„Buvo įvertintas mano geras balsas, o visa kita – per laiką išmokau. Buvau laiminga, nes į tą darbą atvedė širdis. Tik per laiką išsibarsčiau, pasijutau nuvertinta“, – prisimena Lina.
Moteris atvirai pasakoja, kad tame etape buvo ir juoko, ir ašarų, ir rimties, ir svaigių burbuliukų. Tada likimas iš Alytaus nuvedė į Klaipėdą, darbą kruiziniuose laivuose, ten sutiko mylimą vyrą, gimė dukra. Netikėtai likimas davė sunkų išbandymą onkologinę ligą, o ją nugalėti padėjo saviugda, savęs analizė.
„Aš nugalėjau vėžį ir esu laiminga, gyvendama su šeima mūsų rąstiniame namelyje“, – sako moteris, atradusi bajoriškų šaknų ir turinti tai liudijantį dokumentą.
Bajorystę liudijantis aktas
Pokalbį su L. Januškaite - Rešetnikova pradedame nuo jos bajorišką kilmę liudijančio akto. Jį moteris gavo prieš dešimtmetį, tačiau savo draugams, bičiuliams, pažįstamiems viešai parodė tik šiomis dienomis.
„Tiesiog dabar atėjo toks metas. Atėjo suvokimas ir priėmimas savo giminės ir šaknų, per kuriuos aš atėjau ir esu čia. Tas dokumentas įpareigoja būti atsakinga, sąžininga su savimi ir aplinka. Kai atėjo laikas pripažinti sau, kad esu pasiruošusi, tuomet su didelę meile ir pagarba parodžiau visuomenei.
Kad turiu mėlyno kraujo – žinojau visada. Nes mano tėvelis tarsi nulietas bajoras. Elegancija, elgesys. Jo mokykla man labai didelė. Deja, tėtis išėjo 2019 metais“, – pasakoja Lina.
Giminaičiai dėl bajorystę liudijančių dokumentų atkūrimo žygius pradėjo dar 1991 metais. „To ėmėsi jauniausia tėčio sesuo Birutė. Buvo pradėti rinkti dokumentai, atkuriamas giminės medis. Užtruko ir laiko, ir pinigų. Bet nustebimo ir džiaugsmo visai giminei buvo daug“, – sakė pašnekovė.
Linos tėvelio Jono mama Kazimiera Miliauskaitė Januškienė karo laikais pėstute ėjo iš Kelmės į Šiaulius, kad iš paso būtų pašalintas įspaudas, jog ji bajorė. „Tam, kad išsaugotų savo šeimą ir aštuonis vaikus, būtų saugu. Jos moteriška nuojauta padėjo išlikti, dėl to ir aš esu“, – kalba Lina.
Anot jos, bajorai: labiau prie knygos, rašto, rašytojai. „Ir jog visa tai yra mano giminės šaknyse –džiugina. Mano tėtis patvirtinimą iš bajorų sąjungos gavo 2013 metais. Pradėjome dalyvauti sąjungos veikloje. Su priesaikomis, vėliavomis. Man smagu žinoti, kad giminės šaknys yra giliau nei Lietuvoje. Ir Lenkijoje, ir Italijoje. 1814 metais figūruoja tuose miestuose“, – dalijasi moteris.
Giminaičiai, turintys bajorystę liudijančius dokumentus, turi pasidarę po žiedą ant mažojo pirštelio su giminės herbu. „Tėčio brolio sūnus – juvelyras ir mums tuos žiedus pagamino“.
„Senelė gyvendavo dvarui priklausančiame pastate. Dabar giminaičiai jį restauruoja, nes architektūrinis paminklas. Menu, močiutė pasakodavo, jog buvo labiau plikbajoriai. Labiau prie rašto, nei prie pinigo.
O žemės – turbūt kažkur yra, bet tiek viskas supainiota, kad nereikia. Mes kiekvienas turime didžiausią turtą – močiutės įdiegtą pagarbą žmogui, visatai. Kiekviename anūke yra kūrybos gyslelė ar per muziką, ar tapybą, kūrybą – vienaip ar kitaip pasireiškia“.
Televizija – svajonių darbas
„Aš gyvenu iš dūšios. Jeigu mane pakvietė širdis padaryti – aš eisiu, pajausiu, darysiu. Taip buvo ir su televizija. 1997 metais, dar visiškai jaunutė, išgirdau per radiją, kad yra konkursas ir nuėjau dalyvauti kaip žinių vedėja.
Labai norėjau. Apie tai svajojau jau nuo 15-os metų. Tiems žmonėms, kurie manimi pasitikėjo – aš dėkinga. Televizija – didelis gyvenimo universitetas, kuris davė svarų pagrindą mano gyvenime“, – sako Lina.
Ir nors karjera televizijoje nebuvo vien rožėmis klota, moteris atvira: ji savo gyvenime nieko nekeistų.
„Po euforijos, kiek vėliau, atėjo laikas, kai aš pasimečiau, nesupratau, kas vyksta. Gal neįvertinta jaučiausi ar nužeminta, o gal viską per jautriai priėmiau.
Pradėjau šiek tiek piktnaudžiauti alkoholiu, praradau pasitikėjimą savimi. Ėmė žlugti tai, ką buvau pasiekusi. Dar ir asmeninis įvykis, kurio negalėjau papasakoti ir pasidalinti... Iškritau iš savo svajonių gyvenimo žaidimo“, – atvirai kalbėjo L. Januškaitė-Rešetnikova.
Anot Linos, tas iškritimas ir vėl širdies šauksmas, intuicija – privedė prie kito gyvenimo kelio. „Alytuje susipažinau su labai vertingais žmonėmis – anoniminiais alkoholikais. Esu jiems labai dėkinga. Viskas pasikeitė. Kai priėmiau sprendimą savyje, kad kitaip nebegaliu – prasidėjo kitas gyvenimas“.
Anot moters, šiandien ji aiškiai suvokia, kad jos gyvenime nieko blogo nebuvo. „Viskas yra taip, kaip turi būti. Nes be gyvenimo grandinėlių – nebūčiau tuo, kas esu šiandien“.
Nauja svajonė: darbas kruizinio laivo komandoje
Žurnale Lina pamatė viliojančias jūros nuotraukas ir gimė nauja svajonė.
„Tėčio brolis gyvena Klaipėdoje, taip aš ten atsikliuvau. Buvo labai didelis noras, didelės svajonės ir įsidarbinau laive, kursuojančiame tarp Italijos ir Prancūzijos. Buvau keleivius aptarnaujančios komandos dalis. Ten – ir vėl gyvenimo egzaminai, išbandymai. Mano tvirtumas buvo išbandytas visapusiškai“, – prisimena moteris.
Tuo gyvenimo etapu ji sutiko savo vyrą. „Į jūrą ėjau septynerius metus. Ne iš karto sutikau Fiodor. Bet kai sutikau – prasidėjo mūsų gyvenimo istorija. Ir nutarėme, jog pats laikas eiti į šeimą.
Ir pažvelgus iš šalies – aš gyvenu tarsi knygoje, kur rekomenduojama viską susiplanuoti. Be plano, bet širdies vedina, ėjau nuo mažumės. Manau, kad intuityvus gyvenimo būdas priveda prie pačio geriausio varianto“, – sako pašnekovė.
Susitarė su vėžiu
„Visą gyvenimą žinojau, kad sirgsiu vėžiu. Ir jis atėjo. Su vėžiu susitikau akis į akį. Gydytojai pasakė, jog tai dėl genetikos, nes mano mama dėl to mirė, kai buvau šešerių.
Aš širdyje pajutau, kad kažkaip ne taip turėtų būti. Buvau užsibrėžusi tikslą, kad man nebus taip žiauru, kaip pasakojama.
Vis tik patyriau viską: chemoterapiją, švitinimą, netekau plaukų. Tai mane subrandino iškasti tą šaknį, kur yra ligos priežastis“, – pasakojo Lina.
Tame gyvenimo etape moteris jautėsi gerai, tačiau gydytojai rado guzelį. „Jeigu ne tyrimai, aprašymai, aš net minties neturėjau, kad tai vyksta. Nepuoliau į paniką ar baimę, bet klausydama gydytojų nurodymų, kartu studijavau, kodėl su manimi tai vyksta šiandien.
Juk esu pačiuose geriausiuose savo metuose, gyvenu svajonių gyvenimą – ir vyras, ir vaikas, ir šuo, ir namas. Ir štai kaip iš giedro dangaus“, – anuomet užklupusiomis mintimis dalijosi Lina.
Anot jos, mūsų kūnas turi labai daug natūralių biologinių funkcijų, kaip savigynos, apsisaugojimo, paskui - tų šarvų sunaikinimo.
„Teko studijuoti naują Vokiečių mediciną, kur 1983 metais chirurgas pats persirgo vėžiu. Jo paaiškinimas, dėl ko žmogaus kūnas suserga tam tikromis ligomis man davė atsakymą, kodėl su manimi taip atsitiko.
Aš moterims stengiuosi atsakyti, kodėl su jomis taip vyksta. Ir ne visą laiką reikia skubėti save išpjaustyti. Jeigu mes išsprendžiame psichologines problemas, atsakome į klausimus, tokius kaip savęs priėmimas, visiškas gyvenimo būdo sutvarkymas – viskas susitvarkys savaime...“, – sako Lina.
Savo patirtimis ji dalijasi su nerimo ir baimių užkluptomis moterimis. „Tai mano iš širdies daroma veikla. Kuri nėra kažkokia oficiali. Aš tiesiog dalinuosi, kalbu su tais, kas mane susiranda. Nesakau ir nepatariu, ką daryti, ką valgyti, ką pjauti. Pasakoju, kas nuramino mano širdį, kad viskas bus gerai, jeigu aš tikėsiu, žinosiu“.
Moteris tvirtai sako, jog su vėžiu ji „susitarė“. „Kai man pradėjo ieškoti dar ir dar – aš pabėgau nuo procesų. Nuo viso to, kas priverčia vėl įeiti į tą būseną, jog esu ligonis.
Kalbėjau sau, jog esu sveika, stebėjau savo kraujo rezultatus. Man padėjo suvokimas, kad gydymas baigėsi, aš sveika, uždarau tą savo gyvenimo ciklą. Šios mintys sukūrė tokį kraują, kuris yra geras. Aš įtikėjau kiekviena savo kūno ląstele, jog esu sveika.
Aš išėjau iš tų visų neįgalumų, palikau praeityje. Medikus labai gerbiu, be jų šiandien mes negalime. Kiekvienam žmogui sakau, jog reikia klausyti ir medikų, ir savo širdies. Yra daug įvairių būdų išeiti iš ligos“.
Namai – šeimos ramybės uostas
Šiandien Lina su vyru Fiodor Rešetnikovs ir dukra gyvena rąstiniame namelyje Palangoje. „Aš nedarau nieko, kas susiję su verslais. Mano vyras dirba, tebeina į jūrą, taip pat tapo paveiklus, aš piešiu ant šilko, dukra piešia komiksus.
Namuose daug ramybės, harmonijos. Pajuokausiu – gyvenu kaip tikra bajorė. O ir per 15 blaivybės metų kardinaliai pasikeitė požiūris į save ir pasaulį “, – pasakodama šypsosi moteris.
Lina džiaugiasi, jeigu gali padėti moterims taip pat atrasti vidinę ramybę.
„Ne viena moteris man padėkojo, kad baigusi gydymo procesui ir juodoms mintims skirti visą energiją – atsiveria džiugesniems gyvenimo įvykiams, pajautimams. Pas mane užsuka tik toks, kurios gali išgirsti“, – sako Lina Januškaitė-Rešetnikova.
Autorius: Daina Baranauskaitė
