„Vaizdas bauginantis, tačiau nereikia pamiršti, kad regionuose gyventojų skaičius mažėja dėl kelių priežasčių – menko gimstamumo, migracijos į miestus ir emigracijos. Būtent pastarasis faktorius situaciją Lietuvoje nudažo itin dramatiškomis spalvomis, nes likusios priežastys būdingos daugeliui Europos šalių. Migracija į miestus yra natūralus ir vargu ar sustabdomas procesas“, – pažymėjo LSTC vyresnysis mokslo darbuotojas daktaras Vidmantas Daugirdas.
„DNB Būstas“ specialistai kartu su Lietuvos socialinių tyrimų centro mokslininkais analizavo gyventojų skaičiaus kitimo įtaką regionų nekilnojamojo turto rinkai ir konstatavo, kad gyventojų skaičiaus mažėjimas regionų rinką suaktyvina, tačiau tai tėra laikinas reiškinys.
Retai apgyvendintos teritorijos užima beveik pusę Lietuvos
Retai apgyventa teritorija laikoma tokia, kurioje gyventojų tankumas yra mažesnis nei 12,5 žmogaus kvadratiniame kilometre. 2016 metų duomenimis, tokia teritorija jau užėmė 45 proc. Lietuvos Respublikos ploto. Rečiausiai apgyventa savivaldybė – Švenčionių – joje kaimo gyventojų tankumas vos viršija 5 žmones kvadratiniam kilometrui. Gyventojų mažėja visose savivaldybėse, išimtimi tapo tik 3 miestų – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos – rajonų savivaldybės.
Po Švenčionių pagal retumą rikiuojasi Varėnos r. (6,3), Ignalinos r. (6,8), Zarasų r., (6,9) Rietavo r. (7,6), Anykščių r. (8,4), Biržų r. (8,7), Rokiškio r. (8,9).
„Retai apgyvendintos teritorijos jungiasi į regionus. Tokie regionai retai apgyvendinti ir Latvijoje ir Baltarusijoje tęsiasi. Tik Vilnius nutraukia tą regioną Rytų Lietuvoje.
Formuojasi dvi demografinės Lietuvos – didžiųjų miestų ir visa kita Lietuva. Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos rajonu auga. Neringa taip pat auga, bet ten toks popierinis, tik užsiregistravimas“, – sako LSTC vyresnysis mokslo darbuotojas daktaras Vidmantas Daugirdas.
Retai apgyventų savivaldybių 2001 metais būta 7, 2011–aisiais jų buvo jau septyniolika, o 2016–aisiais – 22. Pasak jo, žinant situaciją, nėra prielaidų tikėtis, kad depopuliacijoje bus pokyčiai.
„Yra seniūnijų, kur per metus negimsta nei vienas vaikas. Tokių buvo 43. Mirtingumas didesnis nei šalies vidurkis. Kai kuriuose savivaldybėse per metus 4 proc. gyventojų numiršta. Tai beveik tris kartus viršija šalies vidurkį. Vyksta išmirimas. Taip pat vyksta gyventojų senėjimas. Vaikų dalis sparčiai mažėja
Kaimai dideli tuštėjantys, daug apleistos žemės, nebus darbų. Problemų daug ir jos aštresnės. Plėtrai žemės ūkiui ir didelė problema, nes savininkai yra senesni, vaikai nenori perimti darbų. Darbuotojų ir nepavyksta rasti”, – vardija mokslininkas.
Dėl to nesudaromos prielaidos, kad Lietuvoje tendencijos keisis į gerą.
„Retai apgyvendintos teritorijos tarsi indikatorius, kuris parodo, kas vyks ateityje. Ir jau gana artimoje ateityje per 15–20 metų retai apgyventomis taps beveik visos Lietuvos kaimiškos teritorijos.
Nėra ir pagrindo skatinti, kad žmonių turėtų daugėti tokiose teritorijose, nes nėra ten ką veikti“, – prideda jis.
Anot jo, nepasiteisino valdžios strategija plėtoti viską ir visur tolygiai, reikėtų atskirus miestelius plėtoti ir galbūt situaciją pavyks stabilizuoti. Atsižvelgiant į gražią, švarią aplinką, istorines vertybes, kraštovaizdį.
„96 proc. apklaustųjų teigia, kad patinka gyventi savo krašte, o emigruoti nori apie 15proc. – jaunimas. Tai manau, kad tų regionų laukia atgimimas ir graži ateitis, bet labai ne greitai”, – sako V. Daugirdas.
Ateityje išgyvens tikrai ne butai
Štai „DNB Būsto“ duomenys rodo, kad tuštėjančiose teritorijose būsto rinka tapo santykinai aktyvesnė. Kitaip tariant, koreliacija tarp gyventojų skaičiaus ir būsto rinkos aktyvumo yra neigiama – gyventojų mažėja, būsto sandorių daugėja.
„Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo paradoksalu, tačiau tai visiškai racionalus procesas – išvykstantys darbingo amžiaus žmones, jaunimas parduoda savo būstą, todėl tuštėjimo laikotarpiu sąlyginis NT rinkos aktyvumas probleminiuose regionuose turėtų išlikti. Sakau sąlyginis, nes iš tiesų absoliučioje daugumoje Lietuvos regionų NT rinka yra itin pasyvi, o jos judėjimą ir tendencijas gali lengvai paveikti keli stambesni sandoriai. Palyginimui galima pasakyti, kad tipiškoje savivaldybėje per metus parduodama 100–200 butų ar namų. Vilniuje apie 1000 būstų parduodama per vieną mėnesį. Nevyniojant žodžių į vatą galima teigti, kad Vilnius yra vienintelė vieta Lietuvoje, kurioje NT rinka veikia, plėtojasi ir tampa profesionalesnė. Kauno NT rinka aktyvizuojasi, Klaipėdoje ji veikia, o likusioje Lietuvos dalyje nuolat veikiančios rinkos tiesiog nėra“, – sakė „DNB Būstas“ direktorius Audrius Gudanavičius.
Pasak jo, seni namai mirusių žmonių stovi tušti, nėra įdomūs ar apgyvendinti. Dėl to ateityje šie rajonai turėtų virsti rekreacine zona, o patrauklumas ir aktyvumas priklausys nuo pačius vietos. „Kiek ji graži ir patraukli poilsiui. Ateityje galima tikėtis, kad tokios vietos atsigaus. Visa kita manome, kad rinka nustos egzistavusi“, - konstatuoja A. Gudanavičius.
„Reikia galvoti apie atskirų židinių aktyvinimą, kad galėtų trauktis gyventojai į kažkokius centrelius. Infrastruktūra kur gyvena tik keliolika žmonių tampa neaktualia ir į ją investuoti neapsimoka. Reikėtų investuoti į židinius, centrelius ir padėti turizmui vystytis, atsirastų daugiau rekreacinių zonų“, - prideda jis.
Daugelyje retai apgyvendintų rajonų butų kainos mažėja jau dabar. Jei didmiesčiuose auga ir pagal bendrą Lietuvos vidurkį auga, tai ten ne tik kainos neaugo, bet ir mažėjo.
„Kai visą vidurkį sudedi lyg ir yra augimas, bet visos savivaldybės labai skirtingos tai vidurkį žiūrėti nėra gerai. Butų kainos daugiau krenta nei auga. Butai tuose regionuose ateities neturi. Namai – priklausomai nuo vietos, kiek ji gali būti rekreacinė ir poilsinė. Tai jau dabar matome ir ateityje tai neturėtų keistis“, - sako A. Gudanavičius.
Net, kai buvo kalbama, kad emigrantai linkę išvažiavę investuoti į nekilnojamąjį turtą, vyras pastebi, kad nėra tendencijos, jog emigrantai pirktų būstą nykstančiuose miesteliuose. Kol kas susidomėjimo nėra ir iš užsieniečių.
Tuo tarpu žemės sklypų sandorių skaičius regionuose išlieka gana aukštas, tačiau koreliacijos koeficientas čia yra teigiamas – tai yra, sklypų sandorių mažėja mažėjant regiono gyventojų. Šis faktas irgi turi racionalų paaiškinimą – darant prielaidą, kad nemažą dalį sklypų sudaro žemės ūkio paskirties žemė, rinka atspindi ūkių konsolidavimo, stambėjimo procesą. Be to, išvykstantys gyventojai butus ir namus gali parduoti ne tik savo miesto ir kaimo gyventojams, bet ir bet kam kitam, o žemės pirkėjų skaičių riboja ne tik finansai. Aiškiai matyti, kad sklypų rinkos apogėjus buvo 2013–14 metais, o 2015–aisiais jis staiga krito daugelyje savivaldybių. Čia greičiausiai suveikė išorinis faktorius – taip vadinamas žemės pardavimo saugiklių įstatymas, kuris gerokai apribojo rinkos dalyvių galimybes parduoti ir pirkti žemės ūkio paskirties sklypus.
Kas darysis su namais ar daugiabučiais, kurie susidomėjimo nesulauks? Pasak A. Gudanavičiaus, jau dabar matyti ne vienas apleistas namas. tad ateityje jų dar ir daugės, o patrauklumą prarandantys butai lems, kad matysime tokį vaizdą kaip Didžiasalyje - virtinę apleistų daugiabučių.
„Nenumaldoma depopuliacijos tendencija gali būti arba keičiama, arba prie jos prisitaikoma. Jei to neįvyks, galime konstatuoti, kad dar po 10 metų regioninė NT rinka praktiškai liausis veikusi“, – konstatavo A.Gudanavičius.
