Kovo 11-osios katastrofa Japonijoje atskleidė šalies visuomenės bruožus. Į gamtos siautėjimą, kuris sukėlė sudėtingos ir pavojingos technikos avariją, piliečiai reagavo drausmingai.
Pasaulis žavisi japonų ištverme, savitarpio pagalba ir padorumu. Pranešimuose apie nukentėjusiuosius ir pabėgėlius pabrėžiama, kad bent jau pirmąją savaitę po katastrofos nebūta skundų dėl palikto turto plėšimo.
Japonų elgsena paremta savitarpio pasitikėjimu. Piliečiai pasitiki valdžia ir vieni kitais. Tik esant pasitikėjimui galimas susitelkimas.
Nors branduoliniam saugumui Japonijoje skiriamas didžiulis dėmesys, cunamis nugalėjo žmones, atsakingus už tai, kad taikus atomas nebūtų mirtinas. Jau matyti ženklų, kad Japonijoje kaupiasi šioks toks nepasitenkinimas valdžia, tačiau Vyriausybės autoritetas išlieka didelis.
Lietuva ir Japonija politinės kultūros požiūriu – tolimos planetos. Mūsų valdžios reakcija į branduolinę avariją tolimoje šalyje rodo, kad ji linkusi ir toliau sekti pasakas. Daromi gana juokingi oficialūs pareiškimai, kuriais siekiama sunkiai pasiekiamo tikslo – svaičiojimais užglaistyti nepasitikėjimą, kurį kelia Vyriausybės energetikos politika.
Po avarijos Japonijoje visos daugmaž sveiko proto valstybės pareiškė, kad bus iš naujo tikrinamas atominių elektrinių saugumas. Kai kur pristabdytos branduolinės programos. O Lietuva, Rusija ir Baltarusija deklaravo, kad statys naujas elektrines.
Premjeras Andrius Kubilius negali numatyti cunamio, žemės drebėjimo ar uragano. Bet jo priedermė – vertinti taptautinę padėtį, įspėti kaimynų kėslus. Šiandien matoma didelė tikimybė, kad šalys kaimynės Baltarusija ir Rusija pasistatys atomines elektrines (AE) anksčiau nei Lietuva. Ar galime pasitikėti A.Kubiliumi ir energetikos ministru Arvydu Sekmoku, kurie ilgą laiką teigė, kad rusų ir baltarusių ketinimai yra blefas? Ko verti premjero tikinimai, kad Lenkija nepirks elektros iš Kaliningrado AE?
Seimo Atominės energetikos komisijos pirmininkas Rokas Žilinskas pareiškė, kad tragiški įvykiai Japonijoje nesumenkins Lietuvos ryžto pasistatyti naują AE. Kai nesi branduolinės energetikos specialistas, gana drąsu kalbėti visos Lietuvos vardu, juolab kad šalies viešoji nuomonė dėl naujos AE nėra vieninga. Tačiau branduolinių lobistų užduotis paprasta: raiškiai pasakyti iš anksto išmoktą tekstą.
Valdžios vyrų pareiškimai rodo, kad AE statyba mūsų krašte yra grynai politinis projektas, reikalingas neįvardytiems naudos gavėjams.
Japonijoje dėl įvykusios avarijos ir klaidų ją likviduojant galbūt jau niekas nepasidarys charakirio – ne tie laikai. O Lietuvoje, kurios valdžios prisidirbo ir uždarant Ignalinos AE, ir pučiant miglą apie utopinius energetikos projektus, nebus net atsiprašyta už svaičiojimus. Ne ta visuomenė, ne ta politinė kultūra.
