Rūta Klišytė
Šį pokalbį išprovokavo nauja Lino Adomaičio daina, kuri vargu ar paliks klausytoją abejingą. Spalvinga originali Lino, profesionalaus dainininko, kompozitoriaus, prodiuserio, muzika paprastai pakelia ūpą, praskaidrina nuotaiką, tačiau kūrinys „Aš pavydžiu sau“ – iš kitos operos. Sakytum, apie kraštutinę vienatvę... Naujas lietuviško pavydo gydymo būdas? Negailestinga saviironija? Paklauskime paties autoriaus.
Smuikas nuo šešerių
Linai, ar esate dvilypis žmogus?
Esu pakankamai vientisas, nors man būdingas ir avantiūristinis nutrūktgalviškumas, ir šviesus liūdesys, kurį labai mėgstu dainose. O mano bičiulio Tomo Ivanausko, kuris yra ir žinomų dainų „Tavo spalvos“, „Išdalink save“ žodžių autorius, poetinės metaforos yra talpus, puikus dalykas: kiekvienas jas suvokia kitaip. Išgirdote čia kraštutinę vienatvę? Kiti galbūt atras kažką kita. Mano, kaip kompozitoriaus, užduotis – atrakinti Tomo žodžius muzikos raktais ir pasėti širdyse.
Regis, tuos raktus šįkart radote sapne?
Tai – ne pirmoji melodija, atėjusi iš sapno. Pabudęs skubu ją užrašyti penklinėje.
Į muzikos glėbį jus pastūmėjo tėvai. O juk kiti, priešingai, atkalbinėja, gąsdina atžalas, kad iš muzikos nepragyvens.
Jei galvosi apie uždarbį, iš muzikos kalsi pinigus, vargu ar išeis kas nors dora. Laikau save sėkmės vaiku. Be abejo, tokį tikėjimą savimi, pasauliu gavau iš tėvų. Jei augai šeimoje, kur puoselėjamos tikrosios vertybės, žmogiškumas, tai neišvengiamai tavyje lieka, nesvarbu, ką vėliau darytum: muzikuotum, pieštum, rašytum eilėraštį ar tiesiog bendrautum.
Tačiau muzika paėmė viršų, visa galva į ją nėrė ir jūsų jaunėlis brolis Marijus, žinomas kaip Mario Basanov.
Galbūt tai natūralu, nes mano tėtis – profesionalus smuikininkas. Ir aš į rankas smuiką paėmiau būdamas šešerių. Ne ne, muzika nebuvo man žiauri pamotė, nors kartais tekdavo ir po 9 valandas per dieną smuikuoti, verstis per galvą, kad viską spėčiau. Viskas pasiekiama darbu, tačiau mane palaikė tikėjimas. Neseniai išsikalbėjome apie tai su broliu Marijumi: net ir turėdamas gražią vaikystę, protingus, rūpestingus tėvus, nesulauksi sėkmės, padėtos ant lėkštutės. Bet man ir neįdomu išlukštentos tiesos.
Ar todėl jūsų neviliojo išmintas smuikininko kelias į simfoninį orkestrą ar į operos teatro duobę?
Mėgaujuosi laisve ir džiaugiuosi, kad neužsidariau vienuose ar kituose rėmuose. Visokia muzika man graži, jei profesionaliai atlikta, visokie žanrai įdomūs: žaviuosi ir Michaelo Jakcsono kūryba, ir roko gigantais „Metallica“, įdomu klausytis ir simfoninio orkestro muzikavimo.
Daug puikių mūsų muzikantų lyg susitarę gimė Kaune...
Matyt, tai – tradicijos dalykas. Nuo Smetonos laikų Kaunas buvo kultūrinis centras, nors dabar daug šaunių kauniečių išvažinėję kas sau. Mano tėvai – tikri kauniečiai, ir aš Kaune lankiau karatė treniruotes, baseiną, auginau šunį, rašiau eilėraščius, bėgdavau iš pamokų, vesdavau mokyklos diskotekas, baigiau K.Naujalio muzikos gimnaziją... Paskui – smuiko bakalauras, garso režisūros magistras Lietuvos valstybinėje muzikos akademijoje.
Rūpestis pamestais mažyliais
Esate kompozitorius, atlikėjas, muzikantas, prodiuseris, tačiau pastebite ir socialines problemas – įkūrėte Lino Adomaičio labdaros ir paramos fondą kūdikiams.
Šį fondą įkūrėme pernai, galvodami būtent apie paliktus kūdikius. Paramos reikia bet kokio amžiaus be tėvų likusiems vaikams, tačiau pastebėjome, kad kūdikiai sulaukia mažiausiai visuomenės dėmesio, o būdami visiškai bejėgiai, negali jo prisišaukti. Žmogiškai gaila ir motinų, kurios palieka savo naujagimius. Vienas iš fondo tikslų – paskatinti visuomenę susirūpinti be motiniškos ir tėviškos meilės augančiais mažyliais. Džiugu, kad vis daugiau porų įsivaikina pamestinukus.
Gal paveiksite ir tuos biurokratus, dėl kurių įvaikinimas užtrunka nedovanotinai ilgai?
Ir fondą steigdamas pajutau biurokratinio aparato svorį. Nebuvo taip paprasta sutvarkyti visus popierius, o nuoširdžiai mus sutiko tik Kauno vaiko raidos klinikos „Lopšelis“ darbuotojos.
Ar sunku buvo rasti savanorių?
Jie prisistato patys! Pavyzdžiui, pernai vasarą, kai Kaune vyko „Jaunimo dienos“, po koncerto, kuriame dalyvavau, prie manęs priėjo grupelė jaunuolių ir pasisiūlė savanoriauti. Lankome Kauno vaiko raidos kliniką „Lopšelis“, nuvežame lopšelinukams dovanų. Ne mažiau svarbu pabūti su jais, padainuoti, praskaidrinti liūdnoką jų kasdienybę.
Konkursinė jūsų, Linai, patirtis pavydėtina. Nuo 2000 m. sėkmingai dalyvavote tarptautiniuose festivaliuose ir konkursuose. O 2003 m. laimėjote pirmąsias vietas ir konkurse Kazachstane, ir Jūrmaloje! Bet tai mažai kam žinoma.
Nesuku dėl to galvos. Tada neturėjau vadybininko, kuris rūpintųsi šių dalykų viešinimu. O man pačiam pasiekimai konkursuose Kazachstane, Maltoje, Kanarų salose buvo išties nemenki. Patobulėjau kaip vokalistas, muzikos aranžuotojas ir praplėčiau akiratį. Įsiminė tarptautinis konkursas Maltoje, kur Gran Prix laimėjau už geriausią maltietiškos dainos aranžuotę, o už laimėtus pinigus keliavau po šalį. 2006 m. Kanarų salose mudviem su Simona Jakubėnaite nutiko kai kas ypatingo – mūsų duetui atiteko visi festivalio prizai... Net nesmagu prieš kitus dalyvius.
Beje, kur pradingo Simona, su kuria 2004 m. Lietuvai atstovavote ir „Eurovizijoje“?
Simona studijuoja JAV džiazo muziką ir jai neblogai sekasi.
O jūs išmėginote aktorystę – suvaidinote roko operose „Žuviaganys“ ir „Jūratė ir Kastytis“.
Tai buvo išties smagu, mat kadaise ketinau studijuoti aktorinį meistriškumą. „Žuviaganyje“ atlikau pagrindinį vaidmenį, o Roko operoje „Jūratė ir Kastytis“ buvau Marijono Mikutavičiaus (Kastyčio) dubleris.
Savigarba Kuboje ir Lietuvoje
Linai, atleiskite, o ar jums nesvetimas snobizmas? Prabangūs tamsūs akiniai, po kuriais dažnai slepiatės, ekstravagantiški drabužiai...
Tie akiniai – tik dėl akių. Saugau savo akis, kurios scenoje gerokai varginamos ryškių prožektorių šviesų. Kai per mėnesį turi daugybę koncertų, toks krūvis akims – ne juokai. Džiugu, kad jums patinka mano spalvinga apranga, pasakysiu, kad ją diktuoja muzika. Su simfoniniu orkestru dainuoti išeisiu ne su džinsais, o su fraku. Koks esu gyvenime, puikiai žino man artimi žmonės, o scenoje leidžiu sau būti visoks. Nevengiu ir saviironijos.
O koks tautiečių bruožas gali jus išvesti iš pusiausvyros?
Kai kurių savigarbos stoka ar visiškas jos nebuvimas: veržiasi dainuoti, brukasi į sceną, o net klausos neturi. Klausytis tokių „dainininkų“ nepakeliama. Bet jei neturi savigarbos, negerbi ir klausytojų.
Regis, televizija tyčia rengia mums tokius kankinimus, kažkodėl vadinamus muzikiniais konkursais. O jūsų nė karto nemačiau tokiame renginyje. O štai į teartą įsibrovėte, parašėte muziką spektakliui „Dulkių spindesys“.
Šį šokio spektaklį prieš keletą metų pastatė Valstybinis Kauno muzikinis teatras, tačiau bilietais į jį ir šiandien derėtų iš anksto pasirūpinti. Man labai patinka triūsti prie stambių muzikinių veikalų, kurti muziką spektakliui ar kino filmui. Smagus buvo ir stambus projektas kartu su maestro Donato Katkaus orkestru. Rudenį planuoju didelį solinių koncertų turą su simfoniniu orkestru, ritmo grupe, kviesiu dalyvauti geriausius šalies atlikėjus.
Dabar suprantu, kad pavydite sau ne be reikalo. O aš jums pavydžiu kelionių: išmaišėte nemažą dalį margo svieto. Kurio krašto muzika jus pavergė?
Kubos. Šioje nuostabioje saloje tarsi patenki į septintą dešimtmetį. Ir nors kubiečiai labai skundžiasi gyvenimu, visi jie – nuo mažo iki seno – dainuoja, groja, šoka. Jie tarsi alsuoja muzika.
Ir, matyt, nestokoja savigarbos. Sakau, kad jūs kažkuo panašus į kubietį, tik niekuo nesiskundžiate. Linkiu jums, Linai, kūrybingų sapnų.
