Pasibaigus Pasaulio čempionato grupės varžyboms kiekvieno Lietuvos krepšininko individualų pasirodymą įvertinome balu nuo 1 iki 10. Įvertinimą atliko Krepsinis.net žurnalistai – Romanas Buršteinas, Eimantas Skersis ir Julius Bliūdžius.
Linas Kleiza – 8,8
Žaidė kaip tikras lyderis – kantriai, šaltakraujiškai, užtikrintai. Sausų atkarpų būta, bet kamuolį sunkiausiomis akimirkomis „norėdavo laikyti savo rankose“ ir nenuvildavo. Daug prisidėjo, kad komanda kompensuotų R. Javtoko netektį kovoje dėl atšokusių kamuolių. Demonstravo puikią gynybą arčiau krepšio prieš varžovų aukštaūgius.
Mantas Kalnietis – 8,7
Puikiai išnaudoja savo greitį, atrodo gerokai pagerinęs kamuolio varymo techniką. Idealus mentalinis nusiteikimas rungtynėms, emocijų kontrolė. Galbūt demonstruoja brandžiausią žaidimą savo karjeroje.
Jonas Mačiulis – 8,3
Nebijojo iniciatyvos, žaidė nė kiek neabejodamas savimi ir sprendimus priimdavo nedvejodamas. Tai atsipirkdavo. Mėgavosi kontaktiniu krepšiniui, kurio rungtynėse su grupės varžovais buvo pakankamai daug.
Tomas Delininkaitis – 7,3
Pavaduoja M. Kalnietį, pataiko savo metimus, beveik neklysta varinėdamas kamuolį. Žaisdamas du prieš du retai įmeta kamuolį į baudos aikštelę aukštaūgiui, tačiau kol pataiko pats, ir kol neblizga aukštaūgiai – tai netampa aiškiai pastebimu broku.
Martynas Pocius – 7,2
Žaidė taip, jog atkrintamosiose, ko gero, sulauks kur kas didesnio varžovų gynybos dėmesio. Individualios pastangos puikiai derėjo prie komandinio žaidimo, kuriam svarbiuose epizoduose suteikdavo naujų impulsų. Tiesa, netrūko klaidų gynyboje, pavyzdžiui, ne retai pražiopsodavo savo dengiamųjų įkirtimus į baudos aikštelę.
Robertas Javtokas – 6,2
Žaidėjas, dėl kurio galimybių abejota bene mažiausiai, dėl nelemtos traumos iškrito iš K. Kemzūros planų. Lieka didžiausiu rinktinės rezervu, nors, kaip ir iki šiol, viskas priklausys nuo kojos būklės. Per tą laiką, kurį praleido aikštelėje atliko tai, ko iš jo ir tikimąsi – dirbo gynyboje ir kovojo kamuolius, o aktyvumo styių puolime kompensavo komandos draugai.
Martynas Andriuškevičius – 5,7
Čempionato atradimu netapo, tačiau tokie šabloniniai žaidimo apibūdinimai kaip „vaizdo negadino“ ar „davė daugiau naudos, nei padarė žalos“ rinktinės debiutantui yra komplimentas. Savo šansą išnaudojo.
Paulius Jankūnas – 5,3
Puikiai pradėjęs, subyrėjo jau antrose rungtynėse su Kanada. Vienintelis iš aukštaūgių, iš kurio tikimąsi tikrai rezultatyvaus žaidimo, tačiau to indėlio puolime, kurį įdėdavo draugiškose rungtynėse, kol kas akivaizdžiai trūksta. Ypač trūksta metimų iš vidutinio nuotolio, tritaškių. Gynyboje prakaituoja, bet sėkmingai dažniausiai žaidžia tuomet, kai nereikia šokti aukščiau bambos.
Simas Jasaitis – 5,3
Taikydavosi prie komandinio žaidimo, tačiau individualių blykstelėjimų trūko. Be abejo, pirmiausia – tolimų metimų. Paskutines rungtynes praleido ant suolo. Išlieka vienu pagrindinių rinktinės rezervo šaltinių.
Tadas Klimavičius – 5,2
Dirbo savo juodą darbą gindamasis ir kovodamas kamuolius, o puolime turėjo tik atsitiktines progas. Pernelyg priklausomas nuo oponento, prieš kurį tekdavo žaisti, bet, pavyzdžiui, kone beviltiškas pasirodymas prieš M. Gasolį – labiau prastas trenerio sprendimas, nei paties T. Klimavičiaus kaltė.
Renaldas Seibutis – 4,7
Kaip ir M. Gecevičius, galima sakyti, sėkmingai sužaidė vienas rungtynes, tačiau tai padarė ne tempiamas už ausų, o individualaus nusiteikimo ir pastangų dėka. Įneša energijos, nors pernelyg didelis maksimalizmas dažnai virsta klaidomis tiek puolime, tiek gynyboje.
Martynas Gecevičius – 3,7
Iki gero žaidimo trūksta nedaug – pataikyti iš patogių situacijų, kurių M. Gecevičius tikrai turi. 16 taškų paskutinėse rungtynėse neįtikino, kad iš duobės išlipo, nes mače su Libanu trenerio ir komandos draugų buvo pernelyg dirbtinai tempiamas už ausų, kad tuos taškus surinktų. Vis dėlto atsigavimo ženklai – svarbi žinia komandai.
Julius Bliūdžius iš Stambulo
