Šiaulietis Dovydas Taujanskas – vienas talentingiausių Lietuvos regbininkų. Nors jam tik 20 metų, jis jau yra nuolatinis Lietuvos septynetų ir 15-os regbio rinktinių narys, spėjęs pažaisti ir senomis šios sporto šakos tradicijomis išsiskiriančioje Pietų Afrikoje. Šiais metais D. Taujanskas su Lietuvos septynetų regbio rinktine triumfavo Kaune vykusiame Europos čempionato A diviziono turnyre ir pelnė teisę žaisti su stipriausiomis Senojo žemyno komandomis. Naujos patirties regbio žaidėjas planuoja įgyti ir Anglijoje, kur ketina studijuoti ir atstovauti mokyklos ekipai.
Pokalbis su D. Taujansku apie pasirinktą sportininko kelią, po čempionato Kaune apėmusias emocijas ir svajones kaip profesionalui žaisti Lietuvoje.
Kodėl pasirinkai būtent regbį? – paklausėme D. Taujansko.
Mano tėtis 1991 m. per Sausio 13-osios įvykius susipažino su buvusiu komandos „BaltRex“ vyriausiuoju treneriu Augustu Taraliu. Jis gyveno greta ir retsykiais užeidavo į svečius. Man tada buvo ketveri ar penkeri. Augustas vis klausdavo tėčio, kada atves mane į regbį. Tad kai man buvo beveik 10 metų, kalba pasisuko apie regbio treniruotes. Pamenu, kaip tėtis nuvežė mane į Vijolių mokyklos stadioną, ir nuo tos dienos regbis įaugo man į kraują. Daugiau jokia sporto šaka jo negalėjo pakeisti. Ar tėvai iškart palaikė tavo norą tapti regbininku?
Tėvai niekada nebuvo prieš regbį. Nebent kai gaudavau kokią traumą, kad ir nelabai rimtą, mama bandydavo pasakyti, kad užteks traumų ir regbio. Bet tai priimdavau kaip juoką ir tuo diskusijos pasibaigdavo. Karjerą pradėjai Šiauliuose – Lietuvos regbio sostinėje. Ar ten sudarytos geros sąlygos sportuoti?
Kadangi Šiauliai – regbio sostinė, tai, savaime suprantama, kad yra daug gerų žaidėjų. O geriausia tobulėti, kai jauti konkurenciją. Konkuruodamas su geresniais žaidėjais tobulėji ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, įgauni pasitikėjimo savimi. Labai svarbu turėti gerų trenerių, o jų Lietuvoje yra ne vienas. Vis dėlto norint tobulėti reikėtų jų ir daugiau, ypač iš kitų šalių. Manau, Šiauliuose sportuoti sudarytos tikrai geros sąlygos, tačiau baigus vidurinę mokyklą reikėtų išbandyti jėgas užsienyje, nes, kad ir kaip būtų gaila, čia regbis nėra profesionalų sporto šaka. Ko reikia, kad taptum profesionalu?
Kaip ir visur, norint tapti profesionalu, reikia turėti daug valios ir psichologinio nusiteikimo, taip pat laikytis disciplinos. Vien talento neužtenka, nes sunkus darbas jį pranoksta. Pažįstu keletą žaidėjų, kurie buvo labai talentingi, bet neįdėjo daug darbo ir laikui bėgant nebežaidė taip gerai. Teko sportuoti ir regbio valstybėje – Pietų Afrikoje. Kokias svarbiausias pamokas ten išmokai?
Būdamas Pietų Afrikoje, išmokau, kaip svarbu yra sunkiai ir kryptingai dirbti, ką reiškia, kai visa komanda dirba išvien. Žaisdamas mokyklos komandoje turėjau labai gerą fizinio parengimo trenerį. Jis stebino savo treniruočių metodika, ypač gyvenimiškomis pamokomis, motyvacinėmis kalbomis ir labai priminė trenerį iš filmo „Treneris Karteris“ (angl. „Coach Carter“). Gavau kelias labai svarbias gyvenimiškas pamokas ir jas atsiminsiu tikrai ilgai.
Su Lietuvos septynetų regbio rinktine patekai į Europos elitą. Ar dažnai prisimeni pirmenybes Kaune?
Ypač prisimenu paskutinį švilpuką ir džiaugsmą visos komandos akyse. Net šiurpuliukai nubėga per kūną, kai peržiūriu vaizdo įrašus ar nuotraukas. Tokie malonūs prisiminima dažnai užplūsta. Ko tikiesi elito divizione? Ar pagalvoji apie olimpines žaidynes?
Manau, kad dar šiek tiek anksti galvoti apie olimpines žaidynes. Pirmiausia reikia sėkmingai įsitvirtinti elito divizione. Žinoma, viskas priklausys nuo pasiruošimo. Šių metų čempionatui labai gerai ir kryptingai ruošėmės, o ateinančiais metais reikės ruoštis dar rimčiau. Jei tai pavyks įgyvendinti, viskas bus įmanoma. Lietuvoje regbis niekada nesulaukė didelio dėmesio ir finansavimo, bet sugebėjo ne kartą nustebinti savo rezultatais. Kas tai lemia?
Puikūs treneriai, jų atsidavimas darbui, žaidėjai, siekiantys vieno tikslo, taip pat noras atkreipti į save dėmesį, kad Lietuvoje ne tik krepšinis egzistuoja. Dar daug žaidėjų, ypač vyresnių, yra užaugę kartu nuo pat vaikystės ir aikštėje kovoja vienas už kitą kaip brolis už brolį. Žaidi ir Lietuvos 15-os regbio rinktinėje. Kuri regbio atmaina tau labiau prie širdies? Kodėl?
Ne kartą ir pats sau bandžiau užduoti šį klausimą, tačiau taip ir nenusprendžiau. Tiek septynetų, tiek 15-os regbis man labai patinka. Kokie tavo artimiausi karjeros planai? Ką ketini studijuoti?
Dabar esu išvykęs į Angliją žaisti ir studijuoti Hartpury koledže. Studijuosiu atletinį rengimą ir reabilitaciją. Ar turi svajonių šalį, kurioje norėtum žaisti?
Mano svajonė yra žaisti Lietuvoje, kad joje būtų profesionalų komandų. Arba kad ir kitame pasaulio krašte, bet kartu turėtų keliauti ir mano mergina.
Martynas Gecevičius
