Antrajai kadencijai paskirtas ministras interviu BNS taip pat tikino, kad išimtimi diplomatus skirti be konkurso jis naudojasi tik labai retais atvejais.
- Pirmąją jūsų kadenciją žymėjo daug krizių, nuo Ukrainos ir Sirijos iki „Brexito“ ir Donaldo Trumpo. Ar pradedant antrąją kadenciją tarptautinė aplinka tapo pavojingesnė Lietuvai?
- Nėra paprasčiau, tai faktas. Krizių ir iššūkių, kurios vyksta vienu metu, užtektų ilgesniam laikui. Vienas Dievas težino, ar nebus ir daugiau. Ant kortos pastatytas patikimumas ir vienybė. Galima sugriūti arba galima išeiti stipresniems. Po terorizmo atakų, migracijos, saugumo iššūkių metas imtis iniciatyvos, o ne vien užimti gynybinę poziciją, paneiginėti gandus ar melą. Pasyvi pozicija nebėra išeitis.
Turime rasti vidurkį reaguojant - tiek panika, tiek atsipalaidavimas būtų bloga išeitis. Turime būti budrūs, susitelkti ir dirbti savo darbus.
- Vienas iš tų darbų yra NATO karių priėmimas. Lietuva su JAV dėl amerikiečių karių statuso tikisi susitarti iki Donaldo Trumpo inauguracijos. Ar tai reiškia, kad nerimaujate dėl naujos JAV administracijos įsipareigojimais mūsų gynybai?
- Ne, aš tokio nerimo neturiu, bet įsivaizduoju, kad keičiantis administracijai gali užtrukti procedūros. Mes suinteresuoti, kad tai būtų greičiau, tikimės, kad tai įvyks jei ne šiemet, tai kitų metų pradžioje. JAV su visomis šalimis, kur dislokuotos jų pajėgos, turi tokius susitarimus.
- Pagal sutartį be amerikiečių leidimo lietuviai negalės įeiti į tam tikrus objektus, be retų išimčių taip pat negalės bausti nusikaltusių amerikiečių. Atiduodame dalį suvereniteto?
- Ne, mes neatiduodame, mes priimame tuos pajėgumus, kurių neturime. Ne tik ekspertams aišku, kad turime daug spragų pajėgumuose ir tik sąjungininkai gali juos užpildyti, ypač Jungtinės Valstijos. Turėtume apversti (teiginį) - ne mes prarandame suverenitetą, o įgijame daugiau pajėgumų sąjungininkų dėka.
- Kai kurie pareigūnai sako, kad Briuselyje vėl atgija ES senbuvių kritika Rytų europiečiams. Ar Lenkijos, kitų Vyšegrado šalių barniai su Vokietija ir Briuseliu kenkia mūsų situacijai?
- Nereikia absoliutinti. Kas yra Rytų europiečiai? Paimkime, tarkim, migraciją - visi puikiai žino, kad mūsų pozicija yra kiek kitokia (nuo Vyšegrado šalių). Nei ES, nei NATO nejaučiu tokio geografinio grupavimosi, yra kiti kriterijai. Pavyzdžiui, mūsų labai artimi sąjungininkai yra Jungtinė Karalystė.
Kita vertus, mūsų balsas bus argumentuotas, jei mes patys įsiklausysime į kitų lūkesčius. Pas mus gatvėje žmonės vargu ar kalba apie terorizmo ar migracijos grėsmę, nors ir buvo bandyta įplieksti kažkokią problemą. Bet turime įsiklausyti, kad tai aktualu Romai, Paryžiui, Briuseliui. Galiu konstatuoti, kad tas įsiklausymas gerėja. Prieš 10 ir net kiek mažiau metų buvome įtariami, kad hiperbolizuojame situaciją, esame pernelyg dideli rusofobai. Dabar tokių argumentų vis mažiau. Dabar aštriausios kritikos strėlės lekia iš Paryžiaus, Londono ir Berlyno - gal tik ne tiek dėl Ukrainos, kiek dėl Sirijos. Ne kartą esu sakęs - negali būti Rusija agresorius Ukrainoje ir taikdarys Sirijoje.
- Prieš ketverius metus deklaravote siekį perkrauti santykius su Lenkija. Bet per visą jūsų kadenciją nebuvo oficialių dvišalių vizitų į Vilnių ir Varšuvą prezidentų, premjerų ar užsienio reikalų ministrų lygiu. Akivaizdu, kad santykiai nėra geri.
- Buvo vizitas per Varšuvos (NATO viršūnių) susitikimą, prezidentas Komorowskis buvo atvažiavęs, prezidentė D.Grybauskaitė buvo buvusi (Varšuvoje).
- Bet tradicija lankytis prezidentams per valstybines šventes buvo nutraukta.
- Dvišaliai vizitai nebuvo tokie intensyvūs kaip anksčiau, bet tai nereiškia, kad to neturi būti ateityje. Galima vertinti įvairiai, bet mes tikrai norime vėl perkrauti, peržiūrėti santykius. Negalime sakyti, kad viskas sklandu, bet būtų klaidinga sakyti, kad ir viskas labai blogai - tada nebūtų nei elektros jungčių, nei finansavimo dujų jungtims, nebūtų bendrų Baltijos šalių ir Lenkijos gynybinių planų NATO kontekste. Tie strateginiai projektai yra kaip klijai. Mes esame pasmerkti bendradarbiavimui ir jeigu to neišnaudosime, tai veiksime prieš savo šalių nacionalinius interesus. Kai kurios problemos dirbtinos, kai kurios gal ir realios, bet jos nepalyginamos su strateginiais uždaviniais. Tik tas turi būti daroma iš abiejų pusių.
- Ką turime padaryti, kad situacija per kitus ketverius metus pasikeistų?
- Bent kažką iš tų pažadų, kurie buvo duoti savo laiku įvairių vadovų. Kiek jau laiko tęsiasi tas pavardžių rašymo klausimas...
- Ar naujajame Seime matote politinės valios išspręsti pavardžių klausimą?
- Aš matau atskirų politikų supratimą, matau projektus, turime tą daryti. Yra visko. Yra daug ir keisto suklydimo, nes mokslininkai gana įtikinamai yra atskyrę gramatiką nuo politikos. Kai kam nepavyksta to pamatyti, bet reikia pasistengti. Viską reikia daryti pagarbiai ir savo Konstitucijos atžvilgiu, ir tarptautinių deklaracijų atžvilgiu. Esu įsitikinęs, kad švietimo srityje pažengėme toli į priekį, ir bendruomenės patenkintos, bet kai kurių informatorių dėka pateikiama visiškai iškraipyta informacija. Tai vyksta dėl kontaktų stokos. Anksčiau buvo ne tik dažnesni vizitai, bet ir dažnesni specializuotų komisijų saugumo, švietimo klausimais. Turim neeskaluoti skirtumų, o koncentruotis į tai, kas mus vienija.
- Norėčiau pereiti prie kitos kaimynės - Baltarusijos. Astravo atominė elektrinė kyla toliau, nepaisant Lietuvos protestų. Vyriausybė bandė ieškoti sąjungininkų idėjai blokuoti elektros importą, bet nesulaukė paramos nei iš Latvijos, per kurią galėtų atitekėti elektra jei ją blokuotume ties savo siena su Baltarusija, nei iš Lenkijos, nei iš Europos Komisijos. Kodėl likome vieniši?
- Procesas dar nėra baigtas. Šiuo metu galbūt nėra aiškiai išreikštos paramos, bet aš esu girdėjęs supratimą ir iš Latvijos, ir iš Estijos kolegų. Europos Komisijos pozicija yra aiški. Esu kalbėjęs su pirmuoju vicepirmininku Fransu Timmermansu, su Federica Mogherini. Tai įtraukta į dėmesio zoną pokalbiuose su Baltarusija. Esu įsitikinęs, kad mes čia neatsitrauksime. Sutinku, kad dar nėra proveržio supratime, bet aš tikiu, kad mes jį pasieksime.
- Ar lietuviai neįsivarė savęs į kampą, kartais kalbėdami apie atominę elektrinę net kaip apie karinę priemonę?
- Gal ne tiek į kampą įsivarėme, kiek užleidome šį reikalą. Statybos vyksta nuo 2009 metų, o juk komentarų buvo visokių, kad jos gal ir nevyksta, o jei ir vyksta, tai nelabai smarkiai... Dabar procesas tiek įsisiūbavęs, kad jei nesugebame sustabdyti, tai reikia bent pasiekti, kad būtų maksimaliai paisoma tarptautinių normų.
Bet baltarusiai turi suprasti, ir tai pasakyta ne juokais, kad rimtai analizuojame būdus, kaip nepirkti elektros iš nesaugaus objekto. Yra komerciniai, yra techniniai būdai.
- Bet viena Lietuva visko užblokuoti negali?
- Viena visko užblokuoti negali, bet mes vis tiek turime tą pasiekti. Jei paspartinsime sinchronizaciją, tai bus dar vienas argumentas.
- Juk neįmanoma sinchronizacijos baigti anksčiau nei atsiras atominė elektrinė?
- Bet jei bent jau sutarsime būdą - turime nuspręsti visos trys Baltijos šalys, kad kelias eis per Lenkiją, Lenkija turi tam pritarti, tada siekti paramos iš Europos Komisijos - jei viskas įsivažiuos, tai bus labai aiški žinia. Sutinku, kad nėra proveržio supratime, bet tai nereiškia, kad turime sustoti ir nuleisti rankas. Mes tikrai šioje vietoje nenusileisime, kai objektas taip arti sostinės.
- Ar iš baltarusių esate girdėję užuominų, kad jei spaudimas bus per didelis jie atsisakys tranzito per Klaipėdos uostą ir „Lietuvos geležinkelius“?
- Kritinis dialogas vyksta, jie puikiai žino, kad mes daug kur jiems ir padedam, norime, kad vyktų dialogas tarp ES ir Baltarusijos. O čia prašome ne tik sau, bet ir jiems, juk jiems nėra tas pats, ar bus saugu, ar ne. Tik paradoksas, kad pagal statybų kultūrą jiems liepta iš aukščiausios tribūnos padaryti pigiausią ir greičiausią objektą. Jie, ko gero, tą ir padarys, bet mes mažai matome sąsajų su saugumu, patikimumu ir bešališka priežiūra. Apie incidentus sužinodavome pavėluotai iš žiniasklaidos. Dėl skaidrumo kyla daug abejonių. Tai bus vienas iš didžiausių iššūkių, bet tai tikrai nereiškia, kad susidūrę su nepakankamu kaimynų supratimu ar jų pačių užsispyrimo turėtume nuleisti rankas ir sakyti „tiek to, ką darysi“. To nebus.
- Kokios Lietuvos pozicijos dėl britų pasitraukimo iš Europos Sąjungos? Ar ES jau skaičiuoja, kiek britams reikės susimokėti už priėjimą prie bendros rinkos?
- Pasakysiu kiek kitaip - kartais pasigirsta nuomonių nubausti britus. Mes tokios linijos tikrai nesilaikome, mūsų strateginis tikslas kuo arčiau juos išlaikyti ir prekybos, ir saugumo klausimais. Britai įsitikinę, kad jie bus dar aktyvesni Europos saugumo reikalų sprendime ir mes nusiteikę su jais kalbėtis nelaukdami „Brexito“.
- Pereikime prie vidinių ministerijos reikalų. Per šią kadenciją 12 kartų įdarbinote žmones nuolatinėje diplomatinėje tarnyboje po laikinų sutarčių. Jie „įdiplomatinti“ be egzaminų, be konkursų, o dažnai - per partijos liniją kaip jūsų patarėjai. Ar tai sąžininga kitų karjerą darančių atžvilgiu?
- Skaičiaus tikrai neatsimenu, bet tai yra išimtys. Jos daromos tik atskirais atvejais, griežtai pagal įstatymą, tai nėra sistema. Yra dar atestacinė komisija, tai nėra vienasmenis sprendimas.
- Bet faktas, kad bent kai kuriais atvejais partinis bilietas padėjo lengviau daryti karjerą.
- Šitą dalyką man būtų sunku prikišti, nes niekada kur bedirbčiau partinis bilietas nelėmė nieko karjeroje.
Jei sutapo, kad jis yra gabus žmogus, tai viskas tvarkoje. Bet nerasite niekur, ir mano darbe krašto apsaugos ministru, kad su partiniais bilietais kur nors darytų karjerą. Nebent kažkas atsitiktinai, vienetai. Įdiplomatinimas vyksta griežtai pagal įstatymą, tai išimtys, ne sistema. Visą laikotarpį panašiais skaičiais vykdavo. Partiniai dalykai nėra ir nebus lemiantis veiksnys.
- Tą praktiką ketinate tęsti? Nemanote, kad tai nesąžininga kitų atžvilgiu?
- Ką reiškia nesąžininga? Sprendimus priima Atestacinė komisija. Yra įvairių atvejų. Gal ir aš nesąžiningai tapau ambasadoriumi, kai buvau krašto apsaugos ministras ir mane išsiuntė ambasadoriumi į NATO? Praktika tęsis griežtai pagal įstatymą. Jei yra toks įstatymas, juo naudosimės, bet nepiktnaudžiausime.
- Ačiū už interviu.
Autorius: Vaidotas Beniušis
