Šiandien Lietuvos automobilių ralio čempionate dalyvaujantys lenktynininkai yra įpratę prie greitų, sudėtingų, bet ne pačių ilgiausių greičio ruožų. Priklausomai nuo organizatorių pasirengimo, greičio ruožo ilgis gali kisti nuo kelių iki kelių dešimčių kilometrų, tačiau Kelmės laikraščio „Bičiulis“ korespondentas ir sporto metraštininkas Kęstutis Lukošius prisimena, jog ilgiausio ralio Lietuvoje titulas iki šiol priklauso Žemaitijoje vykusiam raliui.
„Automobilių lenktynės kaip su sudėtinė Lietuvos ralio čempionato dalis Kelmės rajono keliais vyksta nuo 1971-ųjų rugpjūčio. Tai buvo vienuoliktosios ralio pirmenybės, o Žemaitijos etapo ilgis buvo 3066 kilometrai, kuriuos greičiausi sportininkai įveikė per 49 valandas ir 28 minutes. Iš 29 startavusių ekipažų finišą pasiekė tik trys „Volgos“ ir trys „Moskvičiai“. „Zaporažiečių“ klasėje to padaryti nepavyko niekam“, – prisimena K. Lukošius.
Lietuvos ralio čempionato dalis Kelmės rajono keliais vyksta nuo 1971-ųjų rugpjūčio.
Ralio kronikose taip pat minima, kad pirmajame Žemaitijos ralyje buvo penkios sekcijos: „Plateliai“, „Rambynas“, „Šatrija“, „Medvėgalis“ ir „Tauragė“, kur visi ekipažai startavo ir finišavo. Kelmės krašte vyko dvi „Medvėgalio“ (591 km) ir „Šatrijos“ (662 km) sekcijos.
Dabartinius ralio fanus tokie skaičiai neabejotinai glumina, nes šiais laikais ralio meistrai koviniu režimu per visą sezoną įveikia mažiau kilometrų, nei prieš penkis dešimtmečius per vieną varžybų savaitgalį. Kodėl taip yra savo prisiminimuose yra išsamiai papasakojęs Lietuvos automobilių sporto patriarchas Vikis Oleka – daugybe įvairių talentų apdovanotas džentelmenas, 1961-aisiais įkūręs Lietuvos automobilių sporto federaciją.
„Ankstyvieji ralio čempionatai išsiskyrė tuo, kad lenktynėse dalyvaujantys ekipažai trasos iš anksto nežinodavo – vadinamosios „legendos“ būdavo įteikiamos starto išvakarėse. Po keletą tūkstančių kilometrų tekdavo įveikti sprendžiant vidutinio judėjimo greičio apskaičiavimo rebusus ir dalyvaujant specialiose vairavimo rungtyse. Dėl to gerai vairuoti privalėjo abu ekipažo nariai, nes nuolat keisdavosi vairuotojo ir šturmano pareigomis. Tik gerokai vėliau ralio trasos tapo atviromis prieš dvi savaites ir norint pasiekti teisingų rezultatų realiai reikėjo visą tą laiką treniruotis“, – pasakojo V. Oleka.
Tokio tipo batalijomis prasidėjo ir automobilių sporto profesoriumi tituluojamo Jono Dereškevičiaus karjera.
„Į tikrą lenktyninį automobilį atsisėdau 1972 metais. Vyko „Kauno ralis“, beje, sutapęs su neramumais, kilusiais po Romo Kalantos susideginimo. Dėl šių priežasčių vienas mano dėstytojų negalėjo dalyvauti ralyje, o man nusišypsojo laimė atsisėsti šalia piloto – kito dėstytojo ir susipažinti iš arčiau, kas yra tas automobilių ralis. Tada jis truko beveik tris paras“, – prisimena J. Dereškevičius.
Kaip pavykdavo neišvažiuojant iš Lietuvos teritorijos prasukti tokį milžinišką kilometrų skaičių?
„Labai paprastai: kad ir kur būdavo duodamas startas, lenktynininkai skersai išilgai perkošdavo visą šalį. Tarkim startavęs Kaune, lėkdavai kur nors į Skuodą, iš ten zigzagais į kitą žemės pakraštį ir taip toliau. Svarbus kitas momentas – tokių greičio ruožų, kokius šturmuoja sportininkai šiuolaikiniame ralyje – tada nebuvo, tačiau beveik visą trasą reikdavo įveikti paisant vadinamųjų „laiko normų“. O jos kaip taisyklė būdavo pasiutusiai ankštos, kai kada net sunkiai įvykdomos, todėl realiai visą laiką reikdavo spausti maksimaliu įmanomu tempu“, – atviravo J. Dereškevičius.
„Kadangi pirmojo rato startas paprastai būdavo duodamas penktadienio vakare, o antrojo rato – šeštadienį vakare, miego trūkumas tapdavo žiauriu iššūkiu. Berods „Tauragės ralyje“ važiavau drauge su Gediminu Maškausku ir po antros paros keletui valandų stabtelėjom pailsėti jo tėvų namuose, tai prieš trečio rato startą mane pažadino tik užpylę kibirą vandens. Žinau, kad kai kurie ekipažai finišo nepasiekdavo būtent dėl pervargimo – jiems prasidėdavo haliucinacijos, nuvažiuodavo nuo kelio bandydami išvengti susidūrimo su menamais „briedžiais“. Kartą, važiuodamas su Žemaičių plentu, pats esu užmigęs prie „Moskvič 412“ vairo ir įlėkęs kūdrą kairėje šalikelėje. Po tokio ekstremalaus „stabdymo“ ir „žadinimo“ patyrėm dar vieną šoką: per stebuklą netaranavau „GAZ 69“, kuriame kažkokiu būdu grūdosi net 11 žmonių. Išgąstis visiems buvo neapsakomai didelis“, – tęsė pasakojimą J. Dereškevičius.
Tai buvo vienuoliktosios ralio pirmenybės, o Žemaitijos etapo ilgis buvo 3066 kilometrai.
Didžiuliu iššūkiu anų laikų raliuose būdavo navigacijos rebusų sprendimas, nes nieko panašaus į dabartines kelio knygas ekipažai negaudavo. Organizatoriai varžybų išvakarėse pakabindavo žemėlapį su schemomis kur kada važiuoti, o šturmanai atsinešę savo žemėlapius turėdavo reikiamą informaciją persipiešti. Tada gavę maršrutines korteles visi pajudėdavo į trasą. Tokio formato senuosius ralius su nedidelėmis išlygomis galima lyginti su „Dakaro“ maratone lenktynininkų patiriamais krūviais ir tai nebūtų tuščiažodžiavimas.
Kitas automobilių sporto veteranas Romas Jakučionis prieš kurį laiką paprašytas palyginti šiandienes ralio lenktynes su tomis, kuriose pačiam teko skinti pergales, taip pat tikino, kad kalbėti galima nebent apie simbolines paraleles.
„Dėl pergalės anais laikais ralistai kartais griebdavosi sveiku protu sunkiai suvokiamų gudrybių. Bandydami paklaidinti konkurentus kartais numušdavo kelio ženklus. Vienas veikėjas, norėdamas pašalinti iš kovos pagrindinį varžovą, prieš jo automobilį ant kelio padėjo vinių prikaltą lentą. Man pačiam yra tekę užkliūti už virvės, ištemptos tarp dviejų medžių. Kitą kartą varžybų išvakarėse konkurentai atsuko mano automobilio reduktorių laikančius varžtus. Už panašius akibrokštus per ralį kai kuriems veikėjams buvo keliamos baudžiamosios bylos“, – prisiminė R. Jakučionis.
