Lietuvos apeliacinis teismas paskelbė, kad už neteisėtą disponavimą dideliu kiekiu heroino nuteistiems Remigijui Arvydui Vaičiūnui-Limpukui (52 m.), Algimantui Žiulpiui (45 m.) ir Mindaugui Bernotui (36 m.) paskirtos bausmės nėra per švelnios, todėl griežtinti jas, kaip to prašė prokuroras, nėra pagrindo. Tačiau R. A. Vaičiūnas dėl ligos išvis atleidžiamas nuo 11 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymo.
Bausmės sušvelnėjo
Teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, nepritaikydamas nuteistajam R. A. Vaičiūnui BK 76 straipsnio ir net nesvarstydamas šio baudžiamosios teisės instituto jam pritaikymo galimybės, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, ir tai yra pagrindas skundžiamą nuosprendį šioje dalyje pakeisti.
Nors teismas pripažįsta, kad R. A. Vaičiūno padaryta veika yra labai sunkus nusikaltimas, tačiau jo dabartinė sveikatos būklė, ligų progresavimas ir nesmurtinis padarytų nusikaltimų pobūdis leidžia daryti išvadą, kad jo pavojingumas visuomenei nebėra didelis ir tikimybė, jog ateityje nuteistasis darytų panašias nusikalstamas veikas yra gana maža. Teisme apklaustas ekspertas yra pateikęs informaciją, kad R. A. Vaičiūno sveikata įkalinimo sąlygomis tik blogėtų, be to, ligos, kuriomis jis serga, yra įtrauktos į atitinkamą Vidaus reikalų ministerijos patvirtintą sąrašą, ir jomis sergantis asmuo gali būti atleidžiamas nuo bausmės atlikimo.
Eksperto teigimu, kad R. A. Vaičiūno sveikatos priežiūrą tinkamai galėtų atlikti tik Santariškių arba Kauno klinikos.
Kaip pranešė Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko padėjėja ryšiams su visuomene Kristina Petrošienė, Apeliacinės instancijos teismas taip pat išteisino šioje byloje nuteistą Liną Armoną ( 36 m.) – byloje nėra pakankamai įrodymų šiam asmeniui pripažinti kaltu. Tokį sprendimą teismas priėmė konstatavęs, kad apkaltinamasis nuosprendis asmeniui negali būti pagrįstas prielaidomis.
Byloje surinkta medžiaga neduoda pagrindo tvirtinti, kad kitam nuteistajam šioje byloje M. Bernotui narkotines medžiagas perdavė būtent L. Armonas, kaip tvirtinama pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.
Teismas taip pat panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą priteisti iš Algimanto Žiulpio beveik 3000 litų jo ekstradicijos iš Estijos išlaidų – šios išlaidos yra pripažįstamos būtinomis policijos pareigūnų funkcijoms vykdyti atliekant asmenų paiešką ir turi būti padengtos iš valstybės biudžeto.
Pardavinėjo heroiną
Kauno apygardos teismas Daktarų nusikalstamo susivienijimo veteranu vadinamam Remigijui Arvydui Vaičiūnui- Limpukui buvo skyręs 11 metų nelaisvės. Tiek pat buvo skirta ir Mindaugui Bernotui. Algimantui Žiulpiui ir Linui Armonui teismas skyrė po 10 metų nelaisvės.
Prokurorai nesutiko su tokiu nuosprendžiu ir paprašė vyrus nubausti griežčiau. Nuteistieji A. Vaičiūnas, A. Žiulpys ir L. Armonas nuosprendį irgi apskundė – prašė švelnesnių bausmių.
Kadaise Daktarų gaujai priklausęs R. A. Vaičiūnas dar 1987 metais, sovietinėje Lietuvoje, kartu su Henriku Daktaru ir kitais bendrininkais buvo teisiamas dėl lapių vagysčių. Anuomet jis buvo tarp tų sulaikytųjų, kurie kone pirmieji davė parodymus prieš savo vaikystės draugą H. Daktarą, todėl ilgam užsitraukė pastarojo nemalonę.
Po to dar kelis kartus teistas R. A. Vaičiūnas paskutinį kartą buvo sulaikytas 2010 metų pavasarį drauge su gerokai už save jaunesniais A. Žiulpiu, M. Bernotu ir L. Armonu. Visiems jiems buvo pateikti kaltinimai dėl disponavimo labai dideliu kiekiu heroino, ketinant jį parduoti. Nusikaltimo schema buvo paprasta: R. A.Vaičiūnas 2010 metų pradžioje keletą kartų iš M. Bernoto nusipirko heroino ir tuoj pat jį brangiau pardavė. Iš tokio sandorio jis gavo iki 3500 litų pelno. Heroiną yra pardavinėjęs A. Žiulpiui ir kitiems. O įkliuvo, kai gavę informacijos apie prekiautojus narkotikais, pareigūnai apsimetė pirkėjais.
Teismas iš pradžių leido suimti visą įtariamųjų ketvertą, bet ilgokai užtrukusio baudžiamosios bylos svarstymo Kauno apygardos teisme pabaigos tardymo izoliatoriuje laukė tik trys. Dėl neįgalumo, sunkiai vaikštančiam ir kitų rimtų sveikatos bėdų turinčiam Limpukui suėmimas vėliau buvo pakeistas į švelnesnę kardomąją priemonę, tad į teismo salę jis atvykdavo iš namų. Tad dabar jau aišku, kad Limpukui neteks peržengti įkalinimo įstaigos slenksčio.
Bylos nagrinėjimas tiek Kauno apygardos, tiek ir Apeliaciniame teismuose vis strigo ir dėl teisiamųjų ligų, ir dėl teisiamuosius ginančių žymių advokatų užimtumo kitose bylose, ir dėl nuolatinių skundų.
Atsižegnojo nuo H. Daktaro
Tardamas savo paskutinį žodį Kauno apygardos teisme R. A. Vaičiūnas iš karto pripažino jam pateiktus kaltinimus, o toliau daugiau kalbėjo apie tai, jog, girdi, esąs persekiojamas už atsisakymą liudyti prieš H. Daktarą. Atseit, iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatos jis po 4 mėnesių gydymo buvęs netikėtai sugrąžintas į tardymo izoliatoriaus kamerą, o tada Policijos departamento pareigūnai jam pasiūlę duoti parodymus prieš H. Daktarą ir „ramiai eiti namo“.
R. A. Vaičiūnas teismui skundėsi, kad šioje byloje jį esą „pakišę“ teisėsaugininkai – girdi, tai jie įtraukę į nusikalstamą veiklą ir bet kuria kaina siekę gauti jiems reikiamus parodymus, kuriais paremtų kaltinimus tuo metu Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjamoje Daktarų gaujos baudžiamojoje byloje. Limpukas tvirtino, kad su H. Daktaru jis nebendrauja jau 25 metus, todėl negali sakyti to, ko nežino, tad ir liudyti prieš jį atsisakęs.
R. A. Vaičiūnas dar teigė, kad jo neįgalumas tikrai nesąs nupirktas ir jis kas dieną geriąs po saują vaistų. Dėl blogos sveikatos teisiamasis paprašė skirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Dar pridūrė, kad su žmona augina du mažamečius vaikus, o jo gaunama pašalpa – girdi, vienintelis šeimos pajamų šaltinis.
Kaltę pripažino ne visi
Savo kaltę visiškai pripažino M. Bernotas. Jis sakė, kad gailisi padaręs sunkų nusikaltimą ir paprašė skirti jam kuo mažesnę laisvės atėmimo bausmę, nes ateityje ketinąs mokytis ir dirbti. O nusikaltęs dėl to, kad nuolat stokojęs pinigų.
O štai A. Žiulpys net tardamas paskutinį žodį tikino, kad į nusikalstamą veiklą jį esą įtraukęs policijos provokatorius. Girdi, kažkokie slaptieji agentai patys jo prašę nupirkti kvaišalų ir nurodę, kad šių galima gauti iš R. A. Vaičiūno-Limpuko. A. Žiulpys tvirtino, jog vienas įslaptintas liudininkas teisme melavęs, kad anksčiau su juo nebendravęs, nors iš tiesų tas, kvaišalų trokštančiu klientu apsimetęs pareigūnas, net kelis kartus, atseit, pervedęs į jo sąskaitą pinigų ir provokavęs nupirkti heroino.
Kaltinimą palaikantis prokuroras paprašė A. Žiulpiui skirti 11 metų laisvės atėmimo bausmę. L. Armonui – 12 metų, o M. Bernotui – 14 metų laisvės atėmimo. R. A. Vaičiūną prokuroras siūlė nuteisti net 17 metų laisvės atėmimo. Tokį prašymą jis buvo pateikęs ir apeliaciniame skunde.
Pėdsakai Belgijoje
Limpukas dar 2006 metais buvo sulaikytas per bendrą Vokietijos, Belgijos ir Lietuvos policijos operaciją prieš mašinvagius.
Tuomet Vokietijoje buvo suimta 10 lietuvių gauja, o dar 4 jos nariai, tarp kurių ir Limpukas, buvo sulaikyti Kaune ir kituose Lietuvos miestuose. Ši gauja specializavosi vogti brangius automobilius Vokietijoje. Pavogtus juos nugabendavo į Belgiją, išardydavo dalimis, nuo detalių nutrindavo identifikacijos numerius, o tada veždavo į Lietuvą.
Apie kauniečių mašinvagių siautėjimą Belgijoje nemažai rašė vietinė spauda, buvo sukurti specialūs televizijos reportažai ir net dokumentinis filmas ir tvirtinama, kad nusikaltėliai iš Lietuvos visoje Rytų Europoje valdo nusikalstamą automobilių vagių biznį. Kaune tuo metu apsilankę belgų žurnalistai labai nustebo pamatę, kad nusikalstamo pasaulio šulai nevaržomai tebegyvena pakaunėje stovinčiuose, į pilis panašiuose, nuosavuose namuose.
Jaunųjų gangsterių ataka
Tuomet R. A. Vaičiūnas Belgijos teisėsaugai nebuvo išduotas, nes 2006 metų rugpjūtį Kauno priemiestyje Domeikavoje, savo namų kieme, jis buvo užpultas kelių jaunosios kartos banditų, sužalotas ir liko invalidu.
Tą dieną, pavakare, pralaužęs vartus, į kiemą įlėkė „Meresedesas“. Iš jo iššoko du vyriškiai ir ėmė šaudyti į pavėsinėje sėdintį šeimininką. Limpukui ne mažiau kaip 8 kulkomis buvo suvarpytos kojos, o vėliau jį dar sumušė beisbolo lazda.
Policijai pavyko surasti viename Panevėžio autoservise remontuojamą automobilį, kuriuo buvo taranuoti sodybos vartai. Nustatyta, kad tiek jis, tiek įvykio vietoje rasta auksinė grandinėlė priklauso kitam su Vilijampolės nusikalstamu susivienijimu siejamam asmeniui – Mindaugui Mažeikai, turinčiam Asilo pravardę. Žinoma, šis savo kaltę neigė, o ir Limpukas atkakliai tvirtino, kad ji užpuolęs ne Asilas.
Nei antrasis nusikaltėlis, nei ginklas, iš kurio šaudyta į R. A. Vaičiūną, nebuvo rasti, bet M. Mažeika vis dėlto buvo teisiamas. Be įtarimų sunkiu R. A. Vaičiūno sveikatos sutrikdymu, Asilas kaltintas sadistiškai elgęsis su savo drauge ir įvykdęs kitų nusikaltimų. Prokuroras teisiamajam prašė 9 metų laisvės atėmimo bausmės, bet teisme pavyko įrodyti tik nedidelę dalį kaltinimų, tad M. Mažeika buvo nuteistas tik 2 metams ir 10 mėnesių. Jis buvo pripažintas kaltu tik dėl draugės terorizavimo. O dėl išpuolio Limpuko kieme, neteisėto ginklo ir psichotropinių tablečių laikymo – išteisintas. Atsirado liudytojų, žinančių, kad per išpuolį Domeikavoje, M. Mažeika buvo girtas, užrakintas savo buto balkone.
Petras IVANAUSKAS
