LIKE klubas: Edvino „240 Z"

Pastaraisiais metais mūsų keliuose daugėja šių klasikinių japoniškų automobilių savininkų gretos. Šį kart mums pavyko susisiekti su vieno tokio gražuolio savininku Edvinu, kuris papasakojo savo ir „Z" istoriją, bei pateko į automano LIKE klubą.
Pradžiai prisistatykit automano skaitytojams. Kas toks esi? Kuo užsiimi?
Esu 22 metų Edvinas Stanišauskas iš Klaipėdos, kur studijuoju uosto inžinerija paskutiniame kurse. Aistra automobiliams užgimė visai naturaliai. Kadangi visą gyvenimą mėgau automobilius ir jais domėjausi nuo pat mažens. Nors šiuo metu tik studijuoju, yra tekę dirbti ir automobilių remonto srityje. O kiekvienos dienos vakarą baigiu sėdėdamas prie kompiuterio ir vartydamas įvairiausius auto tematikos tinklapius bei forumus.


Kodėl pasirinkai tokį automobilį atgaivinti ir puoselėti? Ir kokia jo įsigyjimo istorija?
Visą laiką norėjau „važiuoti” ir kur nors dalyvauti su automobiliu. Pirmoji mašina buvo „Nissan 350Z“, ją pardavus trumpą laiką teko paturėti „3000GT VR-4 „modelį, kiek veliau kasdienė „Corolla“. Tiesa su jais taip ir neprisiruošiau niekur sudalyvauti. Tačiau pardavęs „Corolla“ automobilį su kuriuo jau galėjau važiuoti šonu „BMW E30“, užsiiminėti šonaslydžiu. Veliau viskas susiklostė taip, kad praėjusią vasarą teko padirbėti užsienyje (kaip žinia, ten galima uždirbti truputį pinigų), tad nusprendžiau parduoti ir „BMW E30“. O grįžęs ėmiausi dairytis kažko naujo. Praėjo geras mėnuo, kol nusprendžiau jog ieškosiu būtent „Datsun Z" serijos automobilio. Šis modelis man nuo seno labai patiko, ypač tos išraiškingos jo kėbulo linijos. Pradėjau paieškas nuo Amerikos automobilių aukcionų, taip pat dairiausi ir Anglijos „eBay". Iš viso paieškos truko dar apie pora mėnesių, kol galų gale Anglijoje pasirodė mane sužavėjęs modelis. Šis „Datsunas" buvo importuotas iš JAV, Kalifornijos ir vis dar turėjo amerikietiškos registracijos dokumentus. Automobilio savininkas patikino, jog automobilio kėbulas geros būklės, be jokių rūdžių. Taip ir įvyko sandoris. Ir galiausiai praėjusių metų sausio pabaigoje šis „Z" (beje jis buvo žalios spalvos) jau buvo pas mane kieme.




Kokie darbai ar koks kelias buvo nueitas, kol pavyko išgauti tokį automobilio vaizdą ir būklę?


Pirmiausia planavau iš jo daryti automobilį trasai, bet pradėjus ardyti pagailo tokį, gerai išlaikytą, egzempliorių „išdrakoninti”. Todėl nusprendžiau palikti originalų stovį su minimaliais patobulinimais. Pagrindiniai darbai prie automobilio buvo kėbuliniai. Kėbulas buvo išrinktas iki paskutinio varžtelio, išskutos absoliučiai visos smalos iš salono, iš naujo perdažytas vidus ir suvirinta porą vietų, kur gyveno buvo korozijos židiniai. Galiausiai kėbulas perdažytas „Imola rot 2“ spalva. Priekyje uždėjau lip'ą, o gale mažyti spoilerį.
Kas liečia „Z" pakaba tai ji visa buvo nusmėliuota, nudažyta juodai, visos važiuoklės gumos pakeistos į poliuretaną, nauji dujiniai amortizatoriai, nuleistas į apačią pripjovus spyruokles.
Saloną teko taip pat deramai atnaujinti: restauruota originali priekinė panelė, naujos sėdynės iš senojo „Mini Cooper“ automobilio, naujas salono kilimas ir t.t.
Ratai: R15 gale 9J ET22, priekyje 7,5J ET tarp 15-20, plius 4 praplatinimai po 2,5 cm.


Kaip paaiškėjo gavus automobilį, senasis variklis buvo niekam nebetinkamas, tačiau nusišypsojo laimė gauti 1978 metų „Datsun 280Z“ 2.8 darbinio tūrio variklį su 170 arklio galiomis ir 5 pavarų mechanine dėžė. Naujasis variklis buvo sukryžmintas su senaisiais karbiuratoriais nuo 2.4 darbinio tūrio variklio. Dabar net didžiausi ekspertai sunkiai atskirtu, kad tai kitas variklis.


Kadangi norėjau legaliai važinėtis Lietuvoje, teko perdaryti apšvietimą bei signalines šviesas pagal Europoje galiojančius reikalavimus (automobilis buvo skirtas Amerikos rinkai). Tad teko šiek tiek improvizuoti montuojant visus privalomus mūsų keliuose žibintus.


Kokia automobilio paskirtis?
Šiuo automobiliu aš noriu tiesiog važiuoti ir mėgautis juo. Bet žinoma ne kasdienėms reikmėms, šiuo šaltuoju metų laiku automobilis stovi saugiai garaže. Nekantriai laukiu pavasario, kada vėl bus galima sėsti prie jo vairo.


Kaip draugai ir aplinkiniai žmonės reaguoja į tavo automobilį?
Na kol kas iš aplinkinių susilaukiu tik teigiamų emocijų. Gatvėje nelieka abejingų, visi atsisuka pasižiūrėti kas per automobilis važiuoja.


Kas laukia ateityje šio projekto? Ką norėtum dar įgyvendinti?


Na norėčiau dar truputi sužeminti, idealiausiai būtų sudėti reguliuojamo aukščio amortizatorius. Tačiau kol kas belieka sulaukti pavasario ir mėgautis vairavimu. Ateityje, manau „Datsun‘as„ bus parduodamas. Žinoma labai gaila būtų parduoti, tačiau jeigu atsiras žmogus galintis sumokėti mano norimą sumą manau tektu atsisveikinti su „Z“. O gautus pinigus žinoma investuočiau į kitus savo projektus.
Dėkojame Edvinui už pokalbį ir linkime visokeriopos sėkmės ateityje!