J. Swifto herojus keliautojas Lemuelis Guliveris aplanko keletą šalių. Visų pirma jis nuvyksta į didybės manijos apimtų pretenzingų garbėtroškų, pompastiškų pramogų mėgėjų liliputų šalį, o vėliau apsilanko pas milžinus brobdingnegus, darbščius ir dorus žmones. Ką pamatytų Guliveris Lietuvoje? Jis galėtų konstatuoti, kad atvyko į šalį, apgyvendintą mielų brobdingnegų, tačiau valdomą liliputų.
Tokį paveikslą dažnai piešia įvairūs Lietuvos komentatoriai, o prie jų pastaruoju metu prisijungė ir norvegų politologas Svennas Arne Lie. Tebūnie keletas interviu su juo atspirties taškas kai kuriems mūsų pastebėjimams.
Kas balsuoja už liliputus?
Pasak Norvegijos politologo, nė viena Lietuvos politinė partija neatstovauja nei konkretiems visuomenės interesams, nei idėjoms, o rinkėjų nusivylimas esančiomis politinėmis partijomis yra pagrįstas. Antra, Lietuvos politinės sistemos bėdos yra ne vaikiškos ligos, iš kurių išaugama, o struktūrinės problemos, kurios neišnyks nesiėmus tikslingų reformų. Trečia, korumpuoti ne tik Lietuvos politikai, bet ir - ypač - žiniasklaida: ji nusišalinus nuo politinių problemų, o jos korupcija pasiekus neregėtų mastų.
Šiuose interviu vėl matome Lietuvą kaip politiškai išskirtinai neįgalią šalį, nors tikslingiausia būtų apie tokį išskirtinumą kalbėti tik lyginant visų pirma su kitomis Vidurio ir Rytų Europos (VRE) valstybėmis. Kol kas neteko aptikti argumentų kaip nors ryškiau išskiriančių Lietuvą iš šių šalių tarpo - to nėra ir šiuose tekstuose. Teiginys, kad lyginant Lietuvos ir Norvegijos demokratijos praktiką Lietuva nėra demokratinė valstybė mažai ką pasako, nes galima nesunkiai atrasti argumentų, pailiustruosiančių, kad, pavyzdžiui, JAV ir Italija lyginant su Norvegija taip pat nėra demokratinės valstybės. Finoskandija yra unikali pasaulio vieta - bendruomeniškumu pagrįsta demokratija, bekorupcinė zona, o jos modelį pakartoti kitur vargu ar įmanoma.
Esminė yra mintis, kad demokratijos veikimo sąlyga yra konkurencija tarp idėjų ir interesų. Demokratija yra menas derėtis, derinti interesus, tartis ir susitarti. Šitas menas Lietuvoj nepopuliarus - ir, beje, ne tik tarp liliputų, bet ir tarp brobdingnegų. Galima sutikti su teiginiu, kad žmonės už įvairius populistus balsuoja ne protestuodami prieš ką nors, o turėdami naują viltį. S. A. Lie mėgina sklaidyti gana pasklidusį įsitikinimą, kad Lietuvos rinkėjai yra nepakankamai sąmoningi, lengvai manipuliuojami, tačiau, kita vertus, pripažįsta, kad daugelis vyresnio amžiaus žmonių visai neremia demokratijos. Klausimas: ar gali demokratija veikti, ar galimas demokratinis balsavimas rinkimuose, jei rinkėjai mažų mažiausiai neturi supratimo, kaip demokratija turi veikti? Dauguma rinkėjų, ir net išsilavinusių, politikus mato visų pirma kaip vedlius, lyderius, kurie turi spręsti visas problemas - o ne kaip bendruomenių atstovus, ne kaip interesų mediatorius. Teko girdėti politikus teigiant: mes suprantame, kad demokratijos dalis yra tarimasis, pilietinės visuomenės įtraukimas, interesų derinimas, tačiau to net nerašome programoje, nes rinkėjų tai nedomina. Tokios padėties šaknys gilios, nusidriekia į praėjusius laikus ir yra bendros visai VRE - visuomenės pasyvumas, gaji, pasak George Schöpflino, "mesianistinė politinių pokyčių koncepcija", stipraus lyderio, paprastai ir stebuklingu būdu galinčio išspręsti visas problemas, ilgesys.
Šitokios padėties rezultatas - net ir svarbiausi sprendimai, priimami susitarus uždaroms grupėms. Tikras skandalas, kad premjero sudaryta darbo grupė, rengusi pasiūlymus dėl dvigubos pilietybės problemos, nerado reikalo bent pasikonsultuoti su išeivijos atstovais. Turbūt nepakankamai apsvarstyta buvo ir Aukštojo mokslo reforma, tačiau čia iškyla kardinali problema: su kuo tartis, net jei būtų toks nusistatymas? Lietuvoje nėra organizacijos, kuri išties svariai atstovautų, pavyzdžiui, mokslininkų, dėstytojų pozicijai. Toks uždaras ratas sukasi daugumoje visuomeninio gyvenimo sferų.
Receptas, kaip iš šios situacijos pradėti kapstytis, žinomas: valdžia turėtų pripažinti visuomenines organizacijas, pradėti įsiklausyti į jų nuomonę, sukurti atitinkamus tarimosi ir sprendimų priėmimo mechanizmus - tai savo ruožtu bus paskata raiškesniam visuomenės organizavimuisi ir interesų atstovavimui.
Čia verta paminėti pastarąsias iniciatyvas, kuriomis siekiama įstatymiškai sudaryti galimybę viešąjį interesą ginti ir visuomeninėms organizacijoms. Matyt, toks įstatymas yra būtinas, tik bijau, kad ir šiuo atveju vežimą mėginama statyti prieš arklį. Įsiklausymas į visuomeninių organizacijų nuomonę visų pirma būtinas sprendimo priėmimo metu. Jei toks sprendimų priėmimo mechanizmas neveiks, o visuomeninėms organizacijoms bus suteikta galimybė tik užginčyti priimtus sprendimus, mūsų gyvenime gali rastis tik dar daugiau painiavos. Kas galėtų atmesti galimybę, kad visuomeninės organizacijos galės būti kuriamos specialiai tam, kad po viešojo intereso gynimo priedanga atstovautų kokių nors verslo bendrovių interesams? Taip gali būti sukompromituota gera idėja.
Knyginės socialdemokratijos pinklės
Pasak Norvegijos politologo, Lietuvos demokratijos problema yra struktūrinė ir nesusijusi su pereinamuoju laikotarpiu - ji nepraeis kaip Mozei pavaikščiojus po dykumą, nes dykuma kuriama dabar, ir jos vis daugėja. Visiškai teisinga mintis, prieštaraujanti vyraujančiam įsitikinimui, kad viską išspręs laikas - upė išsivalys, pavyzdžiui, keičiantis politikų kartoms. Ir man komentaruose "Balse.lt" ne kartą teko argumentuoti, jog keičiantis žmonėms, o ne struktūroms, pokyčių, kurių tikimės - efektyvesnės, moralesnės politikos - galim ir nesulaukti. Kita vertus, įdomus ir prasmingas yra klausimas, ar dabartinė VRE būsena vis dar yra pokomunistinis laikotarpis (čia kalbame apie regiono naująsias ES nares), pereinamoji padėtis iš komunizmo į liberalią demokratiją, ar tai jau fiksuota, sunkai bepakeičiama ypatinga regiono situacija. Politikos kasdienybėje, taip pat ir socialiniuose moksluose, vyrauja požiūris į VRE valstybes kaip į pereinamojo laikotarpio šalis, dar neišsiskleidusius ir nesutvirtėjusius Vakarų liberaliosios demokratijos žiedus. Tačiau yra ir kita nuomonė, kuriai būčiau linkęs labiau pritarti: VRE struktūros nėra pereinamajame laikotarpyje, jos nėra linkusios tapti Vakarų struktūrų analogais. Galima sakyti, kad tai neribotai užsitęsusi pokomunistinė būsena, tačiau toks teiginys būtų supaprastinimas: skirtumai tarp Vakarų Europos ir VRE išryškėjo dar viduramžiais, ir nuo to laiko tik didėjo. Toks pastebėjimas yra dar vienas argumentas už tai, kad šiame regione ne visada yra būtina aklai kopijuoti Vakarų struktūras.
Išties, viena iš Lietuvos politinės sistemos ligotumo priežasčių yra tai, kad partijos neatstovauja konkretiems interesams: visos jos tiesiog klauso bendro informacinio fono, jį apibendrina, išveda iš jo vidurkį ir sustiprintą transliuoja atgal rinkėjams. Todėl susiklostė keista padėtis: visuomenė sparčiai diferencijuojasi, joje randasi daug spalvų ir struktūrų, tačiau politinės viršūnės visos teturi vieną, pilką, spalvą. Tai yra viena iš visuomenės frustracijos priežasčių. Tačiau čia būtina apsvarstyti klausimą, ar tikrai Lietuvos partijos turi būti siejamos su stipria ideologija. Ideologijos formavosi XIX a., šiuo metu jos transformuojasi taip pat ir Vakaruose. Į valdžią Švedijoje retkarčiais patenkantys dešinieji kažkodėl nepradeda reformų, panašių į tas, kurias Jungtinėje Karalystėje savo laiku vykdė M. Thatcher - įdomu, S. A. Lie nuomone, tai gerai ar blogai? Manyti, kad jei Lietuvos politikas perskaitys tris knygas apie socialdemokratiją, jis taps socialdemokratu ir atitinkamai gebės atitinkamai orientuoti šalį, yra ganėtinai absurdiška. Visų pirma turi prasidėti realus diferencijuotas, visuomeniškai brandus interesų atstovavimas, o tik po to galima kalbėti apie ideologijas.
