Lietuvos verslo konkurencingumas dėl augančio pragyvenimo lygio greitai išblės. Vienas būdų išlikti konkurencingiems – pradėti verslo kooperaciją. Tik, bent jau kol kas, Lietuvos verslo atstovai pasitikėti vienas kitu nėra pratę.
Bendradarbiavimas žengiant į užsienio rinkas Lietuvai svarbus dėl to, kad dabar šalies konkurencingumą riboja kelios priežastys. Visų pirma, Lietuvos įmonių gamybos mastas nėra didelis, tad sunku pritraukti stambių pirkėjų.
Bendradarbiavimo stoka lemia ir brangesnes žaliavas šalies įmonėms, nes jos perkamos palyginti mažais kiekiais. Be to, įmonės turi ribotus pardavimo ir rinkodaros išteklius užsienio rinkose. Kooperacijos bei būrimosi į klasterius naudą labai gerai pajuto Danijos maisto pramonininkai. Šios nedidelės šalies klasteris sugebėjo užimti nemažą arabų šalių rinkos dalį.
Galimybių daug
Lietuvoje kooperacijos galimybės taip pat didelės. Viena jų – įsiliejimas į pasaulinių įmonių tiekimo grandines. Tsi pavyko padaryti su IKEA – šiai švedų įmonei produkciją tiekia daug Lietuvos gamintojų. „Ernst&Young“ partneris Linas Dičpetris pastebi, kad Lietuvos gamintojų įsiliejimas į šios įmonės tiekimo grandinę buvo daugiau pačios IKEA nei Lietuvos gamintojų pastangų rezultatas, bet šiuo pavyzdžiu galėtų pasinaudoti daugiau šalies gamintojų.
„Reikėtų pagalvoti apie kitą didelę įmonę ir pažiūrėti, kaip galime įsilieti į jos tiekimo grandinę. Tą galėtų padaryti, tarkime, maisto ar tekstilės gamintojai, – aiškina L. Dičpetris. – Pavyzdžiui, suvienijus keletą vienodų ar panašaus profilio bendrovių, tikriausiai padedant valstybei, galėtume bandyti atverti duris į didelį koncerną, kuriame taptume tiekimo grandinės dalimi.“
„Audėjo“ generalinis direktorius Jonas Karčiauskas mano, kad kooperacija padėtų atgaivinti Lietuvos lino pramonę, kuri kenčia nuo mažesnių ES dotacijų nei kitose Europos šalyse. Pasak jo, klasterį galėtų sudaryti lino augintojai, linų perdirbėjai, audinių gamintojai bei siuvimo įmonės.
Didžiausias klasterių kūrimosi galimybes Všį „Versli Lietuva“ klasterių fasilitatorius Darius Lasionis mato statybų, baldų, medienos, medinių namų, turizmo bei medicinos turizmo ir IT sektoriuose. „Pagrindinė klasterių veikla turėtų būti nukreipta į pridėtinės vertės sukūrimą bei produktų ar paslaugų eksportą į užsienį, – sakė D. Lasionis. – Lietuvos rinkoje įmonių augimas ribotas dėl demografinių priežasčių, bet užsienyje sutelkę pajėgas, kaip didelis jungtinis vienetas, jie gali dalyvauti konkursuose, prieiti prie užsienio rinkų.“
Sėkmės nėra
Galbūt dėl to stiprių klasterių Lietuvoje nėra. Vienas sėkmingesnių pavyzdžių – bendras ėjimas į Nigerijos rinką. 2010 metais į šios šalies rinką drauge ėjo Lietuvos statybos bei architektūros įmonės. L. Dičpetris taip pat pastebi bendradarbiavimą tarp Lietuvos saulės baterijų gamintojų ir bandymą iš rinkodaros pusės mėginti skatinti Lietuvos medicinos paslaugų eksportą.
Ministerija finansavimą skiria daugiausia vadinamosioms „minkštosioms“ klasterių kūrimo priemonėms. Tai yra, bendrų tyrimų, bendros rinkodaros vykdymui, mokymo programoms ir konferencijoms, skirtoms klasterių ryšių stiprinimui. Taip pat Vyriausybė padeda vystyti klasterio formavimuisi reikalingą infrastruktūrą.
Tačiau, kai Ūkio ministerija verslo kooperacijoms, tai yra, finansuoti klasteriams, buvo skyrusi 160,3 mln. litų, dėl per mažo tinkamų paraiškų projektams kiekio iš jų tebuvo panaudota tik 51 mln. Tad realiai veikiančių, visiškai išvystytų klasterių, pasak „Ernst&Young“ atliktos Lietuvos verslo tarptautinių plėtros galimybių studijos, Lietuvoje nėra, o bendras verslo jungimosi į klasterius lygis išlieka žemas.
Problema – mentalitetas
Ekspertai teigia, kad Lietuvos įmonės pasižymi kompetencijos stoka nustatyti galimas bendradarbiavimo sritis, įžvelgti, kur verslas galėtų integruoti bendras dalis. Jos taip pat nesiryžta prisiimti klasterio formavimo iniciatyvos ir su tuo susijusių sąnaudų bei atsakomybės, joms trūksta bendradarbiavimo patirties.
Tačiau didžiausia kliūtis verslo kooperacijai – verslininkų mentalitetas. „Ernst&Young“ studijoje teigiama, kad Lietuvos verslas nenoriai kooperuojasi dėl vyraujančios nepasitikėjimo kultūros. Esą Lietuvos įmonės pakankamai uždaros bendradarbiaudamos su konkurentais. Dėl to joms ne tik sunku pradėti, bet ir vėliau tęsti bendradarbiavimą. Tą liudija ir įmonės „Rokiškio pienas“ vadovas Dalius Trumpa. Pasak jo, kooperacijos trūkumą tarp pienininkų iš dalies lemia psichologiniai motyvai. „Esame dideli konkurentai vietinėje rinkoje, tad dirbti kaip konkurentai vienur, o kaip partneriai kitur – labai sudėtinga“, – sakė pašnekovas.
L. Dičpetris pritaria, kad dažnas atsakymas į klausimą, kodėl verslai nebendradarbiauja, – nepasitikėjimas. „Dažniausiai jie nepasitiki vieni kitais (ypač jei yra konkurentai arba iš dalies konkurentai) ir bijo, kad jeigu veiks kartu, kitas kažką nugvelbs, kažkuo pasinaudos“, – sako pašnekovas.
Jam antrina ir J. Karčiauskas: „Dauguma lietuvių vadovų įpratę būti patys sau šeimininkai, mums trūksta patirties šioje srityje. Žmonės į klasterius žiūri su nepasitikėjimu.“
Ar įmanoma pasikeisti
Nepaisant Lietuvos verslo tarpusavio nepasitikėjimo, padėtį pakeisti galima. „Įrankių yra, juos galima naudoti ir reikia užtikrinti, kad įmonių įsivaizduojama rizika būtų valdoma. Manau, tą tikrai galima padaryti, – mąsto L. Dičpetris. – Tam reikia nepriklausomų mediatorių, šalių, kuriomis įmonės galėtų pasitikėti.“
Nešališkas klasterio koordinatorius galėtų derinti atskirų narių interesus, suvaldyti riziką, dėl kurios baiminasi klasteriuose dalyvaujančios įmonės. Pasak D. Lasionio, pirmiausia trūksta informacijos ir viešinimo. Be to, turi būti mokami, konsultuojami, ugdomi klasterių ekspertai. „O atsiradus vienam, antram klasteriui, kuris gali pasigirti sėkmės istorijomis, tai automatiškai paskatintų kitus verslus ar įmones tą daryti“, – tiki D. Lasionis.
L. Dičpetris mano, kad su laiku Lietuvos verslas turės pradėti kooperuotis: „Visame pasaulyje tai padaroma ir nemanau, kad esame išskirtiniai. Yra ir kitų šalių, kur nepasitikėjimas didelis, bet verslas priverčia žmones kooperuotis.“
J. Karčiauskas taip pat teigia, kad verslo nepasitikėjimas, noras būti savo pačių šeimininkais nėra būdingas vien mūsų šaliai, ir tikisi, jog padėtį pakeis nauja karta.
„Tai nėra išskirtinis lietuvių būdas. Kiek man teko girdėti, daugelyje posovietinių šalių vyrauja toks mąstymas, – pasakoja J. Karčiauskas. – Galbūt jaunesni verslininkai kitaip mąstys, galbūt jie progresyviau, efektyviau plėtos savo verslą.“
Klasterių skatinimas Lietuvoje
Vyriausybė buvo paruošusi dvi klasterizacijos skatinimo priemones „Inoklaster LT“ bei „Inoklaster LT+“
„Inoklaster LT“ teikė paramą bendram tyrimui vykdyti, rinkodaros nariams pritraukti, mokymo programoms bei konferencijoms
Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra, „Versli Lietuva“ bei „Lietuvos informacijų centras vykdo „Verslo ir mokslo partnerystės tarptautiškumo skatinimo“ projektą“
