Kai kurie Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) lyderiai užsimena apie galbūt reikalingą memorandumą užsienio politikos klausimais. Sumanymas nėra blogas, nes nepaisant vienybės ir tęstinumo deklaracijų tik aklas arba gerokai bukas žmogus galėtų neįžvelgti permainų užsienio politikoje. Kaip ir prieštaravimų tarp to, ką Lietuvą tarptautiniuose reikaluose veikė prieš prezidente tampant Daliai Grybauskaitei ir to, ką visada teigė didžiausia valdančioji partija, dabar bemaž praradusi kalbos dovaną šioje srityje.
TS-LKD savo iškabos centre visada laikė ir dabar neatšauktą Rusijos sulaikymo strategiją, partija retoriškai, neretai net ne vietoje kibdavo į gerklę bet kam, kas tik jai pasirodydavo ginąs Kremliaus interesą Lietuvoje, todėl dabar reikia kažką paaiškinti ir savo rinkėjams.
Juolab, kad užsienio politikos kurso aiškūs pokyčiai dažnai nepagrįstai siejami vien tik su D. Grybauskaitės pozicija, pamirštant ir nepelnytai nuvertinant „kubilizmo“ nuopelnus.
Atmintis
Reikšmingas ženklas yra tai, kad minint Kovo 11-osios dvidešimtmetį demonstratyviai nerasta reikalo pakviesti į šalį Gruzijos vadovo, ir nei vienas konservatorių užsienio politikos strategas neišdrįso dėl to net viešai nusistebėti. Nei palaidota, nei pašarvota valdančioji koalicija, kurios būsena dabar panaši į aparatais palaikomo, komoje gulinčio nelaimėlio, negali sau leisti konflikto su prezidentūra. Juk ims ir atjungs tą aparatūrą... Tad šis Gruzijos, kartu ir Lietuvos valstybės pažeminimas buvo nurytas ir palydėtas tik makabriškais išvedžiojimais, esą Michailas Saakašvilis – dar ne Gruzija. Ir nekviečiamas todėl, kad reikia jį pamokyti demokratijos. Juk daugiau nėra kam ir kaip pamokyti. Kartoju, ne viską reikia suversti prezidentūrai, nes jubiliejų organizavo Seimas.
Gruzija, kaip dera prisiminti, kovojo už savo nepriklausomybę tuo pat metu ir labai panašiais būdais kaip Lietuva. Solidari už laisvę nuo Kremliaus kovojusių ir už tai terorizuotų šalių laikysena anuomet buvo vertybė. Nepriklausomybės dvidešimtmečio jubiliejus buvo tikrai ta vieta, kur tai galėjo ir privalėjo būti prisiminta. Tai būtų galima mandagiai paaiškinti net ir tiems, kurie dabar sapnuoja narkotinę fantaziją apie taikią ir draugišką Rusiją, tik iš paskutiniųjų besiginančią nuo ją apsupusių priešų. Jei jau kalbama apie pragmatizmą ir susitaikymą su visais vardan galbūt pigesnių dujų, tai kam tuomet iš sąrašo reikėjo išmesti būtent Gruzijos vadovą? Dėl galbūt perteklinio jėgos panaudojimo prieš Maskvos išlaikomus ir kurstomus opozicionierius? Kiekvieno valia – tikėti ar abejoti tokiais paaiškinimais.
Aš asmeniškai labiau tikiu versija, kad tai padaryta puikiai suvokiant, jog M. Saakašvilis tikrai atvyks, o kviestieji Dmitrijus Medvedevas ir Aleksandras Lukašenka – turbūt ne, bet jų labai jau norėta sulaukti. Paskelbus, kad draugų sąrašas pasikeitė, jį reikia pakeisti bent jau išstumiant tą, kuris naujiesiems draugams nepatiks.
Vertybės
Tai savaime gal ir nebūtų kažkoks strateginis lūžis, tiesiog – smulki ir menkaprasmė kiaulystė arba atsainus ir biurokratiškas požiūris. Prezidentė D. Grybauskaitė niekada ir nedemonstravo didelių sentimentų net ir Lietuvoje vykusioms Sąjūdžio gadynės kovoms – tą yra atvirai sakiusi rinkiminės kampanijos metu. Apgavyste ir pozicijų kaitaliojimu jos čia neapkaltinsi.
Užtat nuo jos malonės vis labiau priklausomos TS-LKD laikysena atrodo dvigubai nenatūrali, prisiminus, su kokiu entuziazmu, su vėliavomis, rezoliucijomis ir patetiškomis kalbomis iš parlamento tribūnų konservatoriai-krikdemai deklaravo paramą Gruzijai, kuomet Kremliaus tankai kūrė „nepriklausomas“ Abchaziją bei Pietų Osetiją. Tuomet, kaip prisimename, artėjo rinkimai, ir Gruzijos gynimas buvo gera proga mobilizuoti konservatorių-krikdemų elektoratui. Kai oponentai tai pasakydavo, dabartiniams užsienio politikos posūkiams (nors ir su špyga kišenėje) pritariantys TS-LKD vadai atkirsdavo, kad taip šnekantys - nesupranta tikrųjų vertybių...
Paradoksas, bet iki paskutinės akimirkos laukiant Rusijos ir Baltarusijos vadų ir nenorint skaudinti jų jautrių sielų M. Saakašvilio galimu buvimu greta, buvo nurašytas visas Pietų Kaukazas. Išskirti iš Azerbaidžano, Armėnijos ir Gruzijos kažką vieną – būtų buvę buvę jau visai nei šis, nei tas, tad „pragmatiškai“ nebuvo oficialiai pakviestas nei vienas iš trijų šalių lyderių.
Pragmatikai ir europocentristai
Būtent „pragmatizmas“ ir europietiškas kursas, „nesilankstant amerikietiškajam imperializmui“ yra tai, kam agresyviai susižavėję ploja kai kurie apžvalgininkai bei šiaip prezidentės gerbėjai, tarp kurių galima rasti ir premjero patarėjų, ir visų partijų atstovų, ir šiaip Amerikos žydų sąmokslais pasaulio istoriją aiškinančių „zeitgeistų“ bei panašių sektų pasekėjų.
Pradėkime nuo europinių misijų ir Lietuvos įsipareigojimų. Praėjusiais metais Azerbaidžane apsilankė dešimtys parlamentarų, šalis ne kartą vardinta, kaip viena iš Lietuvos strateginių partnerių ir tai su ES labai susijusi pozicija. Seimas visiškai oficialiai vykdo bendrą projektą su Europos Bendrija ir Europos Komisija parlamentinei demokratijai Azerbaidžane remti. Lietuvos politikai ir valdininkai nuolat keliauja į šią tolimą šalį, su tenykščiais parlamentarais diskutuoja apie demokratiją ir rodo kelią į Europos Sąjungą. Vienu metu net buvo susigalvoję prašyti už savo neįkainuojamas paskaitas pinigų.
Buhalteriją labai vertinanti šių dienų Lietuvos aukštoji politika ją turbūt ūmai pamiršo, kai ši tapo nepatogi. Reikalas tas, kad būtent į Azerbaidžaną pernai lietuviai investavo daugiau, nei į bet kurią kitą šalį, o ir nuo krizės šios šalies ekonomika nukentėjo mažiausiai iš viso posovietinio lagerio. „Pragmatiškas“ požiūris lėmė, kad į šventę iš ten neatvyko apskritai niekas, mat Azerbaidžano parlamento vadovas, kuris buvo kviestas, važiuoja tik ten, kur nurodo prezidentas. Taigi – europietiški įsipareigojimai ir net pinigai yra niekis, kai labai norisi sulaukti svarbiausiųjų svečių...
Keltas
Apie minėto konservatorių memorandumo gimimo galimybę sužinojau nuėjęs į renginį, kur savo „erezijas“ skleidė vienas nenuorama „rusofobas“, dabartinės madingos prezidentės aplinkoje nemadingas britas – Edwardas Lucasas. Knygos „Naujasis šaltasis karas“ autorius, taip ir nesugebėjęs užsikrėsti rusofilija, kaip visuomet buvo pagerbtas konservatorių dalyvavimu. Premjeras Andrius Kubilius ir krašto saugotoja Rasa Juknevičienė mielai klausėsi ir kalbėjo, kaip ir didžioji partijos elito dalis. Prezidentė D. Grybauskaitė tuo metu buvo Briuselyje, tačiau kažkodėl tikėtina, kad ir būdama Lietuvoje būtų suradusi kitokį prioritetą. Na juk surado būdą nenusilenkti kažkokio afrikiečių kilmės Amerikos imperialisto sugalvotai vakarienei Prahoje?
Požiūrių ir prioritetų skirtumą, kurį memorandume kažkaip turėtų aprašyti minėto renginio dalyviai, gerai iliustruoja vienas atsitiktinis nesutapimas. Vos tik žiniasklaida pranešė, kad Prancūzija Rusijai parduos karinių laivų „Mistral“, prezidentė ir krašto apsaugos ministrė iškart pademonstravo susirūpinimą skirtingais dalykais. Rasą Juknevičienę pagrįstai papiktino pats precedentas, kai, greičiausiai pažeisdama net savo įsipareigojimus NATO ir Europos Sąjungai, šalis sąjungininkė vykdo tokius sandėrius.
Prezidentės patarėjas Linas Balsys suskubo rūpintis visai kitku – kaip čia visus įtikinti, kad sumanytas sandėris nekaltas ir taikus. Esą, „jei laivas būtų parduodamas, tai jis būtų parduodamas be ginkluotės. Tai yra, iš esmės, civilinis laivas – keltas“. Taip pasakojo prezidentės garsiakalbis, saugodamas tautą nuo pagundos sunerimti dėl „naujų draugų“ ginklavimosi ir sąjungininkų žiovavimo.
Jam pavyko. Ministrė, galbūt atsimindama, kaip šalies vadovė palinkėjo asmeninės sėkmės Baltarusiją nepakankamai paglamonėjusiam Vygaudui Ušackui, savo nuogąstavimų labai neryškino, perleidusi šią garbę savo ministerijos teisės ekspertui Dainiui Žalimui. Paryžiui, Maskvai bei S. Daukanto aikštės šeimininkei nepalanki tema tyliai skandinama.
L. Balsio ir prancūzų valdžios piešiama karikatūra apie žudymui sutverto „Mistral“ panaudojimą kruizinėms kelionėms arba maisto skurstantiems afrikiečiams gabenimui nėra įdomi. Yra kitas klausimas, aktualus ne tik užsienio politikai, bet ir visam tolesniam politiniam gyvenimui. Ar TS-LKD, ypač begriūvančios daugumo sąlygomis, dar gali apskritai ryžtis paprieštarauti kokiam nors prezidentės judesiui ar jos atstovo spaudai pasiųstam signalui nesikišti? Net ir tada, kai paliečiamos vertybės ar principai, kurie daugybę kartų deklaruoti kaip absoliutūs.
Amžiną atilsį
Prezidento Valdo Adamkaus laikais Lietuvos užsienio politika nebuvo vykusi, tačiau ji bent jau egzistavo kaip reiškinys. Dabartinis ekstravagantiškas strikinėjimas iš pirmo žvilgsnio tiesiog pakeitė nerezultatyvią antirusišką retoriką į antiamerikietišką. Kur čia pragmatizmas ir kokia iš to nauda valstybei – tepasako astrologai ar kiti netradicinių įžvalgų meistrai. Iki pat kovingo prezidentės pasimaivymo atsisakant vakarieniauti su visokiais „amerikonais“ ir jų „palaižūnais“, dar buvo galima kažką aiškinti apie subalansuoto požiūrio siekį ir neigti atvirą priešiškumą JAV. Net ir nieko naujo neatskleidęs ir nieko savo rezultatais nepatenkinęs talibų kankinimų vietos Lietuvoje ieškojimas galėjo būti aiškinamas tik kaip noras išstumti „valstybininkus“ arba V. Adamkaus laikais suvešėjusią naująją nomenklatūrą.
Jei Lietuvos užsienio politika šiandien yra nuosekli ir gyva, tai ji labiausiai panaši į blogą „šrioderizmą“. Geras jis ir negali būti, tačiau Lietuvoje jis blogas dvigubai, nes Marijos Žemė – ne Vokietija ir Rusijai nelabai ką lygiaverčio turi pasiūlyti. Belieka smulkmeniškas politiškai intymių paslaugų teikimas, sudarinėjant jubiliatų sąrašus, arba renkantis restoranus vakarienėms.
Tragiška dalies Lenkijos elito žūtis šios šalies politiką kažkaip pakeis, o štai Lietuvoje, norint ją marginalizuoti, nieko laidoti nereikia. Į savo memorandumą visiškai gyvi „kubilizmo“ strategai turės įrašyti kažką be galo genialaus arba be galo poetiško. Priklausomai nuo to, ar jie rašys reklaminį tekstą Kremliaus poreikių aptarnavimo kainininkui, ar tiesiog epitafiją užsienio politikai.
Susijęs tekstas:
V.Radžvilas apie prezidentės užsienio politiką: „Lietuva gali būti pamiršta“
