Artėja pavasaris, bet niekas negali pasakyti, ar visi laukai bus suarti ir apsėti. Žemdirbiai pasiekė išlikimo ribą, už kurios - skurdas, dirvonuojantys laukai, nykstančios gyvulių bandos ir naujos eilės bedarbių.
„Krizės nėra, yra tik nesąžiningi rinkos santykiai, atvedę šimtus vidutinių ūkininkų prie bankroto slenksčio. Arba išgyvens, arba nugrius. Iš žemdirbio gero mito perpardavinėtojai, gamintojai, prekybininkai, bet toliau taip nebegali būti. Nebenorime būti beteisiais vergais“, - tvirtina Lietuvos ūkininkų sąjungos valdybos narys, Marijampolės ūkininkų sąjungos skyriaus pirmininkas Vytautas Augustanavičius.
Ūkininkai kuria turgų
Pasak V.Augustanavičiaus, pusdykiu užaugintą produkciją pardavinėjantys žemdirbiai toliau tylėti nebegali, o pirmasis pasipriešinimo ženklas yra miestuose paskubomis kuriami ūkininkų turgūs. Ūkininkai ketina pirkti įrangą, pilstyti pieną į butelius, ant kiekvieno butelio būsianti pardavėjo pavardė, tad žmonės matys, iš ko, ką perka ir už kiek perka. Ūkininkų turguje pienas turėtų kainuoti apie vieną litą. Dabar žemdirbiams supirkėjai moja 28-50 centų.
V.Augustanavičius įsitikinęs, kad turguje bus ir tikros kaimiškos mėsos, lašinių, daržovių, duonos. Kaina turėtų tenkinti ir pirkėjus, ir ūkininkus, nes ir vieni, ir kiti dabar yra skriaudžiami. „Aš pats pabūsiu tuo sarginiu šunimi, kad ant ūkininkų prekystalių nepapultų nė vienas kilogramas lenkiškos kiaulienos“, - dievagojosi Marijampolės ūkininkų vadas.
Visur muša
Daugiau nei prieš metus gerą karvių bandą turėjęs V.Augustanavičius gyvulius išpardavė ir dabar augina grūdus. Karvių banda sunaikinta dėl pieno supirkėjų nesąžiningumo. „Sukaupiau kelerių metų dokumentus, iš kurių aišku: arba vagis aš, arba nuo manęs atvirai vogė. Bet nieko neįrodžiau, o kovoti su vėjo malūnais beprasmiška“, - prisipažino pašnekovas.
Pasitraukęs iš pieno gamybos, naudos ūkininkas nepatyrė nė iš grūdų auginimo.
Dabar jis energingai ieško rinkos, kur galėtų parduoti pernykščius grūdus pats ir padėtų kitiems. Suvalkijos ūkininkai grūdų yra prikaupę pilnus aruodus. „Išlošė tie, kurie praėjusių metų derlių pasiskubino parduoti pirmieji. Grūdų kaina per pusmetį nusirito maždaug 200 litų. Praėjusiais metais Lietuva užaugino rekordinį grūdų derlių, 4 mln. tonų, bet į Europą per Lietuvą be jokių kliūčių keliavo ne lietuviški, o kur kas pigesni grūdai iš Ukrainos, Rusijos. Ar matėte, kad bent vienu centu būtų papigusi duona, miltai, kai grūdų kainos taip krito? Kur iš to biznio nuplaukė kalnai pinigų?“ - stebėjosi ūkininkų sąjungos atstovas.
Taip atsitiko todėl, kad Europos Komisija nesugebėjo nustatyti muitų iš trečiųjų šalių pigiau įvežamiems grūdams. Dalis grūdų nusėdo ir Lietuvoje.
Paradoksų kraštas
Paradoksai, pasak V.Augustanavičiaus, vyksta ir su mėsa, ne tik pienu, grūdais. Turgaus pardavėjai kiaules superka už tokią kainą, kokia parduoda kiaulių kojas ir kaulus, o gyvulių žarnos, atsidūrusios ant prekystalio, kainuoja net 80 litų už kilogramą. Žemdirbiui nėra kur dingti, jis turi laikytis tų taisyklių, kokias jam diktuoja supirkėjas, antraip negaus net ir tų pačių centų.
Pasak V.Augustanavičiaus, gali atrodyti, kad nepatriotiški ir žemdirbiai, perkantys ne Lietuvoje gaminamas, o 150 litų pigesnes iš Kazachstano įvežamas trąšas. „Aš pakelta galva pirkčiau lietuvišką salietrą, jeigu ji kainuotų tiek, kiek moku už atvežtą iš Vidurinės Azijos. Bet man reikia galvoti apie išgyvenimą, negaliu daugiau remti verslo pats risdamasis į duobę.
Vis dėlto niekaip negaliu suvokti, kodėl 6 tūkst. kilometrų geležinkelio bėgiais atvežtos trąšos kainuoja gerokai pigiau už Kėdainiuose, Jonavoje, Marijampolėje pagamintą produkciją?“ - retoriškai klausė V.Augustanavičius.
Duonai duoda Europa
„Dirbame Lietuvai, o mums užmoka Europa. Bet visai neaišku, kas bus po ketverių metų, kai Europa nustos remti Lietuvos kaimą“, - klausia ūkininkų atstovas. Jis pripažino, kad savo užaugintus produktus žemiau savikainos pardavinėti priverstiems ūkininkams iš dalies nuo bado apsiginti padeda Europos Sąjungos išmokos. Pagal tai, kokias kultūras augina, kokiuose laukuose sėja, kiek turi žemės, ūkininkai gauna Europos subsidijas. Vidutiniškai už vieną hektarą valdomos žemės ūkininkai per metus gauna kiek daugiau negu 200 litų.
Vienybės išmokė vargas
Stambesniuosius ūkininkus, auginančius našias ir techniškai perspektyviais kultūras, tokias kaip rapsai, Europa visai neblogai paremia. Jie ir purkštauja mažiausiai, o kartais netgi negarsiai pasako, kad kaimui nėra jau taip blogai, kaip dauguma aimanuoja.
Anot V.Augustanavičiaus, beviltišką situaciją žemdirbiams lėmė iš dalies ir vienybės trūkumas. Ne kartą žemdirbiai ruošėsi pažaboti perdirbėjus nebeparduodami pieno, bet šie laimėdavo žmones skaidydami ir kiršindami.
„Didelių ūkių savininkams sumokama gerokai daugiau negu vidutiniokams, su vidutiniokais deramasi, maištaujantiesiems primeta po keletą centų, o su pensininkais, auginančiais vieną, dvi karvutes, apskritai nesiskaitoma. Jiems kiek duoda, tiek ir turi pakakti. Bet jų pienas brangiausiai uždirbamas, ir dirba jie ne iš gero gyvenimo. Vienybės mus išmokė skurdas“, - įsitikinęs ūkininkas.
Info
Ūkių, įregistruotų ūkininkų ūkių registre, skaičius, jų turimos žemės plotas (hektarais)
2008 01 01
Ūkių skaičius - 101 045
Bendras žemės plotas (ha) - 1 226 638
Vidutinis ūkio dydis (ha) - 12,1
2009 01 01
Ūkių skaičius - 107 974
Bendras žemės plotas (ha) - 1 279 556
Vidutinis ūkio dydis (ha) - 11,8
Dalia Byčienė
