"Deglas, vėliavos, olimpiniai principai, duotos priesaikos – viskas kaip tikroje olimpiadoje", - sakė Lietuvos specialiosios olimpiados komiteto vadovai.
Net 15 medalių - 8 aukso, 4 sidabro ir 3 bronzos - iš Pietų Korėjos mieste Pjongčange vykusių specialiųjų žiemos olimpinių žaidynių parsivežė Lietuvos sportininkai.
Daugiausia aukso medalių – tris - iškovojo Rūta Tuskenytė. Nė vienas iš aštuonių Pietų Korėjoje startavusių mūsų šalies atletų į Lietuvą be medalių negrįžo.
Olimpiada - kaip tikra
Specialiojoje olimpiadoje dalyvauja sutrikusio intelekto atletai. Ji rengiama dviejose grupėse: neaukšto fizinio pajėgumo ir žemo. Taip pats skirstoma į amžiaus grupės: 12-15, 16-21 metų moksleivių, 21-29 metų jaunimo, ir meistrų (sportininkų, sukakusių 30 metų).
Lietuviai dalyvavo aukšto pajėgumo grupės slidinėjimo ir sniegbridžių varžybose.
„O šiaip – viskas, kaip tikrose olimpinėse žaidynėse. Ugnis uždegama Graikijoje ir nešama į olimpiados sostinę. Deglas, vėliavos, olimpiniai principai, duotos priesaikos – viskas, kaip ir tikroje olimpiadoje. Tik mūsų žiemos olimpiadoje yra 8 sporto šakos, vasaros – per 20,“ – pasakojo Lietuvos specialios olimpiados komiteto prezidentas, šalies rinktinės vyr. treneris Zenonas Misiūnas.
Specialioji olimpiada vyksta kas ketverius metus. 2013-aisiais įvyko žiemos žaidynės, 2015-aisiais bus surengtos vasaros, o 2017-aisiais - vėl žiemos.
Sportininkai varžosi olimpinėse sporto bazėse arba prieš olimpines žaidynes, arba po jų. 2018 m. Pjongčange vyks žiemos olimpiada.
„Net ir mūsų aprangos ko gero nė kiek ne prastesnes nei Lietuvos olimpiečių. Ir mūsų technologijos yra naujos. Ir tepimas, slidžių paruošimas, treniruočių, varžybų pobūdis, viskas vyksta pagal tarptautines, pripažintas taisykles,“ – tikino Z. Misūnas.
Sniegbridžių lenktynės kilo iš Skandinavijos, kaip ir pati šio sporto pagrindinė priemonė – sniegbridžiai. Tai Skandinavijos šalių medžiotojų naudota priemonė eiti sniego paviršiumi. Ji, aišku, patobulinta ir pritaikyta sportui.
Anot Z. Misiūno, sniegbridžių lenktynės tarp sveikų žmonių nėra labai populiarios. Jas daugiausia pamėgę specialiosios olimpiados atletai.
„Specialioji olimpiada nėra vien tik kažkokių rezultatų siekimas, visų pirma tai – treniruotės, judėjimas, bendras fizinis pasirengimas. Toks yra jos principas,“ – kalbėjo slidininkus su specialiais poreikiais treniruojantis Z. Misiūnas.
Reikia daugiau kantrybės
Treneris su specialiųjų poreikių turinčiais atletais dirba jau 20 metų. Jis tikina, kad dirbant šį darbą nebūtina baigti papildomų medicinos mokslų. Tai yra tas pats trenerio darbas, tiesa su savita specifika. Ir kantrybės reikalaujantis daugiau, nei dirbant su sveikaisiais.
„Pakanka išmanyti kūno kultūrą ir psichologiją, nes tie žmonės turi intelekto sutrikimų. Mes naudojame absoliučiai tokias pačias treniravimo metodikas, kaip ir sveikųjų sporte. Tik mūsų distancijos yra trumpesnės, kadangi ilgai išlaikyti sukoncentruotą mūsų sportininkų dėmesį yra sunkiau, ir labiau taikai sprintui priimtinus treniravimo metodus,“ – pasakojo Z. Misiūnas.
Vis dėl to slidinėjimo specialistui, pripratusiam dirbti su sveikais sportininkais, tektų kurį laiką mokytis dirbti su specialiųjų poreikių turinčiaisiais.
„Treneris, dirbantis su sveikaisiais imti ir iš karto pereiti dirbti su specialių poreikių turinčiais žmonėmis negalėtų. Čia yra savo specifika. Reikia rasti bendrą kalbą, būti su auklėtiniu absoliučiai viename lygyje. Jeigu tik pabandysi galvą pakelti, bus po visų tavo treniruočių. Turi būti ypatingai kantrus. Tie žmonės ilgai neišlaiko krūvio, dėmesio. Bet jie pripratę maksimaliai fiziškai dirbti. Galima daug pasiekti, jeigu tu su jais dirbsi atitinkamu lygiu, neišvesdamas iš pusiausvyros. Reikia pajusti, kada sustoti,“ – kalbėjo Lietuvos specialiosios olimpiados slidininkų treneris.
Z.Misiūno treniruojami slidininkai yra iš Utenos. Kitur nėra su specialiųjų poreikių turinčiais sportininkais dirbančių slidinėjimo specialistų.
„Ne visi nori su jais dirbti ir ne visi tą sugeba. Štai bartis dirbant tokį darbą negalima visiškai. Per varžybas vienareikšmiškai veikia tik pagyrimas,“ – kalbėjo apie savo darbo specifiką Z. Misiūnas. Fiziškai gerai išsivystę jo auklėtiniai gali šliuožti greitai. Bet tam jiems reikalinga daugiau pastangų, negu sveikajam.
„Jų greičiai yra didžiuliai. Kilometrą įveikia per 2 min. 8 sek., per 2 min. 10 sek., per 2 min 20 sek. Fiziškai jie yra pajėgūs. Tik būna sutrikusi judesių koordinacija. Neišaiškinsi sportininkui, kad jo ranka ar koja ne taip dirba,“ – kalbėjo 20 metų su specialiųjų poreikių turinčiais atletais dirbantis treneris.
Noru varžytis, emocijomis, specialiosios olimpiados dalyviai nenusileidžia sveikiesiems olimpiečiams. „Lygiai tokios pat ašaros, kaip ir tikro olimpiečio. Stovėdami ant pakylų jie lygiai taip pat džiaugiasi ir verkia,“ – tikino Lietuvos specialiosios olimpinės rinktinės strategas. Jis įsitikinęs, kad sportas tokiems žmonėms yra ypač svarbus.
„Kaip ilgametis šio darbo specialistas, galiu pasakyti, kad integravimas į visuomenę galimas per kūno kultūrą, sportą, dar kai kurie jų – labai gabūs muzikoje,“ – sakė Z. Misūnas.
Specialiųjų poreikių turinčiuosius treniruojantis vyras skundėsi Lietuvoje nerandąs sąlygų pasiruošimui varžyboms. Ruošiantis Pjongčango žaidynėms lietuvius išgelbėjo Latvija. Tačiau kartais tenka keliauti ir toliau.
„Rengėmės šiai olimpiadai Latvijos Maduonos olimpiniame centre. Lietuvoje nieko panašaus nėra. Nacionalinis žiemos centras Ignalina – iš viso nusivažiavo, liko iš jos parodija, Druskininkai pritaikyti kalnų slidinėjimui. Šiaip važinėjam į Maduoną, Ciesį, Otepę Estijoje, net į Švediją,“ – pasakojo Z. Misiūnas.
Specialieji olimpiečiai dirba panašiais krūviais, kaip profesionalūs sveikieji sportininkai. Beveik kasdien – po dvi valandas. O besirengdami varžyboms treniruočių stovyklose – du kartus po tiek į dieną.
Tie patys slidininkai vasara dalyvauja lengvosios atletikos varžybose. Daugiausia – ilguose nuotoliuose.
„Jų funkcija tam paruošta. Širdis ir organai yra pasiruošę dideliems fiziniams krūviams,“ – sakė Z. Misiūnas.
Pasiekimai
Rūta Tuskenytė (Utena): 2,5 km klasikiniu stiliumi – auksas, 5 km laisvuuoju stiliumi – auksas. Aurimas Jasiulionis (Utena): 5 km laisvu stiliumi – auksas, 7,5 km laisvuoju stiliumi – sidabras. Robertas Ivanauskas (Utena-Molėtai): 2,5 km laisvuoju stiliumi – auksas, 5 km laisvuoju stiliumi – bronza. Erikas Garbulis (Utena): 2,5 km laisvuoju stiliumi – auksas, 1 km sprintas – sidabras. Estafetė (E. Garbulis, R. Ivanauskas, A. Jasiulionis, R. Tuskenytė) – auksas.
Lina Šumskytė (Utena): 200 m – auksas. Raimondas Vaicekauskas (Šeduva): 400 m – auksas, 800 m –sidabras. Algirdas Grakauskas (Šeduva): 200 m – bronza, 400 m bronza Estafetė (A. Grakauskas, K. Martinonytė, L. Šumskytė, R. Vaicekauskas) – sidabras.
Ingvaras Butautas
