Tautiškai nusiteikę politikai visada su įtarumu ir pavojaus jausmu žvelgia į tautinių mažumų vykdomas politines veiklas. Net kartais atrodo, kad niekuo tautiškai nenusidedantys karaimai gali sukelti aistras, jei jie imtų kalbėti apie kitokias savo tautiškumo galimybes ir pradėtų modeliuoti politinių reikalavimų ir veiksmų strategijas.
Bet šiandien daugiausia problemų tradicionalistams (politikams, puoselėjantiems tradiciškai susiformavusį vienalytės ir tautiškai bei lingvistiškai unifikuotos valstybės idealą) sukelia lenkų tautinė mažuma, gebanti ryškai reikšti savo pretenzijas ir reikalavimus visoms politinėms valdžioms.
Manau, kad LLRA (Lietuvos lenkų rinkimų akcija) pergalė Seimo rinkimuose, modernios, globaliame pasaulyje turinčios pretenzijų būti šalies kontekste, yra pozityvus ir sveikintinas reiškinys. Nieks nesiginčija ir supranta, kad tautinės mažumos, jei jos neranda bendros kalbos su centrine valdžia, jei valstybė joms neskiria reikiamo dėmesio, gali labai lengvai tapti kitų valstybių interesų vykdymo įrankiu. Bet ar mūsų valdžios, būdamos didžiąja dalimi konservatyvios ir tautinio valstybės identiteto klausimus matančios per smetoniškos (nedemokratinės) Lietuvos prizmę, nepadarė visko, kad sugadintų santykius su savo piliečiais – lenkų tautine mažuma? Manau, kad dauguma mūsų politikų veiksmų, jų išreikštų pozicijų išties yra atėjusios iš XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios nacionalistinių požiūrių rinkinio.
Globalėjantis pasaulis ir Lietuva jame turi suvokti, kad visavertis pilietis mūsų šalyje nėra tik tas, kuris kalba lietuviškai ir pripažįsta Lietuvos kultūrą kaip pagrindinę. Normalus žmogus šiandien – tas, kuris sugeba atskirti tautinį ar politinį kičą ir atsisakyti jo, net jei tai paprastas ir „artimas“ lietuviškas kičas. Kuo gi skiriasi olialia mergaitės nuo lygiai tokių pačių plastmasinių Lenkijos, JAV ar Rusijos mergaičių? Niekuo, jos visur yra tik kultūros padirbiniai.
Todėl LLRA atėjimas į Seimą reiškia, kad suvargę tautinėse kovose tradicionalistai turės mokytis gyventi kintančiame pasaulyje ir žinoti, jog visai galimas daiktas, kad jau greitai galime pamatyti Seimo pirmininką ar pirmininko pavaduotoją kalbantį su ryškiu lenkišku akcentu, ir tai bus geras ir progresyvus ženklas mums patiems, provincialiai vengiantiems galvoti apie Lietuvą kaip piliečių (įvairių ir kitokių) valstybę ir vis dar matantiems ją tik kaip tautinę lietuvių teritoriją.
