Ar buvo smagu žiūrėti, kaip Vytautas Leškevičius pristato Lietuvą Europai? Drąsiai ir vykusiai. Pavartojo savo žydono terminą „toxic“, pridūrė, kad juokauja, visi pasijuokė. Bet ne iš žodyno – iš V. Leškevičiaus, kuris nei nemokėjo angliškai, nei nusišnekėjo. Nebūkite naivūs. Jis paprasčiausiai neturėjo, ką pasakyti. Jis iš tiesų nežinojo, ką atsakyti arogantiškam britui, kuris kaip mažą vaiką išmaudė Užsienio reikalų viceministrą srutose. Su pasimėgavimu, tarsi užtikrintai žinodamas, kad šis susimaus daugybos lengtelėje.
Tokie klerkai yra tik tam, kad nekeltų rūpesčių – pavaldūs ant trumpo pasaitėlio laikomi kvaileliai, kurie gavę šiek tiek eterio apjuokia ne tiek ir daug. Bet visgi – tris milijonus. Prasmek skradžiai, bet suprasti, prie ko tas „savas“ žodynas ir terminas „toksiškas“ – neįmanoma. Čia kliūna ne anglų kalbos žinios (gramatinių klaidų, apskritai, lyg ir nebuvo), ne kalbos maniera – matosi, kad žmogus jaudinasi, normalu, bet tai, kaip tokias aukštas pareigas užima toks šioms pareigoms netinkamas žmogus.
Lietuvos politikoje, atrodo, taip ir neatsiras taisyklė, jog čia reikia sveiko proto.
Jau kas kas, bet diplomatas turi būti visapusiškas: komunikabilus, išsilavinęs, gudrus, apsukrus, mokantis juokauti, o ne juokinti. Diplomatas dar geriau nei žurnalistas turi išsisukti iš visų padėčių. V. Leškevičius neturi nė vienos sąvybės reikalingos geram diplomatui. Lietuva nuo pirminikavimo ES pradžios visiškai susimovė. Pristatė savo sovietinę „blato“-„švogerizmo“ politiką. Kaip toks klounas gavo darbą? Už sugebėjimus jo nepriimtų į „Maximą“, kasininku. Kasininkams žmonės į akis rėžia kur kas kiečiau už britą. Ką šis gležnas daigelis atsakytų žmogui, besipiktinančiam, kad prekė be akcijos, nors jis tikėjosi... Negautų darbo „Maximoje“. O čia – tokia tarnyba!
Ir bandymai paistyti, kad šis žmogus, kuris apjuokė visus savo teivynainius, dar gi nėra apgailėtinas, jau dvelkia naftalinu. Kodėl Lietuvos žmonės neturėtų piktintintis, kad politinis Minedas juos atstovauja ES Parlamente ir kalba kaip neišsiblaivęs marsietis? Ar per daug yra prašyti nedaryti gėdos? Pagarbos pačiai Lietuvai? Iš šio „diplomato“ juokiasi visas pasaulis, ar turėtume parodyti, kad mums jis atrodo tinkamas eiti tokias pareigas?
Buvo B. Vėsaitė, pasimetė ministerijose – išmetė. Ačiū, Dievui. Gal žmonės bent prisimins, kur dirba. V. Andriukaitis paliktas – tikėsimės, ne ilgam. A. Zuokas dar spardosi, bet artėja pabaiga ir šitam Vilniaus pardavėjui.
Dabar yra V. Leškevičius eilė išeiti iš politikos. Jis pats to nepadarys, tauta turėtų rodyti daugiau pilietiškumo neleisdama iš savęs tyčiotis ir kiekvieną, nesvarbu kokiai partijai priklausantį, pati pašalindama iš žaidimo. Nes gėda bus tol, kol jis bus Užsienio reikalų viceminstras. Pirmininkavimas ES yra Lietuvos egzaminas, kuris įrodo, kad Lietuvai nereikėjo leisti jo laikyti – nesugebant atsakyti į tokius paprastus klausimus, neverta bandyti imituoti lygeverčią Vakarų Europos šalims valstybę. Gana apsimetinėti, kad lietuviai yra tolerantiški, kad jie gerbia žmogaus teises, kad čia kažkam iš viso rūpi tos žmogaus teisės.
Baikim meluoti patys sau, kad Lietuvoje nėra ekonominės ir socialinės depresijos, kuri nustumia šalin visus naivius žmogaus teisių gynėjų reikalavimus. Patys savaime reikalavimai nėra naivūs – bet tokiame kontekste, kai kas trečias ant skurdo ribos – jie perdėm groteskiški. Žmonės myli brolius Lavrinovičius, Henriką Daktarą, Neringą Venckienę. Manote, tik dėl to, kad žmonės kvaili? Ne – jiems geriau jau atvirai laužantys taisykles žmonės, nei meluojantys, kad laikosi įstatymo. Meilė nusikaltimui yra nihilizmas. Bet jis logiškas: plaukia tiesiai iš bukos sovietinės politikos žočių. Politikai užsiėmė reitingų gamyba iš nusivylusiųjų emocijų (pedofilija, gėjai, marsiečiai) – todėl tikros politikos beveik nėra. Arba ją apibrendrina banali klišė - „niekas negerėja“: „Gazpromas“ eis iki galo, todėl mokesčiai kils kartu su būtiniausių produktų kainomis ir dar giliau stums žemiausią visuomenės sluoksnį - „vos gyvus“ - į dugną. Pripažinkim: nėra būdų juos gelbėti tiesiogiai, todėl savižudybės ir emigracija augs, o nauji politikų pasiekimai vis labiau plėsis į butaforiją, nes realpolitic tampa vis mažiau spindinti. O tiksliau – ji vis mažiau įmanoma. Kuomet tiems, kam labiausiai reikia politikos, kaip tokios, paramos, parama neįmanoma, nustoja būti svarbu ir pati politikos sąvoka. Nėra būdų kelti atlyginimus nekvalifikuotiems darbininkams, kurie neverti net ir to, ką dabar gauna. Tokių, nepamirškim, didžioji dalis. Todėl Lietuvoje sulauksime rimto išbandymo – ne pirmininkavimo ES, o socialinės prarajos efekto. Viską praradę žmonės paprastai moka ne tik tyliai pasikarti, bet ir garsiai keršyti. Koks bus scenarijus – geriau nespėlioti, nes jis nebus su laiminga pabaiga.
Galima ilgai suokti, kiek daug Lietuva pasiekė per Nepriklausomybės metus ir vis tiek sunku paneigti, kad latviai ir estai mus pralenkė: ne euru, labiausiai tuo, kad mažiau juokina pasaulį. Galima čiulbėti apie gerą orą, bet valstybės skola primena Brisiaus galą: mes matome, kaip visa valstybė varoma „nušauti“, bet vis tiek norim parodyti, kad taip nėra. Kad Briuselis mus glosto ir priglaudęs prie krūtinės myluoja. Ar kas nors dar skaito Biliūną? Nejuokinkit – vos Lietuva ims skęsti, Briuselis amžiams ją prirakins naujomis injekcijomis iš TVF. Scenarijus ne iš mano vaizduotės, o iš N. Klein „Šoko doktrinos“. Valdyti tokias vergų valstybes, kaip Lietuva, sena Vakarų Europos svajonė. Sugertukas nuo rusiškos invazijos ir nuolatinė baltųjų negrų donorė – jei būčiau Vakarų Europos politikas, po šio sakinio apsilaižyčiau, įsivaizduodamas, kad pasiekiau tai, kas yra geriausia. Paklusni, sauganti, išmaitinanti. Tokia nebūna net motina – o čia, visa valstybė! Amen Lietuvai. Bravo Briuseliui.
Ten dirba protingi, išsilavinę. Geriausi iš geriausių Europos politikų. Europos Komisijoje. Ne Parlamente. Ten visi supranta, kad blogas politikavimas niekam, net tiems, kas politikoje tik vagia, nėra naudingas. Nes galiausiai susprogdina visą sistemą. To niekada nesuprato joks Lietuvos politikas. Vis dar naiviai manoma, kad galima nugvelbti mažą procentą nuo valstybės. Naivuoliai, negalima. Valstybės turtas – tik skola.
Bet gali kilti ir toks klausimas: kokios skolos iš Lietuvos tikisi Briuselis? Kiek reikia prasiskolinti, kad Vakarai nusiramintų ir laikytų mus nebepavojinigais donorais? Visai kaip filme „Matrica“, kur visą realybę struktūruojančiai mašinai reikalingi „kūnai“, trokštantys iš jos „malonumo“ impulsų. Kaip ES atveju: net suteikiama simbolinė pirmininkavimo teisė! O gal skolos JAU gana, nes atrodo, kad ES mėgaujasi mūsų kvailumu ir lyg prieš tikrą „galą“ pamalonina savo išskirtiniu dėmesiu?
Kol kas pasakos apie ekonominės krizės suvaldymą neįtikina nieko. Nėra pavyzdžių, iliustruojančių ekonominį augimą. Ką ten augimą – užtektų pavyzdžių, kurie rodytų bent stabilumą.
Atrodo, greitai gausim beveik milijardą eurų už „darbo vietų kūrimą“ jaunimui. Kaip manot, kur dings šitie pinigai? Kas imsis kurti „darbo vietas savaime“ ir susišluos apvalę sumelę? Atspėjot, už lėšų skirstymą atsakingų politikų draugeliai. Darbo vietos nedygsta savaime – jos yra verslo dalis. Bet remiamas bus ne verslas, o lobizmas. Lietuvoje veši korupcija, „blatas“ ir visi kiti sovietiniai reliktai. Buvusi LDDP valdžioje. Apie kokią Vakarų Europą svajoja lengvatikiai? Atsibuskit, miegančiosios gražuolės, nuvykite į provinciją, kur žmonės nėra matę kompiuterio ir nereiks tiek daug sapnuoti.
Lietuvoje tikrai nėra taip blogai, kaip rašo laikraščiai. Tiems, kas dirba valstybės tarnyboje, versle, kurį remia ES, – čia rojus. Kiek tokių yra – kitas klausimas. Į kurį niekas nenori atsakyti. Na, o minios (liaudies) nuomonę jūs visada galite rasti interneto komentaruose. Ten pilna opitimistų, žmonės nėra pikti, jie džiaugiasi vienas kito laime, būna, kad ir ką nors be keiksmažodžių parašo.
Tokie, kaip V. Leškevičius, labiausiai kerta į paširdžius tiems, kam žodis „Lietuva“ yra vienintelis „palaikantis“ gyvybę simbolis. Kam tik jis vienas suteikia orumo ir pasididžiavimo, kad vis dėlto gyvename laisvame krašte. Kad bent jau numirti galima Nepriklausomoje Lietuvoje. V. Leškevičius tai sutrypia savo nereflektuojamu bukumu ir spjauna paprastam, prie laisvos rinkos taip ir nespėjusiam prisitaikyti lietuviui į veidą.
Už tai reikėtų bausti. Ilgais metais kalėjimo – susimąstymams, logikos pradžiamoksliui. Drabstyti į veidą purvą – žiaurus nusikaltimas.
Ir dar - tiems, kam atrodo, kad visi be priežasties puola didelę algą gaunantį analfabetą, apjuokiantį Lietuvą prieš visą pasaulį, siūlau logiškai išnarplioti jo atsakymą.
Juk buvo galima tiesiog atgręžti klausimą britui ir įsodinti jį į gilų Š: „O gal turite pasiūlyti ką nors geriau už bendrą ES užsienio politiką?“. Britas neturi. To universitetuose net nemoko – tai yra priėmimo į universitetą sąlyga: sveikas protas. Common sense. Istorinis klausimas: kokioje sistemoje nereikėjo sveiko proto? Atspėjote: SSRS.
