26-erių LNK „Muzikos akademijos“ dalyvis Eldaras Gadžijev buvo pasiekęs dugną: Didžiojoje Britanijoje jis iš tikrųjų pajuto, ką reiškia visiška bedarbystė ir badas.
Šiandien tėvo netekęs ir su mama, buvusia estrados dainininke, gyvenantis vaikinas kabinasi į svajonę dainuoti.
Tu – iš Azerbaidžano. Papasakok apie save daugiau.
Aš gimęs Lietuvoje. Kadaise tėvas iš Azerbaidžano atvyko į Vilnių studijuoti statybos inžinerijos. Vėliau grįžo į tėvynę, sutiko mamą, ją vedė. Mano mama – buvusi dainininkė, dalyvaudavusi įvairiuose festivaliuose. Tačiau jos karjera greitai pasibaigė. Kodėl? Jai buvo svarbiau šeima.
Tėvas turėjo čia darbą, butą. Jie apsigyveno Vilniuje. Gimiau aš, po penkerių metų brolis. Jis dabar gyvena ir studijuoja Turkijoje, tačiau labai myli Lietuvą. Nors mes esame musulmonai, tačiau visą gyvenimą pragyvenę Lietuvoje. Turkijoje broliui labai sunku, nes ten propaguojamas islamas, ten kitokios, griežtesnės, gyvenimo taisyklės.
Nuo kada dainuoji?
Būdamas penkiolikos metų atėjau dainuoti į tautinių mažumų ansamblį, kur dainavau penkerius metus. Ten buvau įvertintas. O ir mama – buvusi dainininkė, tad muzika mano genuose.
Ar su mama galėtum „Muzikos akademijos“ scenoje sudainuoti duetu?
Mama nenori viešumo, ir tai pasakė labai tvirtai. Jos nuomonė – nekeistina. Taip, ji buvo dainininkė, o dabar savo svajonę išpildo per mane, manyje mato dainininką.
Ar buvai nuvykęs į savo tėvų gimtinę – Azerbaidžaną?
Taip. Man tuomet buvo devyni ar dešimt metų. Smagu ten, pas senelius, prie kalnų. Pailsėti smagu, bet gyventi nenorėčiau – prioritetą teikiu Lietuvai. Su seneliais dabar ryšių nelabai palaikau. Planuoju artimiausioje ateityje juos aplankyti. Bet yra daug kliūčių – laiko trūksta, o ir kelionė brangi.
Tu be jokio akcento kalbi lietuviškai...
Su kalba niekada neturėjau problemų. Moku penkias kalbas: azerbaidžaniečių, rusų, lietuvių, anglų ir lenkų. Lenkų prireikė Didžiojoje Britanijoje.
Ką ten veikei?
Grįžau tik prieš porą metų. Gyvenau ir dirbau ten trejus metus. Atsivėrė sienos, man šovė į galvą išvykti – buvau mažai keliavęs, norėjau patirti kažką naujo. Kitą dieną nusipirkau bilietą, dar po dienos, penktą ryto, užsidėjau kuprinę ir išskridau. Atsidūręs ten, pirmiausia patyriau šoką. Paskambinau namo, sakiau, „žinokite, man bus „batai“. Mama surado kažkokius pažįstamus, pas kuriuos galėjau pernakvoti.
Vienas gyvenimo etapas ten buvo labai labai sunkus. Visiška bedarbystė. Nežinojau nieko – niekas nepaaiškino sistemos, neturėjau atitinkamų leidimų dirbti. Visa tai tęsėsi du mėnesius. Tiesiogine to žodžio prasme, du mėnesius gėriau tik vandenį ir valgiau tik duoną, net tekdavo prašyti labdaros. Tai užgrūdino. Vėliau dirbau viešbučiuose, statybos srityje.
Kaip klostėsi gyvenimas po Didžiosios Britanijos?
Viešbutyje dirbau administratoriumi, po to – vėl pusmetis be darbo. Vėliau prekybos centre dirbau sunkų konsultanto darbą. Dabar nedirbu niekur, esu užsiregistravęs Darbo biržoje. Dar ir studijuoju - VPU Socialinę pedagogiką, būsiu antrakursis.
