Lietuvoje gyventi sumanęs anglas pasijuto įstatymų užribyje: vyriškis negali nusipirkti norimo būsto, vesti mylimos moters, įgyti socialinių garantijų.
Daugybę šalių apkeliavęs, įvairaus amato išmokęs Didžiosios Britanijos pilietis Peteris Taperekas į Lietuvą atvyko lygiai prieš metus. 43-ejų vyriškis neslepia, kad mūsų šalį pasirinko vedamas meilės.
Mylimosios gimtinėje ketino pirkti namus, susirasti darbą, susituokti. Deja, namų savo vardu nusipirkti nepavyko, darbo paieškos P.Tapereką įtikino, kad jį gauti kur nors Afrikoje (kur jam, beje, yra tekę darbuotis) daug lengviau nei Lietuvoje.
Tuoktis su britu lietuvaitė taip pat neskuba - neaiškus jo statusas iš moters atimtų turimas socialines garantijas. Beje, užsimezgus ryšiui su užsieniečiu, dalies anksčiau gautų valstybės išmokų moteris ir taip neteko.
Savininku tapti nepavyko
Pirmas P.Tapereko noras atvykus į Lietuvą buvo įsigyti namus. Tačiau paaiškėjo, kad įsigyti jam patikusios lietuviškos rąstų trobos, esančios Anykščių rajone, vyriškis neturi teisės.
„Bėda ta, kad trobos savininkai ją pardavinėjo podraug su trimis hektarais žemės. Paaiškėjo, kad Peteris, būdamas užsienietis, turi teisę mūsų šalyje įsigyti ne didesnį kaip dviejų hektarų sklypą. Tad valdininkai siūlė mums įvairius variantus, pavyzdžiui, kad Peteris pirktų tik dalį žemės, o likusią įsigyčiau aš. Taip pat jam buvo siūloma tapti žemės nuomininku. Netgi gavome patarimų kraustytis į butą, esą ten geriausia gyventi. Galop, išvargintas jam visai nepriimtinų pasiūlymų, Peteris nusižiūrėtą sodybą nupirko mano vardu. Pats tapti savininku, deja, negalėjo“, - pasakojo Peterio bendraamžė panevėžietė Virginija Matuzevičienė.
Būtent dėl jos vyriškis gimtąją Angliją iškeitė į Lietuvos provinciją. Įsigijęs mylimosios vardu nekilnojamojo turto, P.Taperekas pabandė susirasti darbą.
"Tikėtina, kad gerokai mažiau rūpesčių Peteris būtų patyręs, jei turėtų kokią nors retą, mūsų šaliai reikalingą specialybę, gerai mokėtų lietuvių kalbą. Deja, jo gyvenimo istorija tokia, kad jis nebaigė net vidurinės mokyklos, anksti pradėjo dirbti, važinėjo po pasaulį, kur dirbo kelių tiesėju, statybininku, kroviku, fabrikų darbininku. Kad ir kur nuvykdavo - ar tai būtų išsivysčiusi Europos šalis, ar dar besivystanti Afrikos valstybė - žalingų įpročių neturinčio, dirbti norinčio bei sugebančio vyriškio pastangos ir noras būdavo kaipmat įvertinami, todėl darbo jis gaudavo", - tikino V.Matuzevičienė. Ji, o kartu ir P.Taperekas apgailestauja, kad Lietuvoje jis rado kitokią tvarką nei visame likusiame pasaulyje.
Darbdaviai išsigąsdavo
„Jau nebesuskaičiuoju, į kelis šimtus įmonių skambinau, ieškodama Peteriui darbo, su kiek jų vadovų susitikome! Skambinėjau ir statybos, ir gamybos, ir atliekų rūšiavimo įmonėms. Deja, visi darbdaviai išsigąsdavo to, kad vyriškis nešneka lietuviškai, be to, visiems be galo didelius įtarimus sukeldavo tai, kodėl šis vyras atvyko į Lietuvos provinciją, kur darbininkų uždarbis, palyginti su angliškuoju, mažesnis bent dešimčia kartų. Tad daugeliui turėjome aiškintis, kodėl mudviem norisi gyventi ne turtingoje Anglijoje, o varganoje Lietuvoje. Beje, geriausias pasiūlymas, kokį Peteris yra gavęs iš mūsų šalies darbdavių, - važiuoti į Angliją ir ten už lietuvišką atlyginimą dirbti Lietuvos įmonės atstovu“, - sakė V.Matuzevičienė.
Pamatę, kad vieni patys darbą vargiai susiras, P.Taperekas ir V.Matuzevičienė teigia bandę pagalbos ieškoti Panevėžio darbo biržoje. ‚Deja, mus priėmusi darbuotoja, pasirėmusi savo patirtimi, taip pat paaiškino, kad lietuviškai nekalbantis žmogus nei Panevėžyje, nei aplinkiniuose rajonuose darbo tikrai negaus, ir labai apgailestaudama bei užjausdama pareiškė nieko negalinti padėti ir pasiuntė... į privačią įdarbinimo agentūrą. Nuėję nurodytu adresu sužinojome, kad agentūra jau porą metų nebeveikia. Toks vizitas į Darbo biržą bei jos darbuotojų bejėgiškumas Peterį galutinai suglumino“, - tikino moteris.
Pasidomėjus, kodėl neteka už mylimo užsieniečio, kuris turėtą gerovę dėl jos iškeitė į varganą būvį, V.Matuzevičienė paaiškino, jog viena augindama ankstesnėje santuokoje gimusius vaikus už juos gauna valstybės išmokas. Susituokusi su Darbo biržos neregistruojamu žmogumi, negalinčiu pristatyti pažymos apie savo socialinį statusą, moteris jokių išmokų nebegautų. Ji pabrėžė, kad pastaruoju metu ir taip pradėjo gauti mažesnes išmokas, nes jos vardu anglas įsigijo sodybą. O į turimą turtą atsižvelgiama skiriant valstybės paramą.
Laiminga pabaiga?
Kai rašinys jau buvo parengtas spaudai, P.Taperekas pranešė džiugią žinią - jį ką tik įdarbino viena statybos darbus atliekanti Panevėžio įmonė. LŽ kalbintas įmonės vadovas neslėpė, kad ir jam buvo keista sutikti Lietuvoje darbo ieškantį britą, tačiau, sužinojęs jo meilės istoriją, išklausęs puikių atsiliepimų apie užsieniečio sutiktą moterį, imigrantą į darbą priėmė. „Įdarbinę Peterį, pajutome tikrą džiugesį dėl to, kad galėjome padėti užsieniečiui. Mums svarbiausia jo pastangos, o susišnekėti tikrai pajėgsime“, - teigė vyriškį įdarbinusios bendrovės direktorius.
O Panevėžio darbo biržos atstovai, LŽ klausiami, kodėl anglą nusiuntė į privačią įdarbinimo agentūrą, niekaip nepajėgė prisiminti šio fakto. Panevėžio darbo biržos direktoriaus pavaduotoja Audronė Biguzienė patikino, kad jos vadovaujami darbuotojai jau turi patirties bendraudami su Europos Sąjungos (ES) piliečiais, kurie, kaip ir visi lietuviai, privalo būti Darbo biržos registruojami, o įsiregistravę gauti visai tokias pat socialines garantijas.
Šiuo metu Panevėžio darbo biržoje yra registruotas vienintelis ES pilietis - ispanas. Kiek anksčiau šios Darbo biržos paslaugomis naudojosi dar keli ES šalių piliečiai - pora ispanų bei graikas.
