Kalbos, jog žydų nesutarimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kompensacijų gali paskatinti buitinį antisemitizmą, man, tiesą sakant, sukelia ironišką ir kiek atlaidžią šypseną. Kuo stebėtis – žydams nesvetimas turto troškimas. Kaip ir lietuviams.
Tačiau nuolatinės antisemitizmo paieškos pradeda skaudinti galvą. Manau, ne man vienam. Šimtai komentarų, internete pasirodžius net ir nedideliam straipsneliui, susijusiam su žydais, vis dėl to rodo, kad klausimas aktualus. Ar egzistuoja „žydų klausimas“ šiandien?
Daugumas jaunesnių žmonių tikro žydo tikriausiai net nėra matę. Mano su Leonidu Brežnevu, t.y. "brandžiais, jau bepūvančiais" sovietiniais, laikais buitinis kasdienis antisemitizmas jei ir buvo, tai buvo kažkur giliai paslėptas.Valstybinė (kitaip – kompartinė) propaganda sionizmą tapatino su rasizmu. Man dėl to buvo nei šilta, nei šalta, tačiau vienaip, ar kitaip, visi man pažįstami žydai išvyko. Vieni į Izraelį, kiti – kas kur, į Vakarus... Šių metų sausio pirmą dieną pagal statistiką Lietuvoje gyveno 3,3 tūkstančio žydų. Tiek pat, kiek vokiečių, keliais šimtais daugiau nei latvių arba romų.
Antisemitizmo problema atsirado kartu su šalies nepriklausomybe. Pamenu, kaip Izraelio ambasadorius bei vėliau Kneseto pirmininkas kalbėdami iš Seimo tribūnos pavadino mus žydšaudžių tauta ir valstybe, kurios žemė permerkta žydų kraujo. Susimąsčiau ir nesupratau, kaip nesuprantu iki šiol: oficialūs šalies atstovai įžeidžia mane ir mano tautą; kaltina mane ir mano artimuosius kruvinais, šlykščiais nusikaltimais... Kodėl? Ar oficialūs Izraelio įgaliotieji į kitą valstybę siunčiami (be abejo, su gerų ketinimų ir santykių vėliava) asmenys yra (pardon) kokie pusgalviai, nesuvokiantys ką, kam ir kur kalba, ar tokiu būdu pabrėžia oficialią savo valstybės poziciją?
Tiek vienu, tiek kitu atveju, negalėčiau sakyti, jog pajutau jiems palankumą... Neabejoju, kad kai mūsų Prezidento atsiprašymas dėl lietuvių indėlio į holokaustą Izraelio knesete buvo „įvertintas“ trypimu bei švilpesiu, Lietuvoje galėjo pradėti virsti antkapiai apleistose žydų kapinėse...
Susimąsčiau. Iš kur gi tas lietuviškasis antisemitizmas, jei 600 metų, kaip kalba istorikai, žydai ir lietuviai, kaip ir kitos tautos Lietuvoje sugyveno visai taikiai, bent jau tokios priešpriešos kaip gretimose šalyse tarp jų tikrai nebuvo. Jeigu antisemitizmas Lietuvoje yra, tai kodėl?
Net paviršutiniškai gilinantis į pasaulio žydų istoriją tas „kodėl“ gerokai išsiplečia. Kodėl žydai taip persekiojami jau du tūkstančius metų, klausiau žinomo istoriko Liudo Truskos prieš porą metų vykusiame kelių dienų seminare apie holokaustą. Ne du, o mažiausiai penkis tūkstančius metų, pataisė jis mane. Tik tiek.
Toliau domėtis žydų ir lietuvių santykiais skatino pats gyvenimas. Tarkim tokia paskata buvo bene prieš pusmetį išsakyta žinomo publicisto, eseisto, patikimiausio filosofo (2007-ji) profesoriaus Leonido Donskio nuomonė apie mano gerbiamo rašytojo Jono Mikelinsko kūrinį: „Ar kas nors iš mūsų inteligentų ir politikų bent kartą atvirai ir principingai įvertino rašytojo Jono Mikelinsko esė „Mes ir jie“, kur juodu ant balto dėstomi žydiškos komunizmo kilmės teorija ir kiti Goebbelso propagandos perlai? Kodėl nebuvo įžvelgta grėsmė šalies tarptautinei reputacijai tada, kai būsimasis Nacionalinės premijos laureatas savo opuse juodu ant baltu išdėstė geltonojoje antisemitinėje literatūroje platinamą idėją, kad „Holokausto architektas“ Adolfas Eichmannas pats buvo žydas ir kad Holokaustas buvo pačių žydų užsakytas bei suplanuotas dalykas, leidęs visus žydus sugrąžinti į Palestiną ir įkurti Izraelio valstybę?“
Šio esė nebuvau skaitęs. Puoliau ieškoti. Nėra tokio esė! J.Mikelinsko straipsnis vadinasi “Teisė likti nesuprastam, arba Mes ir jie, jie ir mes“. Labai įdomu pastebėti, kaip keičiasi ir loginis, ir emocinis akcentai nuo pilno pavadinimo pereinant į L.Donskio sutrumpinimą. Profesorius pasirenka antrą, mažiau reikšmingą straipsnio pavadinimo dalį (skirtuko „arba“ funkcija turėtų būti suprantama net pirmakursiui) ir atmeta pirmąją, kuria autorius tarytum sakosi nesąs beapeliaciškai teisus, kategoriškas, tik turintis tokią TEISĘ kaip ir kiekvienas žmogus... Profesoriaus sutrumpina pavadinimą iki maksimalios priešpriešos – „Mes ir jie“. Tokiu trumpinimu patikimiausias 2007 metų filosofas (taip rašo Vikipedia) atmeta ir savotišką dviejų informacinių blokų artimą ir neišskiriamą sugretinimą – Mes ir jie (lietuviai ir žydai), Jie ir mes (žydai ir lietuviai).
Straipsnis pirmąkart paskelbtas „Metų“ žurnale 1996 metais. Dvylikai metų praėjus, L.Donskis 87 metų rašytojui sviedžia: savo opuse (sic!) šis dėstąs žydiškos komunizmo kilmės teorijas, naudojąsis Goebbelso propagandos perlais, skleidžiąs geltonojoje antisemitinėje literatūroje platinamas idėjas...
Sunku patikėti. Nebent profesorius J.Mikelinsko „opuso“ yra neskaitęs. O jeigu skaitęs?
Tada būtų atkreipęs dėmesį, kad visų pirma, kalbėdamas apie holokaustą ir lietuvių-žydų santykius, rašytojas klausia: KODĖL TAI ATSITIKO? Beje, straipsnių rinkinį (Vilnius, Mintis, 2004), kuriame radau šį esė, jis vėliau taip ir pavadino „Kada kodėl taps todėl? Holokaustas be politikos ir komercijos“.
Kažkodėl Leonidas Donskis nedrįsta ar nenori atsakyti nė į vieną atsargiai, švelniai, stengiantis neįskaudinti ir neužgauti, J.Mikelinsko knygoje keliamų klausimų: ar tikrai 1935 -1936 metais iš Sovietų sąjungos kompartijos CK 59 narių 56 buvo žydai; ar paneigtini žymaus Lietuvos rašytojo Jokūbo Josadės prisiminimai, kuriuose jis sako: „Atsimenu, kaip dirbdamas žurnalistu ateidavau į CK (Lietuvos kompartijos, 1940 m.- aut.) ir beveik kiekviename kabinete kalbėdavau su aukščiausiais valdžios vyrais gimtąja jidiš kalba“; ar aktyvus žydų dalyvavimas tremiant lietuvius į Sibirą negalėjo sukelti antisemitizmo?; ar tikrai Izraelio teisingumas nė piršto nepajudino, kad būtų patraukti atsakomybėn lietuvių budeliai žydai Dušanskis, Slavinas ir kiti?; arba, pavyzdžiui, kiek teisinga yra amerikiečio dramaturgo Arthuro Millerio frazė, jog kiekvienas nežydas jau iš prigimties yra antisemitas arba kad kai kuriais atžvilgiais žydų tikėjimas lygintinas su rasizmu...
Visa J.Mikelinsko knyga persunkta nuoširdaus noro kalbėtis ir aiškintis. Tačiau, jeigu net toks intelektualas, filosofas kaip L.Donskis renkasi ne bendravimą, diskusiją, aiškinimąsi, o provokatorišką mėtymą purvu, antisemitizmo šaknys nebus sunaikintos niekada, nes niekada nebus atsakyta į klausimą – kodėl?
Vis dėlto bent vieną moksliškai pagrįstą hipotezę „todėl“ galima pateikti.
Rusų mokslininkas, istorikas etnologas, dukart mokslų daktaras – istorijos ir geografijos, poetas (poetų N.Gumiliovo ir A.Achmatovos sūnus), vertėjas Levas Gumiliovas (Lev Nikolajevič Gumiliov), teigia jog tautų gyvenimas vienoje valstybėje teoriškai gali vystytis trimis kryptimis: į etnosų susiliejimą, į asimiliaciją, kai vienas etnosas ištirpdo savyje kitą, ir sugyvenimą. L.Gumiliovas išskiria ir tris tokio sugyvenimo formas – simbiozę, kseniją ir chimerą. Simbiozė – kai etnosai darniai sugyvena, papildydami, stiprindami vienas kitą, kiekvienas turėdamas savą ekologinę nišą, kraštovaizdį, ir galėdamas visiškai išsaugoti etnografinę savastį. Kenija – kai vienas etnosas yra „svečias“, tarytum intarpas kitame, gyvuojantis izoliuotai ir nepažeidžiantis „šeimininko“ sistemos (Lietuvoje tokiu pavyzdžiu tikriausiai galėtų būti santykiai su totoriais ar karaimais). Ksenijos nedaro jokios žalos priimančiam etnosui.
Tačiau „svečias“, išeidamas iš izoliacijos, gali virsti chimera – tuo, kas nesuvienijama ir nesujungiama. Chimera atsiranda, kai neigiamo komplimentarumo (kai abipusė antipatija tiesiog neįveikiama; teigiamas komplimentarumas – abipusė simpatija) etnosai įsiskverbia ir susimaišo vienas su kitu. Tada ima veikti siekis pakeisti arba sunaikinti partnerio struktūrą. Ekstremaliais atvejais galimas genocidas, vieno ar abiejų etnosų žūtis, arba lėtas, vieną du amžius trunkantis byrėjimas; neutrali pozicija yra pakantumas, palaikomas abejingumo.
Etninė chimera labai pavojingas reiškinys. Visai kitokios patirties, kitokį gyvenimo kelią nuėjęs, kitokios energetikos etnosas gyvena ne izoliuotai, o kartu su vietiniais. Kitaip tariant, skirtingų elgsenos stereotipų ir nesuderinamų vertybinių sistemų etnosų atstovai gyvena, dirba, mokosi kartu. Gumiliovo teorija pabrėžia, kad griaunantis chimeros poveikis yra nulemtas ne žmonių skirtumų, kai vienas geras, o kitas blogas, bet gamtos dėsningumų. Tiesiog žmonės skirtingi tiek, kad negali susitarti, susiderinti. Kiekvienas etnosas turi nepakartojamų kultūrinių tradicijų ir vertybinių sistemų (pagal Gumiliovą etnoso formavimuisi didžiausios įtakos turi kraštovaizdis), tad iš etnoso atėjūno neverta tikėtis, kad jis pripažins, vystys ir gerbs vietinės tautos tradicijas. Chimeros atveju negalima tikėtis ir patriotizmo – atskiri pavyzdžiai to negali paneigti. Atėjūnui paprastai kyla noras pertvarkyti aplinką pagal save.
Beveik įprasta, kad vos prakalbus apie etninius santykius, prisimenami žydai ir „žydų klausimas“. Pagal L.Gumiliovą svarbiausias žydų santykių su kitomis tautomis bruožas – chimeros pobūdžio santykiai, ir tai ne kokių nors neigiamų bruožų, o tiesiog šio „klajojančio superetnoso“ charakterio esmė.
Išblaškytos žydų kolonijos visose šalyse mieliau apsigyvendavo miestuose, ir tai natūralus siekis atsiriboti nuo svetimos gamtos. Tačiau šitaip buvo atsisakoma užimti tam tikrą ekologinę nišą, vadinasi simbiozė su vietiniais buvo iš esmės negalima. Užtat atsirado taip reikalingas mobilumas, o gyvenimas antropogeniniame kraštovaizdyje (mieste) leido žydams tarytum užkonservuoti savo etninę energiją aukštame lygmenyje. Šio etnoso arealu tapo visa oikumena (visuma, kur gyvena žmonės), o kontaktai su vietiniais gyventojais tapo ne simbiotiniais, netgi ne kseniškais, o chimeriškais. Tokios aukštos energetikos etnosas kaip žydų negali gyventi izoliuotai, jis neišvengiamai pradeda veikti, ir tai ne kartą įrodyta istorijos. O pradėjęs veikti, jis visiškai natūraliai bando savo poreikiams pritaikyti tautos-šeimininkės etninę sistemą.
Levą Gumiliovą sunku apkaltinti antisemitizmu. Kaip tik chimeriškas žydų santykių su kitomis tautomis pobūdis įrodo visišką samprotavimų apie antisemitizmą, kaip žemų, tamsių instinktų apraišką, nepagrįstumą. Chimera – tiesiog neigiamo komplimentarumo etnosų santykių forma, todėl jei ir verta kalbėti apie „anti“, tai reikia kalbėti ne apie vienašališką, o apie abipusį „anti“. Ką besakytume, L.Gumiliovo teorija leidžia pakilti aukščiau prietarų, mitų ir fantasmagorijų, o santykius su žydais aiškinti ne vienos ar kitos tautos gerais-blogais bruožais, gerais-blogais kažkieno ketinimais, bet gamtos dėsningumais.
Štai kodėl, nepaisant visokeriopo spaudimo, aš vis dar nesu antisemitas ir į daugelį dalykų galiu pažvelgti su humoru – galiu, juk mano pavardėje tereikia įterpti vieną „n“, kad išvydęs rabiną nepulčiau žegnotis ar slėptis krūmuose. Argi nekelia šypsenos „opera kvailiams“ – žydų kapinių paieškos dešiniajame Neries krante, prie Mindaugo tilto? Reikalingas politinis sprendimas, sakė dabar jau buvęs Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas – kapines reikia grąžinti, net jeigu žydai sklypą būtų pardavę dar caro valdžiai. Ar nekelia šypsenos sklypo ribų nustatymo būdas XXI amžiuje – virgulė rabino rankose, ir įsakmus draudimas neliesti, nesuteršti to, kas buvo ar bus surasta ir atkasta...
Mūsų žydų bendruomenės nesutarimai dėl grąžintino turto labai lietuviški, tik įdomu stebėti, kaip jie plūduriuoja pasauliniame lygmenyje. Pasak vyriausybės konsultanto V.Vinokuro, dabar svarstomą Kompensacijos už žydų bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymo projektą šiuo metu yra pasiėmę skaityti JAV ir Jungtinės Karalystės ambasadoriai. Ar jų ekscelencijos jau įstojo į žydų bendruomenę? Ar tokio pobūdžio jų veikla tapo prioritetiniu šių valstybių reikalu? O gal verčiau paspaudus ne mažąja Lietuvą, o didžiąsias Rusiją bei Vokietiją, labiausiai kaltas dėl mūsų žydų, mūsų litvakų, o ne Amerikos, Vokietijos, Britanijos, Prancūzijos judėjų turto nuniokojimo mūsų šalyje?
Išties, vertėtų paskaityti Joną Mikelinską. Gal tada „kodėl“ taps todėl...
Autorius visiškai atsiriboja nuo bet kokio antisemitizmo ir kitų panašaus pobūdžio nuodėmių.
Linas V.Medelis
P.S.
Verta paskaityti: Vytautas Visockas. Neapginta tautos garbė
Nuostabus, temą puikiai iliustruojantis paveikslas
Ivanas Kramskojus. Įžeistas žydukas, 1874. Valstybinis rusų muziejus.
