Mat pirmą kartą gyvenime Ligitas išleido vinilinę plokštelę, pavadinimu „Pirmyn į 1990-uosius“, o subūręs bendraminčių muzikantų komandą, paruošė muzikinę programą tokiu pačiu pavadinimu ir keliauja po Lietuvos miestus ir miestelius, taip skleisdamas gerą nuotaiką ir kviesdamas į šokių aikštelę, kuriose lankytis 1990-aisiais buvo itin populiaru.
– Ligitai, kodėl nusprendėte, kad norite išleisti vinilinę plokštelę?
– Dabar – didysis vinilo renesansas, tad išleisti CD net nekilo minčių. Vinilas išties turi didesnę išliekamąją vertę, nei CD – jūs pasižiūrėkite: galimybė pasiklausyti CD išnyko iš kompiuterių, automobiliuose taip pat užleidžia vietą kitoms audio technologijoms. Be to, vinilui jaučiu tam tikrą nostalgiją: jaunystėje kolekcionuodavau importines plokšteles. O ši, neseniai išleista vinilinė plokštelė, man brangi ir išskirtinė dar ir tuo, kad ji – dviguba. Vienoje – mano atliekamos popso, o kitoje – roko stiliaus dainos.
– Kodėl būtent „Pirmyn į 1990“-uosius? O ne atgal, pavyzdžiui?
– Juk einame į priekį! Esu įsitikinęs, kad niekada negalima sakyti, jog eini atgal. Tad ir kviečiu į 1990-uosius, jausdamas šiokį tokį mūsų kartos pranašumą prieš dabartinę – juk mes iškovojome Lietuvai nepriklausomybę (šypsosi).
– Ar repertuare gerbėjų laukia tik senos ar ir naujos dainos?
– Iš esmės daugelis šias dainas išgirsta pirmą kartą, todėl jos jiems atrodo kaip naujos. Tačiau girdėjusiems ir mylėjusiems jas, tos dainos – visiška nostalgija, tik jau skambanti profesionaliau, šiuolaikiškiau.
– Ko gero, jūsų koncertinis turas – tai tarsi pasimatymas su seniai matytais draugais? Kaip jūsų gerbėjai jus pasitinka? Galbūt įsiminė jau įvykęs pasirodymas kuriame nors mieste?
– Gerbėjai klykia. Rimtai. Priima labai šiltai – ypatingai tie, kurie prisimena dainas. Štai, pavyzdžiui, dainą „Mafija“, kurią į repertuarą įtraukiau abejodamas, klausytojai priima itin gerai – visi kartu dainuoja. O dainos „Aš Lietuvis“ metu visi pradžioje kartu skanduojame, kad esame lietuviais.
Žodžiu, įsibėgėjus koncertui, jau niekas savo vietose nesėdi – visa salė ošia kartu! Šiandien, likus vos kelioms dienoms iki kovo 11-osios, į dienos šviesą išleidžiate naujai suskambėjusią dainą „Aš Lietuvis“. Daina parašyta prieš 13 metų. Kaip manote, ar ji aktuali iki šiol?
– Kodėl pasirinkote būtent tokią dainos stilistiką – ji išsyk „užkabina“ ir nepaleidžia iki pat paskutinės sekundės.
– Ji aktuali visada. Man keista, kad mūsuose tiek mažai patriotizmo ugdymo. Tiek mažai dėmesio praeičiai ir mūsų tautos šaknims. Kad ir paprastas pavyzdys: kaimynai baltarusiai baigia nusisavinti mūsų kunigaikščius, o mes tylim. Juk mes, lietuviai, vienas be kito esam niekas. Tik kartu esame stipriausi pasaulyje.
Na, o kalbant apie pasirinktą stilistiką – aš labai norėčiau, kad šita daina skambėtų diskotekose, būtent ten, kur lankosi jaunimas, todėl ir skambesys jaunatviškas, uždegantis: kad jaunimas mėgautųsi garsu, tuo pačiu didžiuodamasis, kad yra lietuvis.
– Kad jūsų dainos populiarios iki šiol leidžia manyti ir jų perdainuotojai: štai, visai neseniai, vienas atlikėjas perdainavo dainą „Vakarėja“. Ką manote apie tokią veiklą?
– Jei dainą nori kažkas perdainuoti, vadinasi, ji tikrai geras šlageris. „Vakarėja“ jau yra perdaryta net nežinau kiek kartų – esu daug versijų girdėjęs, o tai reiškia, kad daina gyva.
– Na, o be muzikos, kuo šiuo metu gyvenate? Kaip klostosi jūsų asmeninis gyvenimas?
– Be muzikos nebėra laiko dar kažką ir veikti: prasidėjo koncertinė veikla su gyvo garso grupe, o kol jie įvyksta, reikia daugybę dalykų nuveikti – pats rūpinuosi daugeliu su koncertais susijusių klausimų, tad asmeniniam gyvenimui laiko nelabai ir lieka. Bet galiu pasakyti, kad viskas teka įprasta vaga: turiu šeimą, mylimus vaikus ir labai rūpinuosi jų saugumu visomis prasmėmis.
Ligitą Kernagį ir jo grupę gyvai galėsite išgirsti Utenoje, Radviliškyje, Tauragėje, Marijampolėje bei Elektrėnuose.
Naujai suskambėjusią dainą „Aš Lietuvis“ kviečiame pasiklausyti jau dabar:
