Apgalvoti, ar tik taip pasitaiko? Lyg ir atrodo, kad politikai jau patys pradeda suprasti, kas jiems tinka, kas ne. Įrodymas – du porinkiminiai pavyzdžiai, dalinantis ministrų kėdėmis. Pirmas: Artūras Zuokas atsisakė labai trokštos ir partijų derybose laimėtos sveikatos apsaugos ministro kėdės. Vis dėlto esu teistas, ir dėl to visuomenė man gali priekaištauti. Tikroviškas sprendimas, sakyčiau, bet, deja neišbaigtas. Sustota truputį per anksti. Prie jo grįšime vėliau.
Antras: būsimas premjeras Andrius Kubilius, ieškodamas kandidatų į ministrus ir nepartiniui Vygaudui Ušackui pasiūlęs užsienio reikalų ministro kėdę, stipriai priekaištaujantiems jos siekusiems konservatoriams taip pat stipriai atrėžė – pareigos per svarbios, kad lemtų ne pareigūno tinkamumas, bet partinė priklausomybė. Ar tai reiškia, kad iki šiol galiojusios „taisyklės“, aišku, nerašytos, bet jau tvirtai įpilietinusios, byra? Jeigu taip, posūkį galime tik pasveikinti. Tuo labiau kad jis jau kartojasi. Nepartinis yra ir dabartinis užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas. Ir reikia pasakyti – žymiai geresnis, negu anksčiau buvę partiniai.
Grįžtame prie Zuoko. Minėjau – jo žingsnis geras. Tačiau visgi ir klausimas: ar čia jo paties sprendimas, ar tik atsakas į prezidentūros užuominą, kad prezidentas ministrais netvirtins teismo baustų asmenų? Jeigu sprendimas Zuoko, tad vėl naujas klausimas: kodėl jis galvoja, kad politikas, dėl baustumo netinkantis būti ministru, Seime gali būti frakcijos seniūnu – pareigybė, kurios Artūras Zuokas dabar siekia – ir jai vadovauti? Taip pat ir kurio nors Seimo komiteto pareigų dalybose partijos išsiderėtu pirmininku? Ar šios abejos pareigos menkesnės negu ministro? Koks čia skirtumas? Tik todėl, kad Seime prezidentas neturi balso? Šalia to dar viena smulkmenėlė.
Artūras Zuokas vienmandatėje apygardoje rinkimus pralaimėjo. Rinkėjai mandatą jiems atstovauti atidavė ne jam, bet Mantui Adomėnui. Zuokas į Seimą pateko per partiją. Ir tik dėl to, kad jis, kaip pirmininkas, į jos rinkiminį sąrašą įsirašė pirmuoju numeriu. Ar ne šauni šio politiko istorija? Seimo narys Artūras Zuokas, tiesiogiai rinkėjų atmestas, gal irgi dėl baustumo, bet į šią aukščiausią Lietuvos valstybės įstaigą patekęs per partiją, teismo baustas, beje, už ne taip jau menką nusikaltimą, bet politikui mirtina nuodėmę – sukčiavimą, negali būti ministru, tačiau gali būti ne tik Seimo nariu, bet ir frakcijos ar net kurio nors komiteto vadovu. Sakykim, net sveikatos apsaugos, kurio atsakomybė – prižiūrėti ministro darbą. To paties pareigūno, į kurio kėdę už praeities nusikaltimus atsisėsti jis pats negalėjo. Kokios kitos valstybės santvarka savo piliečiams gali leisti tokius „triukus“ išdarinėti?
Ir šis atvejis, beje, ne vienintelis. Artūras Zuokas turi ir kolegą. Teismo baustas, taip pat vienmandatėje apygardoje rinkėjų atmestas ir tik per partijos sąrašą į Seimą įšokęs yra ir Tautos prisikėlimo partijos (TPP) pirmininkas Arūnas Valinskas, kurio taikinys – pati aukščiausia pareigybė valstybėje, Seimo pirmininko kėdė. Ir jis, ko gero, į tą iškilmingą sostą atsisės, nes kitokiu atveju – konservatoriams 20 TPP atsuktų nugarų, daugumos Seime nebėra, ir prezidentas Vyriausybei sudaryti kviečia rinkimus pralaimėjusį dabartinį premjerą Gediminą Kirkilą, kurio atsikratymu konservatoriai taip labai džiaugiasi. Štai ir atsakymas į mano spalio 31 šioje skiltyje keltą klausimą – ar konservatorių laimėjimas nenueis vėjais? O kad taip nebūtų – Valinsko reikalavimas Seimo pirmininko kėdės turi būti patenkintas. Štai tau, boba, ir devintinės, sakytų liaudis: du teismo bausti, rinkėjų tiesiogiai atmesti piliečiai – Seimo nariai ir dar net vadovaujančiose pareigose. Džiaukitės konservatoriai savo užsispyrimo atsisakyti keisti Seimo rinkimų sistemą išdava. Jūs tik – Artūro Zuoko ir Arūno Valinsko klapčiukai. Ir išeitis iš čia – tik viena. Padėka prezidentui ir posūkis jo brūkšteltu keliu: teismo baustas pilietis negali būti ne tik ministru, bet ir Seimo frakcijos ar kurio nors komiteto pirmininku, tuo labiau – Seimo pirmininku. O iš tikrųjų, net ir Seimo nariu. Ar šiandien yra įstatyminė galimybė taip padaryti? Nėra? Tad kuo greičiau reikia ją pasigaminti. Svarbus naujo Seimo uždavinys.
Nepartinis užsienio reikalų ministras? Tikrai, ar irgi tik taip pasitaikė? Tikėkim, kad Andrius Kubilius čia nenusileis. Užsienio reikalų ministro paieška ne partijoje, bet tarp užsienio tarnyboje dirbančių pareigūnų yra tik pagirtina naujovė. Nes tikslas čia – ne partinė, nes ji gali būti ir labai žalinga, bet Lietuvos valstybės užsienio politika, ne kurios nors partijos, beje, net ir ne prezidento, bet Seimo sukurta, nuolat tikrinama, papildoma, taisoma, keičiama. Svarbiausias jos veiksnys – Seimo užsienio reikalų komitetas. Ministras – tik Seimo sukurtos politikos stropus bei pareigingas vykdytojas. Tinkamiausias kaip tik yra, šalia aukštojo dar geru politinių mokslų krūviu papildyto išsilavinimo diplomatas, mokantis bent porą svetimų kalbų ir gerokai užsienietišku oru pakvėpavęs. Dabar tokių lietuvių jau nestinga. Vienas jų – Andriaus Kubiliaus parinktas Vygaudas Ušackas. Greta jo, bent man pažįstami: Vytautas Landsbergis, Gintė Damušytė, ambasadorius Italijai Šarūnas Adomavičius – ypač puikus diplomatas ir asmuo, Alfonsas Eidintas, dabartinis ministras Petras Vaitiekūnas. Tad kodėl tarp jų nepasidairyti?
Vygaudas Ušackas gal ir nėra pats pats tinkamiausias pasirinkimas, priekabių ieškotojai jų ras, tačiau tikrai daugiau patyrimo turi negu kuris dešiniųjų partijos seimūnas. Daug jo įgijęs Amerikoje, čia susipažinęs su politikuojančiais JAV lietuviais, bendravęs su JAV Lietuvių Bendruomene, sportininkais, turėjęs gabaliuką laiko ir Didžiojoje Britanijoje pabuvoti. Geroji ypatybė – priima kritiką, už ją nepyksta, nekerštauja. O tarp šiandienių Lietuvos politikų – tai jau gerokai juos pranokstanti dorybė. Prie jos dar viena – ne Seimo narys. Tiesa, konservatoriai turėjo porą pasirinkimų ir iš šio „luomo“ – Vytautą Landsbergį ir Gintę Damušytę. Tačiau šie abu, ypač švelnesnė Gintė, tuojau pat būtų buvę „suvalgyti“. Prisiminkime užsienio reikalų ministro Antano Valionio nei iš šio, nei iš to Gintei tėkštą papeikimą. Savos partijos žmogus už tą patį būtų buvęs medaliu apdovanotas.
Sveikinkim Vygaudą Ušacką ir palinkėkim sėkmės. Spauskim Andriui Kubiliui dešinę už jo parinkimą. Posūkis gera kryptimi, tikėkim – ne atsitiktinai pasitaikęs. O ypač sveikinčiau užmojį ne tik užsienio, bet ir visų kitų reikalų ministrais skirti nepartinius, bet gerus savo darbo sričių žinovus, suprantančius pareigas ir, svarbiausia, sąžiningai jas atliekančius, atleiskit už nemandagumą, be kyšio bet kokiu pavidalu. Bet taip pat jau laikas suvokti net nebesvarstomą būtinybę: ministrai – ne Seimo nariai. Sėdiesi į tą kėdę, įgytą Seime peržegnok ir atiduok kitam. Bet… Iki tokių atsitiktinumų turbūt dar toli.
