Muzikos kūrėjas ir poetas, kurio tikrasis vardas Obaro Ejimiwe, debiutavo prieš aštuonerius metus.
Margų šaknų britas muzikiniame žemėlapyje reikalauja atskiros kategorijos. Už šią pažintį turėtume padėkoti talentų globėjui Gilllesui Petersonui. Kai prieš beveik septynerius metus Ghostpoet debiutavo su albumu „Peanut Butter Blues & Melancholy Jam”, buvo aišku: jei pragmatinės ir asmeninės priežastys neužgesins, jis nužengs toli. Nuo tada masyvėjo ne tik jo skambesys, bet ir kritikų bei gerbėjų palaikymas.
Šį rugpjūtį Ghostpoet išleido jau ketvirtąjį savo albumą „Dark Days & Canapés“ – vieną įdomiausių šių metų britų muzikos įrašų. Tokį svorį turi Ghostpoet – žmogus, kurio talentui nusilenkė net „Radiohead“. Šiandien ji linksniuoja visa didžioji britų muzikos žiniasklaida. Jį prodiusavo Leo Abrahamsas, dirbantis su tokiais vardais kaip Jonas Hopkinsas, Brianas Eno, Paolo Nutini ir „Wild Beasts“.
Savo išskirtiniu baritonu Ghostpoet ne vien dainuoja, bet ir keistai repuoja ar deklamuoja tekstus. Vienaip jo balsas suskamba makabriškos muzikos fone, antraip – pasidavęs energingam postpankiškam ritmui ar eksperimentinio hiphopo dinamikai. Nepaisant tamsaus skambesio ir niūrių tekstų, Ghostpoet muzika nesukelia liūdesio. Net pačios giliausios melancholijos momentai čia skamba energingai ir labai elegantiškai.
Ghostpoet jau yra lankęsis Lietuvoje – 2011 m. jis buvo jubiliejinio festivalio „Satta Outside“ žvaigždė. Tada jo vardas plakatuose buvo rašomas riebiausiomis raidėmis. Per šiuos metus jis atrado savo skambesį, elektroniką papildydamas gitaromis, fortepijonu ir styginiais instrumentais.
