Tiesą sakant gal nė nebūčiau susidomėjęs šviežiausia Rūtos Janutienės knyga, jei ne keletas atsiliepimų internete apie tą „Lietuvos ryto“ pareklamuotą, jo spaustuvėje atspausdintą ir A. Januto išleistą politinį detektyvą ilgu pavadinimu: Dinastija: Landsbergių išgyvenimo istorija (Vilnius: Nataiva, 2014.- 320 psl.) Tiražas šiems laikams nemažas – 3000 egz. ir, atrodo, jau išpirktas. Beje, kursyvu atspaustas žodis „išgyvenimo“ reiškia, kad gali būti rašomas kabutėse, kitaip tariant – lyg ir išgyvenimas, lyg ir ne – paliekama spręsti skaitytojui.
Pauzė, kuri pasirodžius knygai buvo reikalinga perskaityti, susivokti, sukaupti jėgas baigėsi. Iškart po Naujųjų imtasi knygos herojų gynybos. Žinia, kad Vytautas Landsbergis ir jo tėvas Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis yra dirbę su KGB - ne nauja, o štai versija dar negirdėta: kartu su „Garliavos įvykiais“ išgarsėjęs dr. advokatas Karolis Jovaišas straipsnyje samprotauja apie galimai nepaprastai efektingą Landsbergio žaidimą su KGB, Gorbačiovui iš vidaus sprogdinant Sovietų imperiją. Straipsnis Delfyje taip ir vadinasi: „V. Landsbergis: praeities projektas ar žmogus, išdūręs KGB“. Manykim, kad išdūręs KGB, o tai labai netikėtas advokato minties viražas: jeigu V. Landsbergis išties rėmėsi KGB agentais, tai reikia pripažinti, kad jis „mikliau už patyrusį fokusininką apmovė ir durniaus vietoje paliko labai efektyviai veikusį sovietinį gestapą“. Žodžiu, K.Jovaišas lyg ir pripažintų Landsbergio kagėbystę, bet kaip kine, kokio Džeimso Bondo ar Štirlico vaidmenyje.
Kitas straipsnis „Melagė melavo“ yra paties V. Landsbergio. Jis paskelbtas kiek anksčiau, tad K. Jovaišo idėjomis bus nepasinaudota. Tėvynės Sąjungos – Krikščionių Demokratų partijos garbės pirmininkas rašo: „Panašių niekų apie V.Landsbergį - Žemkalnį buvo piktai prikrauta ,,Durnių laive“, kol teismas, ilgokai vargęs, vis dėlto neatšaukiamai nustatė, kad V.Petkevičius – melagis. Nieko kito neverta ir dabartinio mulkinamų keleivių skaitalo autorė“. Suprask, tik teismas viską išaiškins.
Įdomu, kad tekste V. Landsbergis-sūnus visiškai negina savęs, ir apie save visai nekalba. Jis gina mirusio tėvo garbę, tėvą, gyvybe rizikavusį gelbstint sūnų: „Tėvas dėjo daugybę pastangų išgelbėti savo sūnų, mano brolį Gabrielių, kalintį Gestapo kalėjimuose ir kaltinamą Vokietijos ,,valstybės išdavimu“, nuo neišvengiamos mirties pakariant arba sušaudant. Štai tėvo atsiminimai (Iš atminties ekrano, V.,2009, p.397): ,,Advokatas /.../ tuoj sėdo prie rašomosios mašinėlės ir parašė maždaug tokio turinio pareiškimą: Labai gerbiamas p. Ministre! Jei tamsta prisimeni studentavimo laikus ...“ Tuo V. Landsbergio pateikiamo laiško ištrauka straipsnyje baigiasi. Toliau rašoma: „Melagė cituoja tiktai kreipimąsi į Reicho ministrą nutylėdama vienintelį prašymo turinį, dėl penkiolikmečio sūnaus, tačiau kojos pirštu rodydama – matai , ,,bendradarbiauja“ su nacistais!..“
Kas gi nerizikuotų, kuris gi dėl savo vaiko nerašytų kad ir pačiam velniui, pačiam Rozenbergui, reichsleiteriui, SA obergrupenfiureriui, Okupuotų rytų teritorijų reichsministui, holokausto ideologui? Taip V. Landsbergis paliečia kiekvieną jautrią širdį – kiekvieno knygos neskaičiusio žmogaus. Skaičiusieji 82 knygos puslapyje ras visą tekstą: Labai gerbiamas p. Ministre!
Jei tamsta prisimeni studentavimo laikus Rygos politechnikos institute, o vėliau Maskvoje, gal prisiminsite ir savo kolegą Vytautą Landsbergį – tai esu aš, dabar mano pavardė Žemkalnis. Mano 15 metų sūnus Gabrielius Žemkalnis yra kalinamas kalėjime Landsberg/Warthe. Sūnaus reikalu ir norėčiau kreiptis į Jus, pone ministre, patarimo ir pagalbos. Hochachtungsvoll (su didžia pagarba), V. Landsbergis-Žemkalnis
Štai tokiuose nutylėjimuose (tūkstančiai tėvų rašyti Rozenbergui tiesiog nedrįstų) ir yra visas V. Landsbergis: nutylėti, paslėpti, apversti aukštyn kojomis, bakstelėti į „melagio“ sąžinę...
Atsiliepė ir Kazys Saja. Rašytojas išplaka Rūtą Janutienę Rūtos Grinevičiūtės gal net grubesniu („Musės kompleksas“) stiliumi, užstoja Gabrielių Žemkalnį kaip vieną Vilniaus senamiesčio gelbėtojų praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje ir... nė žodeliu neužsimena, kokią plačią temą vysto knygos autorė. Tiesą sakant, Brežnevo laikais pasirašyti kokį laišką didžiausiam visų laikų komunistų partijos vadui nuoširdžiai rūpinantis Tarybų Lietuvos sostinės architektūros paveldu, atrodo, jau nebuvo pavojingiau nei pėsčiomis kirsti Lenino prospektą, degant raudonam šviesoforo signalui. Visa laimė, kad rašytoją kaip žmogų nebūtina tapatinti su jo kūriniais.
Atskirkim ir TV laidos vedėją nuo autoriaus. Nemanyčiau, jog laidos „L.Ryto TV“ R. Janutienei pridėjo populiarumo ir autoriteto. Matom, kaip veda laidą, kaip perša savo nuomonę, pasirenka reikiamus pašnekovus, užčiaupia „baigiantis laikui“... Televizija visada pavojinga, nes žmogų ekrane parodydo ne tik ką, bet ir kaip jis daro bei kalba: kaip gestikuliuoja, maivosi, pertraukia pašnekovą, keičia temą, išvengdamas nepatogaus klausimo, kaip nekalba tiesiai, o „vynioja žodžius į vatą“... Manyčiau, televizija V. Landsbergiui gerokai pakenkė ir yra viena jo nepopuliarumo priežasčių. Kaip žiūrovai gali vertinti politiką, kuris visada mato tik vieną grėsmę šaliai – iš Rytų? Ir jokių kitų – nei emigracijos, nei socialinės atskirties, nei savižudybių, nei korupcijos... O Rusijos grėsmės tema – jau kiek pabodusi, o kritikui asmeniškai ir visai nepavojinga. Reikia pripažinti, Rūtos Janutienės knygoje gana daug žinomų versijų ir faktų. Juos sustiprina dokumentų faksimilės su buvusių KGB, partinių ir kitų tarybinių institucijų veikėjų liudijimais. Knygą skaitant kiek erzina teksto „žurnalistiniai“, bulvariniai elementai, stiliaus nelygumai, prasikišanti autorės arogancija jos herojų atžvilgiu, o kai kada ir aiškiai dirbtinai pritemptas tekstas. Tokia, pavyzdžiui, yra istorija apie sudegusį ir po septynerių metų stebuklingai atsiradusį lagaminą su kompromituojančiais dokumentais, pasakojimai apie tokias nelaimes kaip Janutų trobelės gaisras arba Aušros Maldeikienės nenusisekę cepelinai.
Vis dėl to Landsbergių „nuodėmių puokštė“ yra didžiausias knygos privalumas, nepaisant kad, žinomiausi Lietuvos rezistentai, buvę politkaliniai, disidentai, ne vienas bendražygis ar atstumtas, apgautas garbintojas nuo V. Landsbergio yra garsiai atsiriboję senų seniausiai arba tyli kokioje šiltoje valstybinėje kėdėje. Tokių nuomonių pilnas internetas: Stasys Stungurys: Yra žinoma, kad ištisus 28 metus jis dirbo KGB agentu. Vytautas Landsbergis buvo Nachimo (Nachmano? – aut.) Dušanskio užverbuotas 1950 metais, po to, kai 1949 metais išdavė mokyklos suolo draugą Aloyzą Sakalą, ir iki 1978 metų dirbo informatoriumi.
Danukas Arlauskas: Mes buvome labai atsargūs, eidamai į kontaktą su Sąjūdžiu. Žinojome, kad ten pilna mūsiškių. Čekuolis, Dėdulė... Galiausiai nusprendėms kontaktuoti per Laurinkų ir Prapiestį, ir nesuklydome; Aleksandras Bendinskas: V.Landsbergis, išrinktas pirmininku, nesuvokė, kad Sąjūdis, vis dėlto – ne jo tėvonija. Atrodo, pasiduota minčiai, jog jis yra stabas, o mūsų išeivija jį pripažino ir Mesiju, ir Moze. Manyta, kad ant Sąjūdžio bangos galima joti. O tai primena žydo jojimą ant kavalerijos žirgo... Ant Sąjūdžio bangos jota, jota. Ir pamatyta, kad... iš 35 Sąjūdžio tarybos narių liko... tik jis ir dar vienas kitas, o dauguma jam parodė nugarą...
Iš atviro aštuonių disidentų ir buvusių politkalinių laiško V.Landsbergiui, 1999 m.: Mes manome, kad Jūsų tolesnis buvimas mūsų politikoje ir istorijoje tik dar labiau ją komplikuoja. Jūs galite dar keliolika mėnesių iki būsimųjų Seimo rinkimų įtakoti šalies gyvenimą ir vesti ją į neišvengiamą griūtį. Jūsų valdomas Seimas mums primena Gariūnų turgaus filialą. Jame labai maža žmonių, suinteresuotų valstybės pažanga ir tautos likimu. Tai daugiausia atsitiktiniai žmonės, atėję tarsi į prekyvietę ir ieškantys ko nors pusvelčiui įsigyti. Mes nuoširdžiai prašome Jus, jei dar Jumyse yra bent kiek pagarbos gimtajai šaliai, išeikite kuo greičiau iš mūsų dabarties ir išsiveskite kartu tuos prekeivius, kuriuos Jūs ir atvedėte į skaudžią, bet taurią ir garbingą Lietuvos istoriją.
Dar ne vėlu ir su tais žmonėmis teistis dėl garbės bei orumo, bet senoji disidentų karta po truputį traukiasi į užmarštį; vidurinioji karta aiškaus kritiško mąstymo nesusiformavo ir Lietuvos dabarčiai egoistiškai abejinga. Tik jaunoji karta bando kelti galvą, todėl jai bus sveika susipažinti su Rezistento ir Patrioto Nr. 1, Nepriklausomybės iškovotojo ir jo tėvo biografijos detalėmis. Kai kuriomis, nes R. Janutienė beveik nepalietė arba neryškino kitų temų, ant kurių driekiasi V. Landsbergio šešėlis. Tarkim, Antrosios vyriausybės premjero Šimėno nušalinimo ir Vagnoriaus skyrimo premjeru byla, Savanorių maišto byla, Bražuolės tilto sprogdinimo byla, KGB archyvų grobstymo byla... Be abejo, visų kačių ant V. Landsbergio karti nedera. Gal nėra labai šaunu ar net pavojinga nusenusį liūtą tampyti už uodegos, tačiau sunku atsikratyti minties, kad būtų užtekę tik mūsų laikų patriarcho piršto pajudinimo ir ne vienas šalies istorijoje vykęs negeras dalykas nė nebūtų prasidėjęs.
O tas pirštas nuolat buvo judinamas dėl kokio nuosavo tvartelio, žemės perkėlimo, kokio sklypo sostinėje, dukart valstybinės premijos, su grifu „slaptai“ suteikto nusipelniusiojo vardo, kokio iškilesnio - menamo ar esamo - politinio konkurento užpjudymo, t.y. dėl menkų, niekingų smulkmenų palyginti su herojaus, patrioto, tautos vedlio ir lyderio paveikslu. Ir, be abejo, daug pastangų įdėta dėl išlikimo, dėl išgyvenimo, sotaus, saugaus pragyvenimo „ir prie ruso, ir prie vokiečio“. Galima žavėtis tėvo ir sūnaus (Gabrieliaus ir Vytauto) instinktu iš anksto įžvelgti pavojų ir toliaregiškai prisitaikyti prie aplinkybių. Nujausti ir prisitaikyti, nelygu, iš kur pučia vėjas – iš Vilniaus, iš Maskvos, Berlyno ar Briuselio. Tai daug saugiau, nei dėl visa ko nusipirkti sklypą, pasistatyti trobelę kokiame Šalčininkų ar Vilniaus rajone, arčiau Baltarusijos sienos. Tėvas ir sūnus turėjo būti labai artimi, ir abu galėjo pasimokyti vienas iš kito. Šie herojai, jų nepaprastas gyvenimas, jų mąstymo, susiliejimo su aplinka, mimikrijos su politiniu režimu būdai, džiugesio ir skausmo, gynybos ir puolimo svetimomis rankomis talentai (sakau be ironijos) verti didžio rašytojo plunksnos. Tokio kaip Stefanas Cveigas, kuris savo herojų Žozefą Fuše (Napoleono laikų politikas) apibūdino taip: „Juo įžūlesni buvo jo persimainymai, juo įdomesnis skleidėsi tobuliausio naujųjų laikų makjavelisto charakteris ar veikiau charakterio stoka, juo labiau traukė antraisiais planais ir slapukavimais pridangstytas jo gyvenimas, juo savitesnė net demoniškesnė atrodė jo figūra“. Lengvatikystė dažnai virsta fanatizmu. Fanatikai netikės nė vienu žodžiu, bet kaip skaudu turėtų būti tiems, kurie įtikėjo Vytauto Landsbergio neklystamumu, jo pasišventimu tautai ir tėvynei. Skaudu tiems, kurie neapsimestinai, nepadlaižiaudami jį lygino su Mahatma, Motina Terese ar Reiganu. Ar dabar virs ąžuolai ir slys žemė iš po kojų? Ar pasaulio suvokimas, širdimi pajaustos vertybės lyg buvęs saugus, nuostabus rūmas dabar pavirs dulkėmis? Ką daryti? Nieko. Nes Vytautas Landsbergis jau yra istorijoje, o be jo istorijos nėra. Net Žinojimas neužtrenkia jam durų, nepaverčia persona non grata renginiuose, laikraščiuose, interneto portaluose, ekranuose. Tai ilgo, pasiaukojamo darbo rezultatas. O mes dar kurį laiką pastovėsim ant to galimybių kupsto mūsų gyvenimo pelkėje. Dar pasižvalgysime, pasversime. Gal ir paminklą jam pastatysime mūsų Nepriklausomybės aikštėje. Mano galva, tam reikalui puikiausiai tiktų viena kuri skulptūra nuo Žaliojo tilto.
