Šiurpi akimirka
Praėjusio sekmadienio naktis Nešeikių kaimui (Prienų r., Balbieriškio sen.), teturinčiam ne daugiau nei 30 gyventojų, virto tikru košmaru – iki tol niekam nekėlęs rūpesčių šio kaimo gyventojas Vladas Valentukevičius (78 m.) kirviu užkapojo savo 17-metį anūką. Apie pusę keturių ryto į tragedijos vietą iškviesti policijos pareigūnai išvydo kraupų reginį: lovoje, tarsi kraujo baloje, su keliomis galvoje ir kakle žiojinčiomis žaizdomis gulėjo negyvas vaikinukas, o šalia klykė motina ir tarsi druskos stulpu pavirtęs stovėjo senolis.
Atvykusiems pareigūnams V. Valentukevičius iš karto prisipažino „pamokęs“ anūką ir jį nubaudęs. Parodė ir savo keršto įrankį – kirvį. Pensininkas aiškino, jog su anūku jam teko dalytis vienu kambariu, tad jiedu nesutarė dėl daugelio dalykų. V. Valentukevičius tvirtino, jog esą bijojęs savo vaikaičio, nes šis, girdi, mėgdavo daužyti čia pat, kambaryje, įrengtą bokso kriaušę ir neretai erzindavo senelį, kad šis jam būsiąs irgi geras taikinys...
Erzino senelį
V. Valentukevičius iš karto buvo uždarytas į areštinę (beje, žmogus buvo blaivus – red. past.), o pirmadienį apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją – mat prokuroras paprašė teisėjo skirti šiam įtariamajam griežtą kardomąją priemonę – suėmimą. Teisėjui įtariamasis aiškino, jog tą dieną jiedu su anūku ir vėl susikivirčijo ir anūkas apliejęs jį vandeniu. Tuomet, girdi, supratęs, jog reikia vaiką kartą pamokyti. Tą vakarą, kai namiškiai, o kartu ir anūkas, buvo išėję pas kaimyną, V. Valentukevičius nuėjęs į malkinę, atsinešęs kirvį ir pasidėjęs šalia. Kai grįžęs namo anūkas atsigulė ir įmigo, šis ir trenkęs kirviu...
V. Valentukevičių leista laikyti suimtą 2 mėnesius. „Kol kas dar renkami duomenys, kad galėtume nutarti ar skirti įtariamajam psichiatrinę ekspertizę, – sakė Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Vitoldas Guliavičius. – Žmogžudystės priežastis? Negali būti jokios priežasties, dėl kurios žmogus galėtų atimti kitam žmogui gyvybę – ne jis ją suteikė...“
Kaime žmonės nesupranta, kodėl taip pasielgė gal kiek ir keistokas, bet iki tol niekada su niekuo nesipykęs pensininkas. Tragedijos priežasčių nesupranta ir nužudytąjį paauglį mokę pedagogai. Jie tvirtina, jog vaikinukas buvęs mandagus, smalsus, turėjo daug draugų, kaip ir prieš aštuonerius metus žuvęs jo tėvas domėjosi aviacija, žavėjosi lėktuvais.
Parsivežė į namus
V. Valentukevičius savo dukters namuose Nešeikių kaime apsigyveno prieš porą metų, kai staiga mirė jo sūnus. Abu vyrai gyveno gretimuose kaimuose Varėnos rajone.
Taigi, po brolio mirties šiame rajone atokiame vienkiemyje likusį gyventi vienišą tėvą į savo namus ir parsivežė dukra. Moteris tikėjosi, jog taip bus lengviau abiems: senolis neliks vienišas, o jai nereikės dažnai važinėti į atokų užkampį.
Smigo žemyn
Kaip sako artimai pažinoję šeimą, nelaimės tikrai niekas nenujautė: šeima gyveno draugiškai ir tvarkingai. Tuo labiau, jog Dievulis šiai šeimai jau buvo nepagailėjęs skaudžių nelaimių.
2006 metų paskutinį gegužės sekmadienį Nešeikių kaime sudužo savadarbis vienmotoris lėktuvėlis. Jį pilotavęs patyręs pilotas konstruktorius Algirdas Kučinskas (56 m.) žuvo nepavykus saugiai nutupdyti ore sugedusio orlaivio. Avarija įvyko skrydį stebėjusių Algirdo žmonos ir jo devynmečio sūnaus akyse. Pastarajam šiomis dienomis ir atėmė gyvybę senelis.
Tą dieną, kaip įprastai, greta savo sodybos esančioje pievoje įrengtame pakilimo take A. Kučinskas sėdo į savo vos 200 kg sveriantį lėktuvėlį, pakilo, apsuko ratą ir nuskrido tolyn. Netrukus lakūno bičiuliai jį vėl pamatė – maždaug už poros kilometrų. Lėktuvas artėjo, atrodė, jog pilotas ruošiasi leistis. Tačiau priartėjęs prie nutūpimui skirtos juostos, lėktuvas staiga pakrypo į dešinę, o po akimirkos iš maždaug trisdešimties metrų aukščio smigo žemyn. Po smūgio į žemę, lėktuvas iš inercijos dar nučiuožė keliasdešimt metrų į šalia buvusius krūmokšnius. Pilotas, nutrūkus saugos diržams, buvo išsviestas iš kabinos ir nublokštas už maždaug dvidešimties metrų. Jis žuvo iš karto. Be tėvo liko tuo metu antroje klasėje besimokęs sūnus ir pilnametė užsienyje dirbusi dukra.
Neatlaikė sparnas
Greitai paaiškėjo, dėl ko įvyko avarija. Anot specialistų, savadarbio orlaivio žemėjimo metu, deformavosi jo dešinysis sparnas. A. Kučinskas, gamindamas savo lėktuvėlį, panaudojo vaikų mokymui skirto sklandytuvo „Strazdas“ sparnus. Tokių sklandytuvų gamyba buvo nutraukta prieš gerą dešimtmetį, jų sparnai buvo gaminami naudojant medinį karkasą. Šis suklijuotas medinis sparno karkasas nebuvo apsaugotas jokiomis specialiomis šiuolaikiškomis priemonėmis, todėl per ilgą laiką jis nuo įvairaus atmosferos poveikio sudūlėjo, todėl A. Kučinsko orlaivio sparnas neatlaikė apkrovos ir leidžiantis lūžo. Lėktuvas tapo nebevaldomas, ėmė suktis ir rėžėsi į žemę.
A. Kučinskas buvo patyręs pilotas, skraidęs 2200 valandų. Jis garsėjo ir kaip sumanus orlaivių konstruktorius, pagaminęs ne vieną dešimtį savadarbių lėktuvų, skraidyklių bei sklandytuvų. Savo ultralengvąjį lėktuvėlį A. Kučinskas irgi buvo sukonstravęs savo rankomis. Visą gyvenimą skraidęs aviakonstruktorius šį savo gaminį girdavo, pabrėždamas jo patikimumą.
Neteko sūnaus
Netikėtai žuvęs aviatorius atgulė Prienų kapinėse šalia prieš keletą metų palaidoto taip pat tragiškai žuvusio savo vyresnėlio sūnaus, kuriam žūties akimirką tebuvo keturiolika metų. Šiam Kučinskų sūnui nuo mažumės galva buvo pramušta vien tik technika, jis nuolat sekiojo tėvą, kartu su juo, o ir vienas bandė konstruoti įvairius lėktuvėlius. Paauglys padėdavo tėvui darbuotis prie šio remontuojamų ar gaminamų skraidančių aparatų. Vaikas anksti – vos aštuonerių – išmoko vairuoti automobilį, troško, kaip ir tėvas, skraidyti. Pasakojama, kad vos 14-os sulaukęs berniukas iš Pociūnų aerodromo nedideliu lėktuvėliu nuskrido į Estiją. Šiame aerodrome vaikas praleisdavo nemažai laiko. Tą lemtingą dieną jis taip pat per laukus motociklu skubėjo į Pociūnus. Deja, jų nepasiekė – motociklo ratas papuolė į gilią duobę, transporto priemonė virto ir rėžėsi į elektros stulpą.
Aurelija Žutautienė
