Sakoma, visiems geras nebūsi. Visa tai nereiškia, kad neverta stengtis ar bent jau siekti santarvės su pasauliu. Kai kam tai pavyksta natūraliai, tereikia vidinės pusiausvyros, pasitikėjimo savimi, pozityvaus mąstymo ir atvirumo supančiai aplinkai ‒ toks įspūdis susidaro vos keletą minučių pabendravus su Donatu Dubausku, dar kitaip vadinamu Lietuvos indėnu.
„Kaip spinduliuoji, taip tave ir priima“, ‒ gyvenimiškos patirties padiktuota filosofija dalinasi jis. Vienas žinomiausių Lietuvos indėnų, bendraminčių dar vadinamas Miegančiu Jaučiu, spinduliuoja vidine ramybe ir kelia pasitikėjimą, todėl nenustebkite, jei užsukę į Donato dirbtuves, norėsite čia pasilikti gerokai ilgiau nei planavote.
Namo išorės apdailoje gausu medienos ir indėniškų ornamentų motyvų, kabo vėliava. Ant durų akių aukštyje prtivirtintas užrašas „prašome belstis“. Vos įžengus į vidų akimirksniu galima suprasti, kad tai ne visai suvenyrais prekiaujanti krautuvėlė. Indėniškos tematikos gaminių viduje gausybė – pradedant interjero apdailos detalėmis, drabužiais ir baigiant kanojų irklais ar ginklais. Visi jie pagaminti Donato rankomis ir neįmanoma nepajusti ypatingos tos vietos skleižiamos energetikos.
Sunku būtų neatkreipti dėmesį ir į patį dirbtuvių šeimininką – aukštas, plačiapetis, gausiai tatuiruotomis rankomis. Tatuiruotėmis puošta ir Donato galva, o galvos plaukų palikta tik ilga kasa pakaušyje. Išvaizdą užbaigia odiniai drabužiai, kaklo papuošalas ir masyvūs auskarai. Donatas mielai sutinka aprodyti savo valdas. Namas įrengtas jaukiai ir paprastai, apdailai gausiai panaudota mediena, visur matyti indėniški motyvai. Viskas atlikta paties namo šeimininko rankomis. „Vyras turi mokėti daryti viską“, ‒ sako jis.
Namas neprijungtas pie centrinės šildymo sistemos, todėl žiemą jį tenka kūrenti malkomis. „Daug namų aplinkui neturi centrinio šildymo, kai kuriuose netgi nėra kanalizacijos. O kūrenti malkomis namus man patinka ‒ atsiranda tas specifinis kvapas. Maistą taip pat ruošiu ant ugnies“, ‒ rūsyje įrengtą pečių ir nedidelį maisto ruošimui skirtą katiliuką rodo šeimininkas.
Klausiamas apie savo rankdarbių gamybos specifiką ,kaip didžiausią rūpestį Donatas nurodo medžiagų poreikį. „Jeigu dailininkui užtenka drobės ir dažų, tai man reikia medienos, odos, kaulo, medžiagos, dažų, karoliukų ir dar daug visko“, ‒ apie savo amatą kalba jis rodydamas į rūsio kampe gulinčią didžiulę krūva odų, kurios taps avalyne, drabužiais, krepšiais.
Apie rankdarbius ir daugelį sričių išmanančio amatininko darbo specifiką Donatas žino daug. Taip pat ir apie indėnų istoriją, papročius ir kultūrą. Tačiau kalba ne tik apie tai ‒ apie gyvenimo permainas ir kaip jį priima visuomenė.
Kaip nutiko, kad susidomėjai indėnų kultūra? Kodėl, tarkime, ne Australijos aborigenais arba baltų gentimis?
Kadangi gimiau 1973 m., esu sovietmečio vaikas. Tais laikais pirmas informacijos šaltinis buvo knygos, dėl jų prie parduotuvių ir eilėse tekdavo pastovėti. Savo įtaką turėjo ir senieji filmai, kuriuos žiūrėjome tuometiniame „Vingio“ kino teatre. Indėnų kultūra Sovietų Sąjungoje buvo itin smarkiai propaguojama.
Žaisdavome ir muškietininkus kieme, juk kokį filmą parodydavo, tą ir mėgdžiodavome. Buvo ir indiški filmai su savais personažais, bet kaime bėgiojant po miškus, laukus, ką geriau žaisti, negu indėnus. Nuo žaidimų vėliau man viskas peraugo į antropoliginį susidomėjimą. Kadangi indėnų išlieka vis mažiau ir mažiau, aš prisidedu prie jų kultūros išsaugojimo.
(Donatas rodo ant sienos pakabintas fotografijas iš bendraminčių susirinkimo, vykusio prieš trejus metus Karelijoje. Nuotraukose matyti dešimtys indėniškai apsirengusių žmonių, tradicinės kūgio formos palapinės – tipiai, o vienoje iš nuotraukų Donatas pusnuogis sėdi raitas ant nepabalnoto žirgo.)
Kaip tikras indėnas moki joti ant nepabalnoto žirgo?
Nesu aš super jojikas, bet joti moku. Koks skirtumas su balnu, ar be balno ‒ jei moki joti, tai ir laikaisi ant arklio. Tiesa, kiekvienas arklys turi savo charakterį ir, jeigu ant jo nebuvo jodinėta be balno, sunku gyvulį valdyti. O dėl paties balno... Juk arkliui taip pat skauda, tai jį apsunkina. Kažkada teko raitam filmuotis ir lietuviškuose fimuose - buvo tokia juosta, sukurta pagal Kazio Almeno istorinį romaną „Šienapjūtė“.
Ar tavo mėgstamos genties, paunių vyrai, taip pat tatuiruodavo galvas?
Ne, tai jau mano sumaymas. Aš galiu sau leisti taip atrodyti, šioje visuomenėje aš esu toks, man tai nemaišo, man tai gražu. Juolab, kad žmonės aplinkui žiūri teigiamai, o tai svarbiausia. Vienas iš paskutinių atvejų – užėjo maždaug 80 metų senutė žydė ir sako man rusiškai: „Jaunuoli, aš jus mačiau ne kartą, na o šį kartą ėjau iš paskos ir radau, kur gyvenate. Tik norėjau pasakyti, kad Jūsų veide Vilnius tampa europietišku miestu". Dažnai pas mane atveda turistus. „Štai, pažiūrėkite, tai mūsų indėnas, vienintelis toks mieste“, ‒ sako gidai.
Negi nėra daugiau tokių „indėnų“ Vilniuje?
Galbūt jų nepastebi. Mano draugai ir bičiuliai domisi, tačiau tą gyvenimą aktyviai propaguoja tik vasarą, o aš gyvenu tuo kiaurus metus. Aš kuriu rankdarbius, didžioji dalis jų – indėniška tematika ir tai yra mano gyvenimo būdas.
Netenka išgirsti netolerantiškų žmonių komentarų gatvėje?
Pastaraisiais metais tikrai neteko. Kautis aš moku gerai, nes nuo trylikos metų augu senamiestyje. Neturiu kelių dantų, nosis kreiva, rankos su randais. Senais laikais visad turėjau ilgus plaukus, o senamiestyje visad buvo forsų, urlaganų gaujos. Susidūrimų netrūko – gaudavau lupt, bet ir pats duodavau.
O šiaip tai aš savimi džiuginu praeivius. Bet kuriame mieste ‒ Panevėžyje, Šiauliuose vaikštau ir niekas nesako nė pusės žodžio. Jeigu eini aukštai iškėlęs galvą ir nebijai savo šešėlio – viskas tvarkoje. Kaip spinduliuoji, taip tave ir priima. Jeigu akivaizdžiai matytųsi, kad aš bijau savo išvaizdos ir pats savęs, tuomet ir gaučiau „per bumbulą“. Man 37 metai ir patirtį gyvenime turiu nemažą, kartais į tai dėmesio gal net ir neatkreipiu.
Mieste prie manęs tėvai priveda savo vaikus, duoda juos ant rankų, fotografuojasi kartu, vadinasi, viskas tvarkoje. Niekam blogo nedarau – priešingai, stengiuosi su visais draugauti, nes kuo daugiau su visais bendrauji, draugauji, tuo saugiau gyveni. Pagalba gali ateiti iš bet kur.
Užsiimi mėgstama veikla, turi savo verslą, esi nepriklausomas. Ar sutiktum atsisakyti tos laisvės ir dirbti kam nors už gerą atlyginimą?
Pinigų reikia visada ‒ jeigu aš jų neturėsiu, negalėsiu nusipirkti reikiamų daiktų. Suderinti viską įmanoma, todėl, jeigu būtų siūlomi geri pinigai, tai kodėl gi reikėtų atsisakyti. Visgi tai būtų mano apsisprendimas ir dirbčiau tiek, kiek noriu. Jei kažkas užkliūtų, galėčiau spjauti, apsisukti ir išeiti niekam nepasakę „ačiū“ ar „viso gero“. Kaip samdomas dartuotojas esu dirbęs pakankamai. Septynis su puse metų dirbau prosąjungų rūmuose, taip pat Antakalnio poliklinikoje, vaikų darželyje, lėlių teatre.
Darbiniai santykiai priklauso nuo aplinkinių žmonių – valdžios ar direktoriaus požiūrio į tave. Jeigu vadovauja negeras žmogus ‒ aišku, kad bus blogai, bet jeigu su visais sutari, reikalai klostysis labai gerai. Tiesiog vienu momentu aš sugalvojau, kad noriu pabandyti suderinti mėgstamus dalykus su savo ekonomine situacija.
Pirmą savo „kioską“ atidariau šalia kavinės „Langas“. Vėliau gavau nemažas patalpas senamiestyje, priešais klubą „Brodvėjus“. Nuo pirmadienio iki penktadienio viršuje būdavo mano parduotuvė su visais „indėniškais reikalais“, o nuo penktadienio iki sekmadienio – muzikiniai renginiai apačioje įrengtame rūsyje. Rinkosi įvairiausių muzikos stilių atlikėjai – nuo roko iki drum'n'basso. Deja, pasikeitė tų patalpų valdytojas ‒ atėjos toks, kurio manymu, visas šiuolaikinis jaunimas yra nieko vertas. Jam renginiai nepatiko ir patalpos buvo uždarytos. Remdavau ir jaunuosiuos menininkus ‒ rengdavau parodas, kuriose darbus jie galėdavo eksponuoti nemokamai. Kai netekau patalpų, visa tai nutrūko.
Vėliau pradėjau rimtai ieškoti, kur įsikurti, kol galiausiai nusipirkau šį namuką. Padariau taip, kad gyvenamoji vieta būtų suderinta su darbo vieta. Čia yra mano butas, bet taip pat ir dirbtuvės. Tai nėra parduotuvė, kuri būtų atidaryta nurodytomis valandomis, o visi norintys galėtų užeiti į vidų ir kažką nusipirkti – tai mano dirbtuvės, mano butas. Durys atidaromos ne visiems. Pasižiūriu pro langą ir, jei žmogus man nepatinka, neatidarau. Neatidarau ir jeigu nepastuksena, ant durų aiškiai parašyta - „prašom belstis“.
Ant palangės tupintis baltas katinas, anot Donato, „atidirbinėja už maistą“. Balta spalva ir karoliukų antaklis daro jį lenvai pastebimą, o fotografuodami jį praeiviai įamžina ir internetinio puslapio adresą. „Kadangi didžioji dalis prekybos vyksta internetu, man to ir reikia“, ‒ sako amatininkas.
Esi sakęs, kad indėnų ir mūsų protėvių istorijoje tu atrandi panašumų. Galėtum įvardinti tiksliai, kokių?
Kiekvienas žmogus, kai kuo nors domisi, bando įžvelgti kokias nors sąsajas, tai normalu. Juk jie taip pat buvo laisvi žmonės, gyveno didesnėmis ir mažesnėmis gentimis, kai kurios iš jų buvo tikrai didingos. Jie turėjo savo priešą – mes taip pat. Taip ir randami tie panašumai. Tarkime, mūsų protėviai turėjo tokius valdovus, kaip Vytautas, Gediminas, analogiškai indėnų istorijoje yra legendiniai vadai, tokie, kaip Sėdintis Jautis, Vilko Drapanos, Šėlstantis Žirgas ir daugybė kitų.
Kai ieškai sąsajų, jas ir randi, arba sukuri pats. Kai užduoda tokį klausimą, bandai į jį atsakyti, nors aš pats nesusimąsčiau, kodėl taip yra.
Ar galėtum gyventi atsiskyręs nuo civizilacijos?
Tai labai priklauso nuo laikotarpio. Yra labai daug žmonių, kurie skirtingai mąsto, bendraminčiai buriasi į savus kolektyvus, formuoja atskiras subkultūras. Aišku, yra ir tokių, kurie išvažiuoja gyventi į namuką miške, taip jie pabėga nuo civilizacijos ir jaučiasi laimingi. Gyvena be televizoriaus ar radijo ‒ jiems to nereikia.
Aš esu „urbanus indianus“ arba miesto indėnas, man progresas yra labai įdomus. Internetas reikalingas, nes tai langas į visą pasaulį ir aš daug sužinau. Man reikalinga ir televizija, įdomu kartais pažiūrėti gerą filma ‒ tai normalu. Manau, būtų kvaila gyvenant XXI a. apsigyventi kur nors miške ir klausytis paukščių čiulbėjimo. Po savaitės aš turbūt pradėčiau kaukti į mėnulį iš nuobodulio. Man reikalingi žmonės, man patinka bendrauti, o kadangi visi labai skirtingi, tai daryti tikrai įdomu. Aš ne vienuolis ‒ nenoriu savęs izoliuot.
