Istorikas Darius Indrišionis pasakoja, kad Jonas, būdamas apie 50 metų, savo nusikaltimus pradėjo ne Lietuvoje, o Latvijoje – 1937 metais jis buvo nuteistas už savo pažįstamo latvio karininko nužudymą, kurį įvykdė dėl pavydo ir paprasto noro apiplėšti.
Pasal istoriko, pagal tuometinę baudžiamąją sistemą jam buvo skirta mirties bausmė, tačiau vėliau ji buvo pakeista į laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Tačiau viskas pasikeitė 1940 metais, kai atėjo sovietai.
„Nuosprendžius sovietai adaptuoja pagal savo teisę, tad jų sistemoje negali atsirasti nuosprendis „iki gyvos galvos“, jeigu jo nėra. Žmogaus, kuris buvo nuteistas „iki gyvos galvos“, nusikaltimas perkvalifikuojamas į sovietinį baudžiamąjį kodeksą ir jis tampa nubaustas didžiausia tuo metu įmanoma bausme už tyčinį nužudymą – 10 metų“, – pasakoja D. Indrišionis.
Serijinis žudikas Jonas buvo nubaustas 10-ies metų bausme ir išsiųstas į sovietų sąjungos gilumą – lagerį Sibire.
Nesėkmingai susiklostęs likimas grįžus į Lietuvą
Kaip teigia istorikas, 1947 m. Jonas grįžęs į sovietinę Lietuvą ir susiduria su netikėtais iššūkiais – jo dokumentuose yra atspaudas, žymintis, kad jis yra nuteistas už labai sunkų nusikaltimą – nužudymą.
Neturėdamas kažkokio išsilavinimo ir amato, jis niekur negali prisiregistruoti, nes buvo manoma, kad tokie žmonės gali kelti kažkokių neramumų, daryti nusikaltimus, tad niekas jų nenorėjo priregistruoti pagal gyvenamą vietą. O neturint registracijos pagal gyvenamąją vietą jis negalėjo gauti darbo.
„Jis važinėjo po visą Lietuvą geležinkeliais ir įvairiuose miestuose ieškojo galimybės įsidarbinti kokiose nors statybose, buvo nuvažiavęs į Akmenę, nes tuo metu buvo statomas Akmenės cemento fabrikas, bandė ten įsidarbinti. Bandė išvažiuoti į Rusiją įsidarbinti, bet niekur jam nesisekė“, – pasakoja vyras.
Pasak I. Indrišionio, toks atmetimas ir neviltis Joną stūmė į vis gilesnę psichologinę krizę ir būtent tuo laikotarpiu jis pradėjo savo žiaurių nusikaltimų seriją. Jonas tapo serijiniu žudiku, kuris taikėsi į vienišas moteris, keliaujančias geležinkeliu tamsiais vakarais.
Žiaurios žmogžudystės geležinkeliuose
Savo nusikaltimus Jonas vykdė įvairiuose Lietuvos miesteliuose. Dažniausiai jo taikiniais tapdavo vienišos moterys ar jaunos merginos, su kuriomis bekeliaujant jis užmegzdavo pokalbį. Nusikaltimus vykdydavo nuošaliose vietose, užpuldavo savo aukas, prievartaudavo, plėšdavo ir galiausiai pasmaugdavo.
Iš išvaizdos jis nebuvo niekuo išskirtinis, kaip teigia D. Indrišionis, iš nuotraukų buvo matyti, kad jis buvo pakankamai neutralios išvaizdos, vyresnio amžiaus žmogus, neatrodė bauginančiai, o atvirkščiai - atrodė patikimas, ramus kaimo žmogus.
Jo nusikaltimai prasidėjo 1949 metais Švenčionėliuose, kur Jonas nužudė jauną merginą. Vėliau sekė dar trys moterų nužudymai – Kaišiadoryse, Vilniuje ir paskutinis buvo įvykdytas vidurio Lietuvoje.
Pasak istoriko, sovietų tardytojai nesuprato, kad veikia serijinis žudikas ir šios nužudymo serijos priklauso vienam žmogui.
„Vienas iš pirmųjų jo nužudymų 1949 m. Švenčionėliuose, kur jis nužudė jauną merginą, ilgus metus figūravo kaip neišaiškintas nusikaltimas. Net išžaginimo faktas nebuvo aiškus sovietams, nes jie nedarė skrodimo ar teismo medicininės ekspertizės, tiesiog radę krūmuose nužudytą moterį be piniginės ir brangesnių daiktų, darė prielaidą, kad ji nužudyta apiplėšimo tikslu“, – teigia jis.
Sovietų sistemos klaidos
Nors Jonas vėliau prisipažino apie visus keturis nužudymus, vienas nusikaltimas jam nebuvo inkriminuotas. Jis aiškiai ir detaliai papasakojo apie paauglės nužudymą Kaišiadoryse, tačiau sovietinė prokuratūra negalėjo rasti bylų, susijusių su šiuo įvykiu.
„Tas atvejis jam net nebuvo inkriminuotas, nors jis apie tai papasakojo labai aiškiai ir tiksliai, su dienom, kada jis tai padarė, tačiau sovietai kažkur pamėtė tuos dokumentus“, – pasakoja D. Indrišionis.
Ši nusikaltimų grandinė baigėsi tik 1950 metų pabaigoje, kai prie Utenos Jonas užpuolė dar vieną moterį ir pradėjo ją smaugti. Pro šalį ėjo žmonės, todėl jis nepadarė nusikaltimo iki galo. Iškart po to Jonas buvo sulaikytas ir nuteistas už plėšimą, tačiau jo žiauri veikla dar nebuvo atskleista.
Tuomet, kaip teigia istorikas, įvyko dar vienas absurdiškas sovietų sistemos žingsnis – už vieną iš Jono aukų – Vilniuje nužudytą moterį, buvo nuteisti visiškai nekalti žmonės. Nekalti jaunuoliai, kurie buvo pažįstami su nužudyta moterimi, atsisėdo į kalėjimą už Jono įvykdytą nusikaltimą.
Prisipažinimas lageryje
Žiaurūs Jono nusikaltimai būtų likę paslaptyje, jei ne netikėtas posūkis lageryje. Kaip teigia istorikas D. Indrišionis, kalėdamas Sibire, Jonas sužinojo, kad už vieną iš jo nužudymų kalėjime sėdi nekaltas žmogus.
Graužiamas sąžinės, jis parašė laišką sovietinės Lietuvos saugumo ministrui, kuriame nurodė, kad gali papasakoti kelių, 1949-1950 m. Lietuvoje įvykusių nužudymų aplinkybes, su sąlyga, kad jis iš lagerio Sibire bus atvežtas į Lietuvą.
„1953 metais Jonas buvo atvežtas į Lietuvą ir papasakojo apie visus keturis savo padarytus nužudymus. Jam inkriminavo tris nužudymus, nes to ketvirto tiesiog nerado dokumentų ir išsiuntė jį 25 metams į lagerį, nes tuo metu dar nebuvo mirties bausmės. Po trijų metų, 1956 m. lageryje jis mirė“, – pasakoja istorikas.
Pasak D. Indrišionio, ši istorija gerai parodo, kaip sovietinė sistema buvo bejėgė ištirti tokį įvykį: „Jie nematė vienumos, o visus šiuos nusikaltimus matė kaip paskirus, per visą Lietuvą išsimėčiusius atvejus. Neišaiškintų ir neištirtų nužudymų ar išprievartavimų tuo laiku buvo daugybė, o tokie žmonės galėjo laisvai siautėti ir daryti ką nori“.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
