„Spektaklio pradžia – leidžiantis saulei“. Taip parašyta ant bilieto į naujausią Oskaro Koršunovo spektaklį „Tos akys“, kurio premjera įvyko rugpjūčio 19 d. Stavangeryje – nedideliame Norvegijos mieste, šiais metais tituluotame Europos kultūros sostine.
Režisieriaus biografijoje tai vienas pirmųjų darbų netradicinėje erdvėje – poetiškame ir gryname Lundsneseto, nuo Stavangerio nutolusio per keliolika kilometrų, peizaže su kalnais ir šviesą sugeriančiu bei atspindinčiu vandeniu.
Rugpjūčio 16, 23 ir 24 d. Lundsnesete vyksta „Šeimos šventė“ – kažkas panašaus į performansų, kuriuos koordinavo menininkė Helena von Bergen, popietę; apsigobę baltomis marškomis ar apsivilkę baltais drabužiais, nusikabintais nuo skersai kelio ištampytų virvių, pagal išdalintą planą žiūrovai aplanko keliolika vietų, apgyvendintų aktorių: javų lauke plūduriuojančią valtį, vandenyje ir ant pakrantės uolų išsidėsčiusias sirenas ir kt.
Lundsneset. Johannes W. Berg nuotrauka
Spektaklis „Tos akys“ – pagrindinis „Tautos šventės“ akcentas. Nors oficiali spektaklio premjera įvyko rugpjūčio 19 dieną, pusantros valandos trunkantis spektaklis žiūrovų laukė nuo rugpjūčio 14-osios – iš anksto jį galėjo pasižiūrėti miestą užtvindę Europos kultūros sostinės svečiai bei vietos gyventojai, aktyviai dalyvaujantys įvairiuose renginiuose, vykstančiuose vaizdingose apylinkėse.
Visas Lundsnesete ; vykstančių renginių komplektas poetiškai pavadintas „Pasakos kraštovaizdyje“ – tai pagrindinis ir brangiausias Stavangerio kaip Europos kultūros sostinės 2008 projektas, vykdomas su didžiausiu šiame regione Rogalando teatru.
Taip Lundsneseto amfiteatras atrodė šių metų birželį. Johannes W. Berg nuotrauka
„Tos akys“ – spektaklis pagal Norvegijoje ko gero labiausiai žinomo šiuolaikinio dramaturgo Jono Fosse pjesę – integruoja sudėtingą režisūrinį, scenografinį, choreografinį spendimą, solidžią ir įspūdingą Gintaro Sodeikos muzikinę partitūrą ir apšvietimą (šviesos dailininkas – Øyvindas Wangensteenas).
Rogaland Teater / Johannes W. Berg nuotrauka
O. Koršunovas spektaklį apie šio krašto žmogaus tapatybę, ryšį su gamta, amžiną bendro likimo jausmą, perduodamą iš kartos į kartą, pastatė naujame, specialiai įrengtame 1300 vietų amfiteatre po atvirumu dangumi, kurio scenos dešiniajame šone sumontuota nuolatinė vieta orkestrui, o už pagrindinės aikštelės atsiveria raminanti ir užburianti norvegiško peizažo dekoracija.
Rogaland Teater / Johannes W. Berg nuotrauka
Net ir paviršutiniškai susipažinus su Jono Fosse tekstu, akivaizdus jo glaustumas, lakoniškumas, prasminis talpumas, leidęs režisieriui išskleisti savo vaizdinę fantaziją, natūralią gamtinę aplinką papildyti menininkų sukurtomis formomis, organiškai susiliejančiomis su belaikiu, amžinu grožiu. Už pagrindinės scenos – neaukštos medinės pakylos, kurią supa sultingai žalia žolė – tyvuliuoja vanduo; jame įrengta techniškai sudėtinga, per porą centimetrų vandens slepiama arierscena aprėminta dviem netaisyklingom veidrodinėm prizmėm, kiek primenančiom Stavangerio regiono įžymybės – Sakyklos uolos – formą (scenografijos autorius – Peteris Lundquistas).
Veidrodinės sienos atsispindi nuolat aplink plytinčio ir nuolat besikeičiančio vandens paviršių, beveik susilieja su prieblandoje skendinčia erdve. Prie šių trapių atspindžių netrukus prisijungia ir spektaklio veikėjai. Dvi poros – Jaunas vyras (Glenn André Kaada) ir Jauna moteris (Ragnhild Arnestad Mønness) bei Senas vyras (Even Stormoen) ir Sena moteris (Gretelill Tangen) – lėtai judėdami aplink veidrodines uolas, pradeda rituališką spektaklį apie amžiną gyvenimo ciklą. Vaiduokliškai vandeniu slenkančios figūros, pranykstančios ir vėl pasirodančios kartu su savo atspindžiais – šiurpinančiai graži spektaklio uvertiūra, juo labiau įsimenanti dėl konceptualios, hipnotizuojančios muzikos, pasižyminčios įvairiomis faktūromis ir nuosekliai banguojančia, peizažiška emocine linija.
Rogaland Teater / Johannes W. Berg nuotrauka
Šviesiosios temos atsvara – Šešėlis (Svein Harry Schöttker Hauge), kurio liniją papildo ir reginio konfliktą kurianti pragariška – juoda ir raudona – šokėjų grupė (Keili Austbø, Linda Birkedal, Andreas Bjørneboe, Mari Flønes, Mari Førde, Connie Kjærnes, Ewa Kubas, Silje Bævre Lian, Rikke Westerlund Lie, Lene Puntervold, Maren Stabel Tvedt, Ida Cathrin Utvik, Astrid Kvassheim), įsitvirtinusi kairiajame scenos šone, juodoje, spindinčioje uoloje greta kelių apdegusių medžių. Svarbiausias šios grupės personažas – baltai nugrimuota ir juodai vilkinti Mirties figūra (Andreas Bjørneboe), kuriai sukurta ir sudėtinga judesio partija. Spektaklio choreografiją sukūrė Vesta Grabštaitė ir Edita Stundytė; plastinė spektaklio kalba – organiška ir dinamiška: naudojami aptakūs, riedėjimą primenantys judesiai, paryškinami agresyvesnėmis, šiurkštesnėmis formomis.
Režisierius prakalbino visą spektaklio erdvę, užpildydamas ją mizanscenomis, veikėjų judėjimo trajektorijomis, nusidriekiančiomis įvairiausiomis kryptimis, čia sustabdydamas veiksmą, jį centruodamas, čia vėl išskaidydamas, čia priartindamas, čia nutolindamas, sujungdamas judančius ir kalbančius, dainuojančius veikėjus. Peizažas prisipildė lokalių ir globalių asociacijų, nujaučiamų prasmių ir poteksčių, netgi švelnaus humoro – sprendžiant iš žiūrovų reakcijos bei tam tikrų aktorinių sprendimų – pavyzdžiui, kartkartėm Šešėlio mėgdžiojamų, imituojamų kitų personažų judesių.
Stavangerio varinių pučiamųjų instrumentų orkestro ir Stavangerio vokalinio ansamblio atliekama G. Sodeikos muzika – ypač svarbus spektaklio komponentas, paryškinantis režisūrinio sumanymo ritmiką (dirigentas – Peras Christianas Revholtas). Du balsus įkūnija orkestro teritorijoje įsikūrę dainininkai – Jørnas Snorre Andersenas ir Magnhild Hadland, tarytum komentuojantys nesutrukdomą gyvenimo ciklą. Balsų plastinės antrininkės – Vesta Grabštaitė ir Edita Stundytė – vis pasirodančios ant veidrodinių uolų, laižomos šviesos liežuvių, pajuodusiame danguje žaižaruoja šaltos šviesos blykstėmis ir leidžia geriau įsijausti į peizažą persmelkiančią muziką. Šie išradingi kostiumai priklauso drabužių ansambliui, kurį sukūrė dailininkės Vilde Jensen Hjetland, Elin Igland, Else Ciljan Jakobsen, Hilde Hauan Johnsen, Ingrid Aarset, Kristina Aas. Veikėjų grimo autorė – Helge Bjørnå.
O. Koršunovas į spektaklio vaizdų tėkmę, besiliejančią palaipsniui temstančio dangaus fone, įtraukė ir dirbtinius šviesos šaltinius – nepastebimai į vandens išnyrančius laivo griaučius, kurie, spektaklio pabaigai artėjant, užsiliepsnoja ir tyliai nugrimzta gelmėn, ir šalia scenos kabantį didžiulį, atrodytų, spalvą keičiantį balioną-mėnulį, su kuriuo spektaklio pradžioje mėgino konkuruoti jo provaizdis – tik jį netrukus pasiglemžė pilki debesys; kaip paaiškėjo vėliau, būtent rugpjūčio 16 d. vyko mėnulio užtemimas.
Spektaklis „Tos akys“ Stavangeryje bus rodomas iki rugpjūčio 28 dienos.
Išankstiniai „Tos akys“ spektakliai sutapo su dar vienu teatriniu įvykiu – Rogalano teatre rugpjūčio 17 d. buvo įteikti svarbiausi Norvegijos teatro apdovanojimai – Hedos skulptūrėlės. Ši, pasak šmaikštaus spektaklio vedėjo, „nedidelio biudžeto Oskarų teikimo ceremonija“, Stavangeryje buvo surengta atsižvelgiant į šio miesto kaip 2008 metų Europos kultūros sostinės statusą.
"Hedos" apdovanojimų ceremonijos plakatas ir apdovanojimas
Dešimt apdovanojimų ir pora papildomų prizų skirti geriausiems Norvegijos aktoriams, režisieriui, scenografui, vaikų teatro kūrėjams, ryškiausiai debiutavusiam bei įdomiausią projektą sukūrusiam teatro menininkams ir kt.
Teatralizuota prizų įteikimo ceremonija vyko pagal tokiems renginiams įprastą scenarijų, bet buvo skoninga, atspindėjo šiltą teatralų bendruomeniškumo jausmą bei paties prizo vertę – į renginį neatvyko tik vienas apdovanotasis teatralas.
Geriausia sezono režisierė Anne-Karen Hytten apdovanojimą atsiėmė iš Oskaro Koršunovo rankų
Apdovanojimus teikė garsūs teatro žmonės, tarp kurių buvo žinomi danų aktoriai Kimas Bodnia ir Ghita Nørby (jos kaip pasakotojos balsą girdėjome prieš porą dešimtmečių rodytoje „Babetės puotoje“). Oskaras Koršunovas, padedamas vertėjo Algio Kušlio, įteikė prizą geriausiai režisierei – Anne-Karen Hytten už Trøndelago teatre pastatytą Henriko Ibseno „Laukinę antį“. Beje, Hedos skulptūrėlę prieš porą metų kaip geriausia Norvegijos teatro sezono scenografė yra gavusi ir Jūratė Paulėkaitė, Oslo nacionaliniame teatre kartu su O. Koršunovu sukūrusi Augusto Strindbergo „Kelias į Damaską“.
Oskaro Koršunovo pastatytas spektaklis „Tos akys“ – ne vienintelis lietuviškas akcentas Stavangerio-Europos kultūros sostinės programoje. Vietos laikraščiai bei informaciniai leidiniai jau praneša apie OKT teatro „šekspyriadą“: Rogalando teatre rugsėjo 2-4 d. bus vaidinama „Romeo ir Džiuljeta“, 9-13 d. bus rodomi premjeriniai „Hamleto“ spektakliai, o 16-17 d. Sandneso kultūros centre – „Vasarvidžio nakties sapnas“.
Kelionė į Norvegiją, derinta su lietuvišku Norvegijos tearinės kultūros štrichu, iš dalies patvirtino išankstines nuostatas apie šią gražią ir mums vis dar per brangią šalį – juo labiau norėtųsi padėkoti žmonėms, priglaudusiems, vaišinusiems, negailėjusiems dėmesio bei šilumos (ir širdies, ir apsiausto vėsų vakarą) įspūdingos kelionės metu.
Prie raudono kilimo - Oskaras Koršunovas ir Algis Kušlys
Ceremonijos viešnios - choreografės Vesta Grabštaitė ir Edita Stundytė
