Per pusę metų, praleistų Simono Daukanto aikštės rūmuose, prezidentė Dalia Grybauskaitė privertė ant pirštų galų vaikščioti visų kitų Lietuvos valdžios šakų politikus. Ar Lietuvos prezidentė tokia pat galinga ir užsienyje, ypač “artimajame” (pagal Konstituciją jos svarbiausia užduotis yra ginti valstybės interesus plačiajame pasaulyje)? Dabar kaip tik prasideda D.Grybauskaitės tarptautinių išmėginimų laikotarpis.
Informacinių karų specialistas, politologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Nerijus MALIUKEVIČIUS atsako į “Ūkininko patarėjo” klausimus, kaip apibūdinti šiandieninę Lietuvos Rytų politiką – tai gudri taktika išvengti Maskvos politinės “globos”, drauge stengiantis nepakenkti abiejų šalių ekonominiams santykiams, ar besąlygiška ideologinė, kultūrinė, energetinė kapituliacija ankstesnę svarbą pasaulyje susigrąžinti siekiančiai Rusijai.
- D. Grybauskaitė atnaujino vadinamąją “telefoninę diplomatiją” su Kremliumi (skambino Rusijos prezidentui Dmitrijui Medvedevui ir prašė pasigailėti į Rusiją ilgai neįsileistų Lietuvos vilkikų vairuotojų). Ar toks pastaraisiais metais Lietuvos užsienio politikai neįprastas bendravimo su Maskva būdas, labiau panašus į vasalinius NVS valstybių prezidentų santykius su Kremliumi, yra veiksmingas?
-Turime atvirai pripažinti, kad dabar Lietuvos santykiai su Rusija prasčiausi per pastaruosius 20 metų. Jiems pagerinti būtini kažkokie abipusiai “tūpsniai” (reveransai). Naujoji mūsų prezidentė nori draugiškai sugyventi su Rusija ir visaip tai pabrėžia. Tačiau Kremlius neslepia, kad tie santykiai turėtų būti panašūs į Nepriklausomų Valstybių Sandraugoje (ar mažesnėje Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijoje, sudarytoje iš dar labiau Maskvai ištikimesnių valstybių) įprastą “centro” ir “pakraščių” bendravimą. Tai patvirtina ir Rusijos užsienio reikalų ministerijos demaršas, kad per 1991 m. sausio agresiją suverenios Lietuvos Respublikos “nebuvo”. Kitokio Rusijos požiūrio kol kas nesimato. Nebent ką nors naujo išgirstume po Rusijos premjero Vladimiro Putino susitikimo su D.Grybauskaite Helsinkyje.
- Prezidentūra tvirtina, kad D.Grybauskaitė gegužės 9 d. vyktų į Maskvą švęsti Lietuvai laimės neatnešusios rusų (sovietų) pergalės prieš vokiečius (nacionalsocialistus) 65-ųjų metinių tik su viena sąlyga: jeigu Rusijos prezidentas D.Medvedevas pirma kovo 11 d. apsilankys nepriklausomybės 20-metį švenčiančioje Lietuvoje. Tačiau ir rusai nustatė kai kurias sąlygas Baltijos šalių vadovams, dabar svarstantiems, ar skristi į Maskvą. Pavyzdžiui, iš Estijos prezidento Toomo Hendriko Ilveso Maskva reikalauja atsiprašyti už tai, kad sovietų kareivio paminklas “barbariškai” buvo išvežtas iš Talino centro į kapines. Ar Lietuva pajėgi laimėti “sąlygų karą” su Rusija?
-Sunku laimėti informacinius karus su Kremliumi, ypač kai Maskvai leidžiama diktuoti sąlygas. Jeigu nebuvo tylaus diplomatinio Lietuvos Prezidentūros ir Kremliaus susitarimo, kad Rusijos prezidentas ar premjeras atvyks į mūsų Kovo 11-osios minėjimą, o Lietuvos atstovas gegužės 9-ąją skris tenai, vargu, ar D.Medvedevą pamatysime Vilniuje, o D.Grybauskaitę – Maskvoje. Į Lietuvos prezidentės labai aptakią nuostatą “be kovo 11-osios nebus gegužės 9-osios” Rusija atsakė sunkiosios diplomatinės artilerijos salve, kad 1990 m. kovo 11-ąją nepriklausomybę paskelbusi Lietuva 1991 m. sausio 13-ąją vis dar tebebuvo SSRS “subjektas”, o mūsų politikams ir teisininkams bandant tai paneigti Kremlius gana gudriai pasiūlė Lietuvai tokiu atveju pripažinti ir Abchazijos bei Pietų Osetijos regionų, kuriuos Rusija atplėšė nuo Gruzijos, nepriklausomybę…
- Vakar, galima sakyti, buvo prezidentės D.Grybauskaitės debiutas tarptautinėje arenoje. Helsinkyje ji dalyvavo aukščiausiojo lygio forume Baltijos jūros taršos klausimais. Tačiau Lietuvos vadovė iš anksto atsisakė su Rusijos premjeru V. Putinu kalbėtis apie didžiausią pavojų Baltijos jūros ekologinei sistemai keliantį Rusijos-Vokietijos dujotiekį “Šiaurės srautas”, nenorėjo priekaištauti V.Putinui dėl to Rusijos užsienio reikalų ministerijos vidutinio rango pareigūno pareiškimo, kad 1991 m. sausio mėnesį sovietų kariuomenės užpulta nepriklausoma Lietuvos valstybė “neegzistavo”…
- Viešoji užsienio politika skiriasi nuo tos tikrosios, tradicinės diplomatijos. Apie tai, kas iš tikrųjų aptariama per aukščiausiojo lygio susitikimus, nereikėtų spręsti iš žiniasklaidos pranešimų. Jeigu abi šalys norėtų gerinti santykius, siekti pragmatiškos bendradarbiavimo politikos, tai tokie susitikimai - pati geriausia proga susitarti. Vis dėlto, nors Lietuva bando tiesti ranką, iš Rusijos panašių geranoriškų pastangų nematyti.
- D.Grybauskaitė nebandė iš V.Putino nė sužinoti, kokiems tikslams bus naudojami į Baltiją ir Juodąją jūrą numatomi atplukdyti Rusijos pirkti prancūziški kariniai “Mistral” modelio laivai, gabenantys desantininkus ir kovinius sraigtasparnius su “oras-žemė” raketomis. Kokia nauda Lietuvai iš šio plačiai ir iš anksto išreklamuoto susitikimo, kuris labiau priminė dviejų Leningrado A. Ždanovo universiteto diplomantų įsipareigojimą nepainioti ekonomikos su politika ?
- Nemanau, kad tai buvo “pavaldinės” ir “viršininko”, kaip jums atrodo, susitikimas. Jis įvyko V.Putinui pageidaujant. Galbūt Rusija siūlo kažkokius naujus abipusių santykių mechanizmus. Kodėl jų neišklausius?
Nepritarčiau neretai išsakomai nuomonei, kad Lietuva tolsta nuo savo eurointegracinių principų, atsisako iš Rusijos įtakos sferos bandžiusių ištrūkti ukrainiečių ir gruzinų “lobistės” Europos Sąjungoje ir NATO vaidmens, atsižada tradicinės draugystės su Jungtinėmis Valstijomis. Galbūt Prezidentūra, Užsienio reikalų ministerija dabar ieško naujų būdų nacionaliniams interesams pasiekti ir apginti. Žinoma, svarbiausia, kad, bendraujant su Rusija, ta mūsų diplomatų mėgstama sąvoka “gera kaimynystė” būtų abipusis procesas.
Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
