, mėgstu daugiau pati gilintis, nes man įdomu, kaip veikia organizmas ir noriu, kad jis veiktų sveikiau kuo ilgiau.
– Kuo remiatės, ieškodama informacijos?
– Suprantu, kad nėra to vieno teisingo atsakymo net ir moksle. Visada kažkas kažką paneigia, kažką atranda, kažką užginčija. Pas mus net rėmeliai buvo populiarūs – „aš tikiu mokslu“, bet tai jau vadinčiau religija. Jei retrospektyviai žiūrint, buvo daug dalykų pateikta kaip sveiki, tada nuteisti, tada vėliau reabilituoti, kiti jau ir nebe.
Viską žino, manau, tik tas, kuris žino mažiausiai. Į viską kviesčiau kritiškiau žiūrėti, nereikia imtis drastiškų pokyčių, labiau jausti ar tau pačiam reikia čia tiek badauti, ar tiko tau keto mityba ar netiko.
Dabar mes turime galybę įrankių pasitikrinti veiksmingumą, nesame surištomis rankomis, nesame gi, kaip tas Jurgelis meistrelis, kuris sakė, kad darysim taip kaip jis daro ir niekaip kitaip (juokiasi).
– Agneta, kaip gimė jūsų papildų verslas ir kodėl būtent tuo užsiimate?
– Viskas vyko labai paprastai – tuo, kuo gyvenau palaipsniui atsidūrė realybėje. Tikėjau tuo, kad atsiras žmonių, kurie ieškos ir domėsis šiais dalykais, o aš jau būsiu padarius namų darbus, atrinkus, išanalizavus ir galėsiu tiekti rinkai geriausią rastą produktą.
Turbūt prasidėjo nuo pastebėjimo, kad Lietuvoje buvo tikrai labai maža kokybiškos papildų pasiūla. Tam, kad savo šeimai nesisiųsti ar keliaujant neprisigrūsti ja lagaminų tai tiesiog tą filosofiją perkėliau į vieną vietą. Džiaugiuosi, kad dirbu tai, kuo gyvenu.
– Gal galite patarti, kaip žmogui tinkamai atsirinkti šiandieninėje papildų gausoje?
– Visų pirma reiktų turėti mentorių ar specialistą, kuris turėtų informacijos ir kuriuo jūs pasitikite. Jeigu visai nėra supratimo ir polinkio domėtis, tai gali būti šeimos gydytojas, dietologas, žmogus, kurio rekomendacijomis galėtumėte pasitikėti.
Kitas dalykas yra tas, kad tas žmogus neturėtų būti suinteresuotas ar atstovaujantis kažkokį vieną šaltinį, nes tai gali būti verslo dalis ir jo ketinimai yra labai aiškūs. Tai taipogi neturėtų būti draugė, prekiaujanti tinklinio marketingo produktais, kas šiandien populiaru.
Taip pat man atrodo labai abejotina remtis straipsniais, kur gydytojai neigia vienas kitą. Vienas sako, kad gerai vartoti tokius maisto papildus, kitas, kad ne, kad jūs tik išmesite pinigus ir viską galite gauti su maistu.
Parodykite man tą maistą, su kuriuo aš viską gaučiau ir nebereiktų vargintis. Valgant universalų maistą ir tikėti, kad parduotuvėse po lempa užauginti produktai, mėsos su antibiotikais, padarys mane be galo sveiką? Taip nebūna. Tad svarbus bendradarbiavimas su kvalifikuotu specialistu bei kritinis mąstymas, skaitant įvairius populiarius straipsnius, reklamas ir atsirinkimas to, ko jums reikia, o ne ką visi vartoja.
– Papildų kainos irgi labai skirtingos, kiek čia reikia kliautis?
– Kokybės indikatorius atsispindi kainoje. Negali būti super talentingas dizaineris, kuris neturi atlygio lūkesčių, geras automobilis irgi kainuoja daugiau. Visi kokybiški dalykai, reikalaujantys mokslinių tyrimų ir gamybos resursų, bus brangesni ir tada yra geriau vartoti tikrai daug mažiau ir būtinų produktų, kurių poreikį išsiaiškinote su sveikatos specialistu, kompetentingu žmogumi, kuris gali suprasti ir rekomenduoti.
Nereikia vartoti papildų krūvomis, visko iš eilės, teisingiau pradėti labiau nuo kokybiškesnio produkto. O tam, kad suprasti, kodėl vienas dalykas tiek kainuoja, o kitas tiek, tai tiesiog reikia imti ir pasidomėti.
Mūsų pačių edukacija čia išties labai svarbi. Kad ir tie patys žuvų taukai ar gerosios bakterijos, tai kas tai yra per dalykas ir į ką reikia atkreipti dėmesį renkantis ir suprantant ingredientą: ar tai koks nors prasčiausias kalcis iš akmenukų skaldos ar tai citrato forma.
Kalbant apie žuvų taukus, tai klausimas turėtų kilti, iš kur tos žuvys, kas ten papildomai įdėta, koks turi būti teisingiausias santykis ir tuomet bus aišku, kodėl tokia ar kitokia kaina susidaro.
– Užsiminėte apie nekvalifikuotus sveikatos srityje žmones, dirbančius tinkliniame marketinge. Daug jų pastebite?
– Tikrai taip! Ir tai yra visur, ne tik kalbant apie maisto papildus, bet ir kosmetiką. Tam tikrais atvejais tai yra dėmesio pritraukimas. Būna, kad jie kalba nesąmones ar nesupranta, ką kalba, žmonės jais vistiek pasitiki, tuomet pabando, išleidžia pinigus, tada vieni nusivilia, kitiems, žiūrėk ir patinka, kiti susidaro dar kitokią nuomonę. Taip ir renkamos patirtys, kol pasirenkama tinkamai. Tad tie žmogiški dalykai atsitinka ir nieko tokio, jei ir suklystama, visa tai yra patirtis. Su ja atsiranda atidumas, atsargumas, kritiškas mąstymas.
– Netrukus būsite ir moterų iniversiteto „WoW“ dėstytoja. Apie ką bus jūsų paskaita, kur bus pagrindinis akcentas?
– Išmokysiu moteris atskirti kokybišką, reikalingą jų sveikatai ingredientą. Noriu, kad moterys galėtų interpretuoti ir suprasti kasdienius sveikatos pasirinkimus sau ir savo šeimoms. Kalbėsiu apie tai, kas iš tiesų yra pažengę į priekį ir ko geriau reikėtų atsisakyti, taip pat kada mažiau yra geriau.
Kaip paskaitos desertui aptarsime šiuo metu populiariausius prieš senėjimą ingredientus ir molekules, kad jau nebereikėtų skaityti kiekvienai studentei įvairiausios literatūros ir knygų, bet grindžiantis pasitikėjimu galėtų vadovautis mano patarimais.
