Olimpinio čempiono Modesto Paulausko manymu, mūsų šalies vyrų krepšinio rinktinės nelaimes daugiausia lemia natūrali kartų kaita.
– Kodėl, Jūsų nuomone, rinktinė žaidė taip blogai?
Man atrodo, kad per visą parengiamąjį laikotarpį ir patį čempionatą treneriai neapsisprendė ir nebuvo sudarę pagrindinės startinės smogiamosios sudėties. Treneriai blaškėsi, dažnai keitė žaidėjus, net rungtynes su ispanais pradėjo visiškai naujas starto penketas.
Iš pradžių mūsiškiai šiek tiek kibirkščiavo, tačiau antras kėlinukas, kai 7 minutes nepelnėme nė vieno taško, mūsų komandą galutinai paskandino, paskui tik plūduriavome.
– Kodėl per tokį ilgą laiką treneriai nerado to aukso vidurio, geriausios pagrindinės sudėties?
– Manyčiau, nereikėtų taip vien trenerius nuvertinti. Žaidėjai irgi turi prisiimti savo kaltę. Tiek laiko jiems buvo leista apsiprasti su startiniu penketu, ir buvo duodama daug žaisti. Prie dažno keitimo tokio aukšto lygio žaidėjai turėjo priprasti. Taigi nemanyčiau, kad dėl prasto žaidimo kalti vien treneriai. Kažkas keisto vyko žaidėjų viduje, ne visi degė noru žaisti.
– Ši komanda apskritai atrodė labai psichologiškai silpna. Ar sutinkate?
– Matote, visa ta psichologija rėmėsi tuo, kad mes neturėjome rinktinėje ryškaus lyderio, žaidėjo, kuris paskui save trauktų visą komandą. Neturėjome vieno ar kelių žaidėjų, kurie vestų, diktuotų braižą, improvizuotų. Šiemetinėje komandoje dauguma galėjo būti tik pagalbiniais žaidėjais.
– Kurie žaidėjai Jus labiausiai nuvylė, kurie, atvirkščiai, nustebino?
– Apie nusivylimą kalbėti nenorėčiau, tegul išvadas daro treneriai. Manyčiau, kad gerai sužaidė Marijonas Petravičius, Tomas Delininkaitis, atsivėrė Simas Jasaitis. Šiaip visi rinktinėje – geri žaidėjai, jie turi puikius kontraktus su geriausiais Europos klubais. Šie klubai ne veltui jiems moka dideles sumas, vadinasi, jie yra gabūs, galingi krepšininkai. Bet jie tai turėjo įrodyti ne tik žaisdami klubuose, bet ir už Lietuvą.
– Paskutines dvejas rungtynes puikiai sužaidė Mantas Kalnietis, čempionato pradžią praleidęs ant atsarginių suolelio. Gal nereikėjo jo taip ilgai „marinuoti“?
– Jis buvo užslopintas, tik laikinai sublizgėjo. Aišku, gaila, kad treneriai taip vėlai pradėjo jo ieškoti. Manau, kad jis nebuvo parengtas šiam čempionatui.
– Krepšininkai vėl žadėjo gerai žaisti šiandien, bent paskutinėse rungtynėse su serbais „trinktelėti durimis“. Ar ši komanda dar gali kažkuo pradžiuginti?
– Rinktinė yra visiškai sutrikusi, paskutinis žaidimas nieko nebelemia, bet, man atrodo, žaidėjų garbės reikalas į kiekvienas rungtynes išeiti nusiteikus pergalei. Juk juos mato milijonai televizijos žiūrovų Lietuvoje, kiek gerbiamų ir mielų sirgalių yra nuvykę palaikyti komandos. Kiekvienas žaidėjas turi pažvelgti į savo sąžinę, gerbti bent save (jeigu jau negerbia kitų).
Galima sakyti, šios rinktinės lygį nulėmė tai, kad joje nežaidžia buvę jos lyderiai Šarūnas Jasikevičius ir Ramūnas Šiškauskas. Šie krepšininkai šiemet blizgėjo Eurolygos finale, jų žaidimas iš dalies lėmė šių rungtynių baigtį (Maskvos CSKA atstovavusio R. Šiškausko tritaškis paskutinėmis akimirkomis galėjo išplėšti pergalę iš Atėnų „Panathinaikos“, kurio ryškiausias lyderis buvo Š. Jasikevičius).
– Galima sakyti, kad abu krepšininkai yra pasiekę savo karjeros viršūnę. Kaip vertinate, kad tokio lygio žaidėjai nusprendžia nebepadėti Lietuvos rinktinei? Juk kitose komandose matome nemažai veteranų.
– Mūsų, sirgalių, norai galbūt kartais yra nerealūs. Garbaus amžiaus žaidėjai, daug metų atidavę krepšiniui, patys žino, kada jiems pasitraukti. Jie pradeda skaičiuoti paskutinius savo žaidimo metus, pradeda taupyti save, norėdami dar vieną kitą sezoną ištempti Europos ar JAV klubuose, kur mokami didžiuliai pinigai. Krepšininkai nori apdrausti savo gyvenimą, užsitikrinti ateitį. Todėl kaip nors smerkti jų gal ir nereikėtų.
– Ar po šio čempionato neįžvelgiate Lietuvos vyrų krepšinio krizės?
– Ne. Mūsų krepšinis Europoje yra labai aukšto, gal net aukščiausio lygio. Pažiūrėkite, kaip atrodome Europos jaunių, jaunučių čempionatuose, gal ir nelaimime medalių, bet jau vien tai, kad Lietuva žaidžia finalinėse stadijose, yra didelis pasiekimas. Šešiolikmečiai šiemet laimėjo Europos sidabrą. Deja, jauni žaidėjai labai anksti išvyksta žaisti į kitas Europos šalis.
– Tačiau šis čempionatas parodė, kad kartų kaita rinktinėje nevyksta labai sklandžiai.
– Gerai, kad fiasko patyrėme šiemet, ne kitąmet – pasaulio čempionate. Manau, užteks varžybų net jeigu į jį ir nepateksime. Galima surengti įvairių draugiškų turnyrų. Kita vertus, reikia tikėtis, kad pagal savo lygį gausime asmeninį kvietimą dalyvauti pasaulio čempionate.
Arvydas Jockus
