Visoje pastarojo meto “dešiniųjų telkimosi” istorijoje į akis krinta vienas paradoksalus dalykas: apie glaudesnį liberalų ir konservatorių bendradarbiavimą kalba tik vienas Valdas Adamkus. Spaudoje pasirodantys jo pareiškimai apie reikalingą “konservatorių atsinaujinimą”, apie galimą liberalų ir konservatorių koaliciją, atrodo, nėra sulaukę jokio rimtesnio pačių partijų komentaro.
Buvusio prezidento iniciatyvos tiesiog mandagiai nutylimos.
O žiniasklaida mums praneša apie kitus šių partijų vidaus nutikimus: Vytautas Landsbergis stiprina konservatorių ideologinę tapatybę, būsimas naujos liberalios partijos lyderis Artūras Zuokas, padedamas Vytauto Bogušio, narsiai kaunasi “su lenkais ir bolševikais” dėl atimto Vilniaus.
Ką šios partijos galvoja apie valstybės rytdieną ir savo vaidmenį ją kuriant, mums kol kas nėra aišku. Iš šalies žiūrint atrodo, kad joms daug svarbesni partiniai vidaus reikalai.
Ar “Landsbergio partija” gali tapti Tėvynės sąjunga?
Konservatorių lyderio rūpinimasis savo partijos tapatybe yra pagrįstas. Jau kurį laiką ši partija rodo visuomenei du veidus, taip ir nepasakydama, kuris iš jų tikrasis.
Po ilgo autoritarinio Vytauto Landsbergio ir Gedimino Vagnoriaus diarchijos laikotarpio Andrius Kubilius mėgino mus įtikinti, kad jo partija - moderni, atvira, vakarietiška politinė jėga, galinti vesti Lietuvą į priekį. Toks partijos įvaizdis remiasi dar neišblėsusiais žmonių prisiminimais apie gana sėkmingą A. Kubiliaus premjerystę.
Tuo metu V. Landsbergis ir šiandien savo partiją pristato kaip įtarų, uždarą, vienišą sarginį valstybės šunį. Tačiau šis senas “Landsbergio partijos” vaidmuo po nesėkmingos “Mažeikių naftos” privatizavimo istorijos vis labiau atrodo dirbtinis, vaidinamas prastai, be tikro jausmo. Matyt, tai gerai supranta ir pats ponas Landsbergis, šiuo metu išgyvenantis akivaizdžią savo kaip politiko tapatybės krizę.
Ką daugiau, jei ne rimtą krizę rodo po prezidento rinkimų paūmėjęs konservatorių lyderio blaškymasis? Vieną dieną V. Landsbergis paskelbia pagrindinį savo oponentą Algirdą Brazauską svarbiausiu Lietuvos demokratijos garantu. (Po tokio skelbimo sąžiningai opozicijai lieka tik išsiskirstyti.) Kitą dieną bėga susitikti su burtininke Lena Lolišvili. Vėliau, gal burtininkės nuo perdėto įtarumo išgydytas, puola į talką jaunajam mūsų prezidentui Rolandui Paksui: jį konsultuoja užsienio politikos klausimais, padeda jam ir ponui Brazauskui Prezidentūros kieme užkasti santarvės ąžuoliuką.
Ir tai toli gražu ne visa buvusio pirmojo atkurtos valstybės vadovo veikla. Spaudos žiniomis, jis vienu metu kuria struktūras partijos tapatybei gryninti ir veda derybas dėl susijungimo su politiniais kaliniais, tremtiniais ir ponų Žiemelių šeimos dešiniaisiais. Akivaizdu, kad šių politikos užribyje esančių darinių prijungimas prie konservatorių sustiprins ne pačią partiją, bet tik jos lyderio pozicijas partijos viduje.
Taigi kokią žinią nauji V. Landsbergio darbai siunčia Lietuvos žmonėms ir V. Adamkui? O štai tokią: greitų permainų konservatorių partijoje nėra ko tikėtis. A. Kubiliui su visomis ambicingomis savo idėjomis dar teks palaukti: tapti stipria, šalies ateičiai neabejingus piliečius telkiančia Tėvynės sąjunga šiuo metu “Landsbergio partija” nėra nusiteikusi. Veržtis į tokią partiją jaunimui, remti ją Lietuvos verslui nėra didelės prasmės: tradicinis valstybės sarginio šuns vaidmuo gali būti atliktas ir be jaunimo, ir be pergalės būsimuose Seimo rinkimuose: tokiam vaidmeniui visiškai pakanka kelių konservatorių opozicijoje.
Ar liberalaus jaunimo klubas gali virsti Lietuvos kelio partija?
Atrodo, kad nieko džiugaus V. Adamkus neatras ir geriau įsižiūrėjęs į liberalų pusę.
Po nevykusio eksperimento su buvusiu ašaringuoju “širdžių premjeru” Lietuvos liberalai vėl tampa normaliu diskusijų klubu, kokiu ir buvo iki sandėrio su ponu Paksu. Ir nėra didelio skirtumo, kur klubine veikla užsiimama - Seime ar už jo ribų. Veiklos rezultatai panašūs.
Iš Lietuvos liberalų visada sulauksime įdomių nuomonių ir pasvarstymų. Bet būtų labai naivu iš jų tikėtis stipresnės politinės valios, aiškiai ir principingai ginamos pozicijos. Tokie dalykai mūsų liberalams turbūt atrodo per daug vulgarūs, neinteligentiški.
Liberalai - unikali partija Lietuvos politiniame žemėlapyje: jie neturi valdžios instinkto. Tai vienintelė politinė jėga, kuri po laimėtų Seimo rinkimų netrukus savo noru atsisakė valdžios ir dėl to nė kiek nesigraužia. Atsakomybės nereikalaujantis kalbėjimas aludėse ar TV studijų arenose, savo nuotraukų ir pareiškimų apžiūrinėjimas ryto spaudoje, atrodo, yra mėgstamiausias amžinai jaunų liberalų užsiėmimas.
Vargu ar gali liberalų politinio gyvenimo papročius pakeisti į jų gretas įsilieję centristai ir modernieji krikščionys demokratai? Juk besijungiančių partijų papročiai labai panašūs. Tad ir jų sąjunga greičiausiai taps ne nauja veržlia politine galia - sakykim, Lietuvos kelio partija, bet tik didesniu, truputį spalvingesniu liberalaus jaunimo klubu, dėl kurio pavadinimo bus galima ilgai ir maloniai diskutuoti prie alaus bokalo.
Nuskriausto eksmero išrinkimas klubo pirmininku vargu ar kiek stipriau sudrums savimi patenkintų klubo narių ramybę. Ponas Artūras Zuokas - vietoje nenustygstantis veiklos žmogus, bet dar niekad nėra vadovavęs partijai. Jo pirmtako Rolando Pakso pavyzdys vis liūdnai primena: ne kiekvienas miestelio reikalus neblogai tvarkęs pilietis sugebės tvarkytis valstybėje.
Tad tenka labai abejoti, ar ponui Zuokui pavyks paversti egocentriškų žmonių sambūrį šiuolaikine partija, kuri po poros metų galėtų stoti prie valstybės vairo? Juo labiau jei tas sambūris neturi jokio noro imti valdžią į savo rankas, jei jam užtenka tingaus snūduriavimo Seimo opozicijos krėsluose? Galime spėti, kad prieš būsimus Seimo rinkimus karščiausios diskusijos šiame sambūryje vyks ne dėl Lietuvai siūlomos programos ir ją įgyvendinti pajėgios komandos sutelkimo, bet dėl asmeninių klubo senbuvių vietų rinkimų sąraše.
Tad kam reikia ponui Adamkui toliau ridenti Sizifo akmenį?
Juk jo pradėta „dešiniųjų vienijimo“ istorija vargu ar gali tikėtis sėkmės. O prisiskirtas vienytojo vaidmuo nieko gera nežada pačiam buvusiam prezidentui. Labai tikėtina, kad po dešiniųjų 2004 metais pralaimėtų Seimo rinkimų jis vėl bus apkaltintas dėl visų savo “globotinių”nesėkmių, kaip nutiko žlugus „naujosios politikos“ koalicijai.
Įsitraukęs į partinę politiką V. Adamkus vargiai galės išvengti susipriešinimo su R. Paksu ir A. Brazausku, taigi ir jų komandų kritikos. Jis nemažai rizikuoja oraus, savarankiško valstybininko įvaizdžiu.
Tad kas verčia poną Adamkų imtis tokios abejotinos veiklos? Pralaimėtų rinkimų nuoskauda? Garbingo valstybės pensininko gyvenimo nuobodulys? Tikro amerikiečio polinkis į misionieriškus darbus? Išeivio patriotizmas? Vienaip ar kitaip didelę tokios veiklos prasmę įžvelgti sunku.
Gal nekritiški pono Adamkaus gerbėjai ir galėtų sakyti, kad politikoje turi prasmę kiekvienas estetiškas mostas, kiekviena geranoriška pastanga, atverianti ir parodanti visuomenei alternatyvaus elgesio, alternatyvaus sprendimo galimybę. Atrodo, tik tiek prasmės ateityje gali turėti ir visa melodramatiška kviestinio Lietuvos prezidento istorija.
Linas Milkus: Valdas Adamkus mėgsta Sizifo darbą (1)http://www.omni.lt/?rask$9359_70693$z_99212
