Kas socialinių darbuotojų tyko už miestelių ir kaimų trobų langų – visuomenei ilgai buvo kone paslaptis. Nematę, matyt, galvojo, kad socialines darbuotojas pasitinka tik besišypsantys senukai ar išsiilgę vaikai. Deja, idilės nėra. Po Kražių žudynių tiesa sprogo visu baisumu.
„Apie realius pavojus – yra buvę, kad šautuvą įremia į galvą. Gerai, kad vaiko teisių specialistas vyriškis kartu buvo, spėjau pabėgti į lauką, kvietėm policiją”, - pasakoja socialinė darbuotoja Aušra Sutkuvienė.
Norinčiųjų padėti mažėja
Kelmės rajono socialinių darbuotojų vadovė nepagarbos šiai profesijai šaknis mato giliau. Tiesiai rėžia - užaugo jau dvi kartos, kurioms nelikę žmogiškųjų vertybių.
„Dabar nueini į šeimą, kambarys, virtuvė, vaikai virtuvėj ant čiužinio, o mama su sugyventiniu lovoj miega, nes jis svarbiau nei vaikai”, - tikina Kelmės socialinių paslaugų centro vadovė Aldona Kvintufelienė.
Jau seniai bijoma tokias šeimas lankyti po vieną. O iš bendruomenės ir aplinkinių pagalbos vis mažiau, nes įpykęs alkoholikas visai nenori keistis, o tik atsikratyti priežiūros. Taip socialinės darbuotojos lieka vienos.
„Kuo toliau, tuo mažiau nori vykti į tas šeimas, nes dažniausiai gyvena netoli smurtautojo, tas žino, kur jie gyvena, grasina, atvažiuosiu, padegsiu, lieka vieną – ar kviesti policiją, ar seniūną. Norinčių padėti kuo toliau, tuo mažiau”, - tikina socialinė darbuotoja Violeta Grigalaitienė.
Reikalingi ginklai
Socialines darbuotojas tenka lydėti policijai. Pareigūnai sako, belieka tik stebėtis, kaip moterys ištveria.
„Bendraujant su jom, įspūdis, kad jos mažai skiriasi nuo policijos pareigūnų, nes susiduria su tais pačiais klientais”, - tikina Kelmės PK viršininkas Robertas Jagminas.
Kelmės rajone pusdienį tartasi, kaip socialines darbuotojas apsaugoti nuo smurto. Nuo įžeidinėjimų jų nepavyks apsaugoti. Svarbiau, ką daryti, kad moterys nebūtų sumuštos ar net nužudytos, kai su smurtautoju tenka kalbėtis akis į akį.
„Paskutiniai įvykiai parodė, nežino, kas gali laukti, jos turėtų turėt gal dujinį balionėlį, ar kokią priemonę, kas apsigynimui leidžiama civiliniam gyvenime“, - pasakoja pareigūnas.
Siautėjo girtas
O pačios socialinės darbuotojos tiesiai rėžia. Jei tik provincijoje būtų darbo, tikrai nevaikščiotų per trobas, auklėdamos girtuoklius, vaikų pašalpas prageriančias moteris ir ne visada draugiškus senukus.
„Kodėl dirbu 8 metus? Pradėjau, nes nebuvo iš ko rinktis, rinkaus, gal atlyginimą didesnį, nėra kur dirbti, Kelmė mažas miestelis, rajonas taip pat”, - atvirauja A. Sutkuvienė.
Apie tai, kad socialiniai darbuotojai į problemines šeimas ar pas lankomus senukus kasdien eina lyg į karą, garsiau pasakyta tik po to, kai pas lankomą senutę darbuotoją nužudė žinomas kaimo smurtautojas. Kol kas moterys saugesnės nesijaučia. Viskas lieka kaip buvę – lankomos probleminės šeimos piktos, jose liejasi alkoholis ir suaugę ne visada supranta, kad jiems reikia pagalbos.
„Būna, vaikai skambina, kurie sako, tėvelis grįžo girtas, su mama šūkauja, stumdo baldus. Reaguoja, kad neatsitiktų kas baisaus“, - sako pareigūnas.
Panašu, kad iš tikrųjų socialinė darbuotoja seniai tapo policininku. Tik socialinės - vien moterys ir ginklų joms niekas neduoda. Vyrai, kurie galėtų sutramdyti agresyvų girtuoklį, socialiniais darbuotojai dirbti neina.
