Pergalės dienos kariniam paradui Rusijos sostinėje vadovavęs Maskvos karinės apygardos vadas generolas Vladimiras Bakinas puikiai pažįstamas ne tik Rusijoje. Jis turi giminių ir tarp įtakingų Lietuvos politikų, tačiau šie nelinkę atvirauti apie ryšius su dešimt kartų už Lietuvą didesnės karinės apygardos vadu, kuris prieš kelias savaites visam pasauliui demonstravo branduolines Rusijos raketas, rašo „Lietuvos žinios“.
Maskvos Raudonoji aikštė 18 metų nematė tankų, naikintuvų, balistinių raketų. Iširus SSRS tuometis prezidentas Borisas Jelcinas atsisakė demonstruoti karinę galią. O dabar Rusija vėl siekia puikuotis savo kariniais raumenimis, priminti pasauliui, kad per 18 metų jie nesumenko. Paradui vadovavęs armijos generolas V.Bakinas - ištikimas tokios pozicijos šalininkas.
V.Bakinas, 2005 metais prezidento Vladimiro Putino paskirtas vadovauti Maskvos karinei apygardai, pernai Rusijoje pagarsėjo savo perdėm griežtais reikalavimais teisti visus karinės tarnybos vengiančius šauktinius. Jis piktinosi, kad Rusijoje 2006-aisiais tarnybos vengė 11 tūkst. jaunuolių, o nuteisti tik 69.
Soldafoniškas lojalumas - taip kai kuriose Rusijos visuomenės informavimo priemonėse buvo apibūdintas V.Bakinas. Matyt, šie jo būdo bruožai ir padėjo greitai kilti karjeros laiptais. Generolo karjerai nesutrukdė net 2004 metų sausį jam ir dar keliems kariškiams Rusijos generalinėje prokuratūroje iškelta baudžiamoji byla dėl šauktinių nušalimo. Skraidinant juos iš Maskvos į Magadaną lėktuve buvo taip šalta, kad vienas ką tik karinę tarnybą pradėjęs jaunuolis mirtinai sušalo, keli nušalo galūnes.
Septyneri metai Kaliningrade
Grėsmingojo generolo darbo istorijoje, skelbiamoje internete, apie Lietuvą net neužsimenama. Jis gimė 1953 metais Čeremchovo kaime, Amūro srityje, 1975-aisiais baigė karinę mokyklą Tolimuosiuose Rytuose, 1986 metais - M.Frunzės karo akademiją, 1995 metais - Rusijos Federacijos generalinio štabo karo akademiją. V.Bakinas karinę tarnybą pradėjo Prieškarpatėje, griūvant SSRS tarnavo Užbaikalėje ir Mongolijoje.
1995-2001 metais jis ėjo aukštas pareigas Kaliningrado srityje esančiuose kariniuose daliniuose, dvejus metus vadovavo Baltijos laivyno sausumos pajėgoms. Iš Kaliningrado išvyko 2001-aisiais vadovauti Sibiro karinės apygardos štabui.
Žmonos gimtinė
Ir vis dėlto V.Bakino ryšiai su Lietuva - itin glaudūs. Tolimųjų Rytų kaime gimęs jaunuolis, daugiau kaip prieš 30 metų vedęs kaunietę Violetą Alšėnaitę, iškart pateko į garsią Lietuvos inteligentų šeimą. Žmonos tėvas Faustas Alšėnas - chorvedys ir operos dainininkas, senelis Antanas Alšėnas-Alšauskas - tarpukario Lietuvos ministro pirmininko Vlado Mirono (1938-1939 m.) sekretorius ir vairuotojas.
Ne prastesni ir tolimesni giminaičiai - senelės brolio Garbaravičiaus šeima. Jo sūnus Jonas Garbaravičius buvo pirmasis diplomuotas energetikas Lietuvoje, Kauno politechnikos instituto dėstytojas, vedęs Kaune žinomą pediatrę Gražvydą Sofiją Murkaitę. Jų atžalos - Ramūnas Garbaravičius, konservatorius, Seimo narys, ir Arvydas Garbaravičius - liberalcentristas, buvęs Kauno meras (2003-2007 m.), o nuo vakar - vidaus reikalų ministro patarėjas. R.Garbaravičiaus žmona Birutė Garbaravičienė yra prezidento Valdo Adamkaus aplinkos žmogus, vadovauja istorinei prezidentūrai Kaune.
Tačiau 1975 metais, kai būsimasis armijos generolas sumainė žiedus su lietuvaite, jo vienmetis A.Garbaravičius, dalyvavęs vestuvėse, buvo tik Kauno politechnikos institutą baigiantis jaunuolis, o R.Garbaravičius - tos pačios aukštosios mokyklos antrakursis. Niekas tada nė nesapnavo, kad vienas linksmųjų vestuvininkų vadovaus visai Maskvos karinei apygardai, kitas - Kauno miestui, o trečias taps įtakingu konservatoriumi.
Nebendrauju, nesidomiu, nežinau
Seimo narys R.Garbaravičius, paklaustas, ar pažįsta V.Bakiną, kiek patylėjęs atsakė: „Pažinojau kadaise. Jau nemačiau gerus dešimt metų, jeigu ne daugiau. Kažin kada išvažiavo iš Lietuvos ir jau seniai seniai nesu jo matęs.“
- Ar jis - tas armijos generolas V.Bakinas, kuris gyvena dabar Maskvoje, vadovavo kariniam paradui Raudonojoje aikštėje?
- Negaliu atsakyti, nebendrauju, nesidomiu, nežinau. Lietuvoje gyvendamas jis turbūt buvo pulkininkas.
Nemačiau 40 metų
Klausimas apie pusseserės vyrą sutrikdė ir antrą brolį, A.Garbaravičių.
„Kadaise pažinojau, tai buvo prieš 40 metų, - leptelėjo buvęs Kauno meras, tartum nežinodamas, kad 15-mečiai nebūna karininkai ir vestuvių nekelia. - Na, gal prieš 30 metų mačiau jį pastarąjį kartą.“
- O per tuos 30 metų nė karto jo nematėte, nebendravote?
- Neatsimenu, turbūt ne. Ir iš kur jūs atradote tą Bakiną? Čia kaip sovietų laikais, kai manęs klausinėjo dėl Amerikoje gyvenančių pusseserių. O koks atgarsis kyla dėl Bakino?
Man įdomu, kaip jūs atrenkant tą giminystę. Jo žmona mums yra antros eilės giminė. Jos, dvi seserys, mokėsi mokykloje Kaune. Viena sesuo iki šiol gyvena Kaune. Negaliu pasakyti, kada su Bakinu matėmės pastarąjį sykį, bet gana seniai. Jo tokios pareigos, kad sunku būtų ir susitikti.
- Tikriausiai didžiuojatės, jog giminaitis pasiekė tokių aukštumų, vadovavo Maskvos kariniam paradui?
- Man tikrai malonu, kad šis žmogus turi sąsajų su mūsų gimine. Pradėjo nuo leitenanto, o dabar yra generolas. Lietuvoje jis netarnavo, visą laiką gyveno toli nuo Lietuvos, kažkur už Baikalo, Mongolijoje. Kai sutikau jį per vestuves, buvo jaunas leitenantas. Paskui esu matęs... Esu bendravęs su juo, negaliu pasakyti, kad nebendravęs. Na, aišku, kai tapo armijos generolu, turėjo pasikeisti charakterio bruožai. Bet jis geras šeimynykštis, kiek žinau, su mano pussesere gerai sutaria.
- O kai tapote Kauno meru, ar jam tai buvo žinoma?
- Aišku, žinojo, juk močiutė Kaune gyvena, pasišneka telefonu. Būdamas meras ir žinodamas politinę situaciją nebendravau su juo, nors iš tikrųjų man ir šiandien knieti nuvažiuoti į Maskvą, jeigu nepakenktų jam, pabendrauti, tiesiog žmogiškai pažiūrėti, kiek jis pasikeitė per pastaruosius dešimt ar penkerius metus. Daugiau, gal dešimt... Mūsų politinė santvarka ir išskyrė mus. Man atrodo, jie negali atvažiuoti į Lietuvą. Neturiu su Bakinu ir negaliu turėti jokių reikalų, tiesiog jų negali būti.
- O jam patiko Lietuva?
- Geranoriškai buvo nusiteikęs - tai jo žmonos gimtinė. Žmonos tėvas Faustas Alšėnas - garsus chorvedys, o senelis Antanas Alšauskas - Vlado Mirono vairuotojas ir sekretorius Smetonos laikais. Matote, kaip gyvenime atsitinka - mergina iš ypač lietuviškos šeimos ištekėjo už jaunesniojo leitenanto. Kai jis tapo armijos generolu, galiu garantuoti, tikrai nesilankė Lietuvoje. Vien tai, kad dabar parašysite, gali jam pakenkti. Mes nenorėjome pakenkti vienas kitam ir nebendravome.
Žinom šiuolaikinę sistemą ir žinom, kad visi į viską žiūri pro galas žino kokius akinius. Ypač rinkimų laikotarpiu. Jei parašysite, kad jis man - giminė, neaišku, ar tai man uždės pliusą, ar minusą gyvenime. Nors jis viską pasiekė savo jėgoms. Buvo labai pareigingas, kiek atsimenu, ir labai sąžiningas, ypatingai.
Ar tikrai nebendravo?
Štai ir tikėk žmogumi, kuris pokalbio pradžioje tikina V.Bakino nematęs 40 metų, o pabaigoje - tik penkerius ar dešimt. Jeigu būtume ilgiau pašnekėję, gal kitaip būtų prabilęs ir apie bendravimą su generolu.
Garbaravičius pažįstantys kauniečiai LŽ pasakojo, kad kontaktai buvo glaudūs, ypač tuo metu, kai V.Bakinas septynerius metus tarnavo Kaliningrade. Juk ir A.Garbaravičius tuo metu buvo ne paprastas žmogelis - turėjo verslą, vadovavo AB „Požeminiai darbai“, ėjo Kauno apskrities viršininko pavaduotojo pareigas. O R.Garbaravičius buvo Lietuvos konservatorių iždininkas, AB „Kauno energija“ generalinio direktoriaus patarėjas.
Į Garbaravičių šeimos ryšius su Rusija atkreipė dėmesį ir VSD pulkininkas Vytautas Pociūnas, 2006 metais mįslingomis aplinkybėmis žuvęs Baltarusijoje. VSD pažymoje rašoma, kad
R.Garbaravičiaus sūnus Jonas Garbaravičius po keletą kartų per mėnesį važinėja į Maskvą, palaiko kontaktus su „Inter RAO JES“ generaliniu direktoriumi Jevgenijumi Dodu.
