Jeigu dar prieš metus būtume tvirtai pasakę, kad tai - du visiškai skirtingai atletai, turbūt nesupyktų niekas.
Pirmajame savo sezone Domantas, vilkėdamas dar Oklahomos Sičio „Thunder“ marškinėlius, dažniau mesdavo tritaškius ir žaisdavo toli nuo krepšio. Tuo tarpu Valančiūnas prieš metus vis dar buvo klasikinis vidurio puolėjas, taškus vertęs arčiau krepšio.
Tačiau šiame sezone Sabonis „Pacers“ schemose grįžo į jam labiau įprastą centro poziciją, kurioje kardinaliai pasikeitė ir jo žaidimo stilius. Savo ruožtu Jonas vis daugiau grėsmės kelia ir prie tritaškio linijos. Abu centrai labai supanašėjo savo žaidimo stiliumi, tačiau vis dar turi nemažai skirtumų.
Pirmieji sezonai NBA
JV žaidžia jau šeštą sezoną NBA, o į lygą žengė būdamas dvidešimties. 1992-ųjų gegužės 6-ąją gimęs uteniškis lygoje debiutavo žaisdamas po 23,9 minutės, pelnydamas 8,9 taško ir atkovodamas po šešis kamuolius.
Antrą sezoną jo rodikliai šovė į viršų - 28,2 min. aikštėje, 11,3 pelnomo taško ir 8,8 atkovoto kamuolio.
Domas NBA komandos marškinėlius taip pat apsivilko būdamas dvidešimties ir debiutuodamas rinkdavo 5,9 taško bei sugriebdavo 3,6 kamuolio.
Šiame, antrajame sezone puolėjo statistika išaugo daugiau nei dvigubai - 12,5 taško ir 8,2 kamuolio.
Žaidimo laikas taip pat išaugo - nuo 20,1 iki 25,5 minučių.
Vertinant statistiškai - abiejų lietuvių skaičiai labai panašūs, juos jie rinko būdami vienodo amžiaus, bet pokyčiai žaidime per dvejus metus - labai aiškūs.
Pokyčiai JV žaidime
Dar praėjusiame sezone J.Valančiūnas retai mėgindavo laimę mesdamas iš toli - atakavo vos dukart, pataikė kartą. Apskritai, per pirmus penkis sezonus NBA centras išmetė 4 tritaškius.
Jau šiame sezone jis jų paleido 36, pataikė 16 (44,4 proc.).
Joną Valančiūną nuo paauglystės Vilniaus krepšinio mokykloje ugdęs treneris Gintautas Regina tokiais pokyčiais visiškai nesistebi. Kaip tik, jį stebino, kodėl kelis metus lietuvis nemesdavo toliau nuo krepšio.
„Kai jis atvyko ir sportavo pas mane, aš jį įsivaizdavau ne kaip klasikinį centrą, o ketvirtos pozicijos žaidėją.
Jis buvo pakankamai judrus ir mobilus, kaip aukštas žaidėjas, gerai žaidęs du prieš du, greitai nusileidęs žemyn po užtvaros. Prisiminkime, kaip Jonas žaidė du prieš du su Šarūnu Jasikevičiumi. Tik vėliau jis užsiaugino masę. Nuo pat paauglystės Jonas turėjo metimo jutimą. Jau vien tas faktas, kad aukštas žaidėjas geru procentu pataiko baudas, rodo tai. Jo metimo technikai tikrai pakankamai nebloga. Būdamas moksleiviu žaisdavo ne vien po krepšiu, bet mesdavo ir iš vidutinio nuotolio.
Sunku pasakyti, kas buvo po to, nes buvo tarpsnis, kai Jonas nemesdavo vidutinio nuotolio metimų. Nežinau net priežasties - ar treneriai ribojo, ar pasitikėjimo trūko. Dabar matome, kad tą ginklą turi ir gali naudoti“, - tv3.lt sakė G.Regina.
Jis įžvelgia ir daugiau JV pokyčių žaidime, nors pripažįsta, kad metami tritaškiai - ryškiausias jų.
„Žymiai pagerėjo aikštės matymas. Kai žaidžia vienas prieš vieną, dažnai matome, kaip yra dvigubinama gynyba prieš jį. Jonas mato laisvus žaidėjus, duoda gerus perdavimus jiems. Žaidimo skaitymas gerėja, tampa greitesnis. Apgaulingų judesių arsenalas taip pat platėja - turi klasikinius savo judesius, bet matome ir naujų tam tikrose situacijose“, - vardijo patyręs treneris.
Tiesa, tobulėjimas ir pagerėjęs žaidimas J.Valančiūnui minučių aikštėje daugiau neatnešė. Aikštėje 213 cm centras praleidžia vos po 21,7 minutės - mažiausiai per karjerą NBA.
Nepaisant to, J.Valančiūno efektyvumas - milžiniškas. Per tokį trumpą laiką jis pelno 11,8 taško ir atkovoja 8,3 kamuolio.
Pokyčiai Sabo žaidime
Vertinant objektyviai, D.Sabonis pirmajame sezone „Thunder“ komandoje tiesiog žaidė ne taip, kaip yra įpratęs.
Aplink naudingiausią NBA žaidėją Russelą Westbrooką besisukusiame Oklahomos klubo puolime lietuvis buvo ketvirtasis numeris, tiesiog laukdavęs perdavimo prie tritaškio linijos.
Po krepšiu vietą užėmė turbūt fiziškai galingiausias lygos žaidėjas Stevenas Adamsas, tad D.Saboniui teko pratintis prie kitokio vaidmens.
Jis kiekvienose rungtynėse išmesdavo net po du tolimus metimus ir pataikydavo rečiau nei kas trečią (32,1 proc.).
Po mainų atsidūręs „Pacers“ komandoje, D.Sabonis sugrįžo į jam įprastą centro poziciją ir dabar prie tritaškio pasirodo daug rečiau (išmeta 0,5 metimo per rungtynes).
Dabar 21-erių aukštaūgis dažniausiai žaidžia du prieš du, kuriame fantastiškai funkcionuoja su Victoru Oladipo. Lietuvio arsenalą sudaro metimai iš po krepšio ir vidutinio nuotolio, dėjimai. Jis nebestovi kaip įkaltas prie tritaškio linijos, daug daugiau juda su ir be kamuolio.
„Jis aplinkinius paverčia geresniais. Jis stiprus ir daro nematomus dalykus aikštėje. Jis puikiai stato užtvaras ir patikimai skirsto kamuolius“, - lietuvį gyrė ir vyriausias treneris Nate‘as McMillanas.
Jaunam lietuvių pagyrų negaili visa „Pacers“ organizacija ir žaidėjai - dažniausiai įvardijamas aukštas lietuvio žaidimo IQ, sugebėjimas žaisti be kamuolio, ankstyva branda ir komandiškumas.
Tą į JAV nuvykęs išgirdo ir Lietuvos rinktinės treneris Dainius Adomaitis.
„Domas labai greitai prisitaikė prie naujos komandos ir išsikovojo savo vietą bei trenerių pasitikėjimą. Jo žaidimas - labai solidus.
Visa organizacija yra labai patenkinti Domanto darbu, rodomais rezultatais ir daromu progresu.
Teko su treneriu bendrauti, jis mato jį kaip vidurio puolėją, žaidžiantį du prieš du, išnaudojantį savo persvarą arčiau krepšio. Tai žaidėjas, trenerio žodžiais, su labai geru IQ, priimantis gerus komandinius sprendimus. Tą „Pacers“ puikiai išnaudoja“, - tv3.lt įspūdžiais iš JAV dalinosi D.Adomaitis.
Kuo skiriasi?
Nors J.Valančiūno ir D.Sabonio statistika pirmaisiais metais lygoje labai panaši, o žaidimo stilius kiek supanašėjo šiame sezone, jie - vis dar labai skirtingi.
J.Valančiūnas vis dar yra labiau klasikinis centras nei toks, kokį norėtų matyti šių laikų treneriai.
25-erių uteniškis dar nėra pakankamai greitais ir judrus, kad galėtų gintis prie žemus ir staigius varžovus.
Taip, jis išplėtė savo žaidimo arsenalą, į jį pridėdamas tritaškius. Taip, jis geriau mato aikštę ir juda geriau, bet vis tiek dar nėra tas vidurio puolėjas, kuris gali tinkamai išplėsti ekipos puolimą.
Tačiau matant jo progresą, galima neabejoti, kad J.Valančiūnas dės ir toliau žingsnius į priekį bei tobulės.
Savo ruožtu D.Sabonis gynyboje neblogai atrodo prieš žemesnius ir greitus varžovus, gali efektyviai keistis ginamaisiais po užtvarų. Nors ir atakuoja retai iš toli, bet yra tinkamas puolimo išplėtimui, bet kartu yra fiziškai galingas, kad taptų grėsme arčiau krepšio.
Būdamas labai jaunas D.Sabonis jau demonstruoja brandų žaidimą - dažnai pasigirsta abejonių, kiek dar jis gali eiti į priekį ir tobulėti. Kritikai kalba, kad tai, ką matome dabar, matysime ir likusios lietuvio karjeros metu.
Ar kritikai teisūs, ar D.Sabonis toliau tobulės ir atras vis naujų ginklų, parodys tik laikas.
Skirtumą tarp žaidėjų mato ir D.Adomaitis.
„Jonas vis tiek yra daugiau klasikinis penktas numeris,. Domantas tampa šiuolaikišku penktu numeriu, plius dar kairiarankis, kas yra gerai prie dešiniarankių gynėjų. Jonas visada žaidė ir žais penktu numeriu“, - įsitikinęs D.Adomaitis.
Aikštėje sutilptų
Patraukus ginčus į šalį, kuris žaidėjas yra geresnis ir turi šviesesnę ateitį, reikia pripažinti, kad tokie du aukštaūgiai yra Lietuvos krepšinio dabartis ir ateitis, aplink kurią suksis nacionalinės komandos žaidimas.
„Taip“, - tvirtai į klausimą, ar regi šiuos žaidėjus kaip kertinę žaidimo ašį rinktinėje, atsakė D.Adomaitis.
Jo įsitikinimu rinktinėje yra pakankamai gerai du prieš du žaidimą įvaldžiusių gynėjų, kad sėkmingą žaidimą iš NBA būtų galima perkelti į rinktinės schemas. Tiek Domantas, tiek Jonas puikiai moka žaisti šį paprastą, bet labai efektingą derinį, vis labiau dominuojantį krepšinyje.
Jeigu JV „Raptors“ komandoje nesulaukia daug perdavimų iš komandos žvaigždžių Kyle’o Lowry ir DeMaro DeRozano, labiau mėgstančių individualų žaidimą, nei komandinį, Domas yra geresnėje situacijoje.
Jis puikiai susižaidžia su Victoru Oladipu, Lance’u Stephensonu ir kitais „Pacers“ „mažiukais“, dažnai sulaukia jų perdavimų.
G.Regina, kalbėdamas su tv3.lt, pastebėjo, kad viešnagės JAV metu D.Adomaitis turbūt jau dėliojo mintis, kaip šiuos du bokštus sutalpinti aikštėje vienu metu.
„Turint tokius du žaidėjus - žinoma, kad įdomu pamatyti, kaip jie žaistų kartu. Kaip jie atrodyo atskirai - viskas aišku.
Yra minčių, kaip išnaudoti juos kartu“, - pripažino D.Adomaitis.
