Irenai buvo devyni mėnesiai, kai jos tėveliai paliko Lietuvą. Ji užaugo Amerikoje, tačiau amerikiete savęs nelaiko. Kaip, beje, ir lietuvaite.
Sako, tarp amerikiečių ji jaučiasi lietuve, o tarp lietuvių – amerikiete. Ir tą dvilypumą liudija žavi lietuviška šneka su ryškiu akcentu.
Tapatybės paieškos devyniolikmetę studentę jau trečią kartą atveda į Lietuvą. Šiemet ji čia ne tik lankė savo senelius, bet atliko ir praktiką Švietimo ir mokslo ministerijoje bei dalyvavo Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime.
Pavadinta močiutės vardu
Irena turi močiutės vardą. Jos mamai buvo itin svarbu pirmagimę pavadinti artimiausio žmogaus vardu. Irena tai žino ir brangina.
Jos seneliai – biržiečiams gerai pažįstami Irena ir Alfonsas Mikelėnai. Biržai dar prisimena ir jos mamą – Vidą Mikelėnaitę. Kadaise Biržų pirmoji vidurinė mokykla nebuvo įsivaizduojama be gabios mokinės, puikiai šokančios, muzikuojančios, vaidinančios.
Beje, savo pirmuosius auklėtinius be Vidos sunkiai įsivaizduotų ir šių eilučių autorė.
Balti penktokėlės kaspinai ir kerinti šypsena iš atminties iškyla kone kiekvieną rugsėjį, nors nuo to pirmojo susitikimo prabėgo trisdešimt metų.
Simboliška, kad šią rugsėjo 1-ąją iš pirmojo laikraščio puslapio šviečia jos dukros šypsena.
Prieš kelerius metus Lietuvoje viešėjusi Vida dukroms – Irenai ir Barborai – parodė savo mokyklą, dabartinį „Atžalyną“. Nežinia, ką apie ją mergaitės buvo girdėjusios anksčiau, tačiau paauglėms mamos vaikystės ir jaunystės vietos neatrodė pasakiškos. Irenai netgi švystelėjo mintis, kad mokykla nuo „mamos laikų“ nepasikeitusi. Jai trūko šviesos, spalvų, gyvybės – to kas būtina įstaigai, kurioje daug laiko praleidžia jauni žmonės.
Apie mokyklas Irena gali kalbėti daug – būtent su jomis devyniolikmetė sieja savo ateitį.
Ateities planuose – ir Lietuva
Irena Rimkutė studijuoja komunikaciją Massachusetts Amherst universitete. O nuo šių metų gilinsis į edukologiją.
Apie galimybę atlikti praktiką Lietuvoje ji sužinojo iš draugų, su kuriais lankė šeštadieninę lietuvių mokyklą.
Nusprendus vykti į Lietuvą, teko jai gerokai paplušėti, kad norai virstų realybe.
Irena pateko tarp dviejų dešimčių Amerikos lietuvių, kuriems buvo suteikta galimybė stažuotis Lietuvoje.
Jai buvo pasiūlyta padirbėti Švietimo ir mokslo ministerijoje.
Praktika buvo daugiau susijusi su pažintine veikla. Daugiausiai įspūdžių Irena patyrė lankydamasi Nacionaliniame egzaminų centre ir viename iš sostinės vaikų lopšelyje – darželyje.
Devyniolikmetę maloniai stebino vaikų darželio aplinka, kurią stengiasi kurti ir puoselėti darbuotojai. Jai itin patiko įrengtas teatro kambarys ir lėlės. „Kai paklausėme, kur jas perkat, atsakė, kad jas daro patys darbuotojai. Tai atrodė fantastiškai“, – emocijų neslėpė Irena. Jai kaip stebuklas atrodė ir muziejus, močiutės kambarys su „senovišku kvapu“ ir čia pat, darželyje, vaikams gaminami gardūs patiekalai. „Lietuvos ugdymo įstaigoje matyti, kad čia daug laiko skiriama mažyliams, daug apie juos galvojama“, – sako Irena, lygindama Vilniaus darželį su tuo, kurį jai teko lankyti JAV. Anot merginos, jos matyti valstybiniai darželiai Amerikoje ir Lietuvoje labai skiriasi.
Septynios savaitės, šią vasarą praleistos Lietuvoje, ko gero, daug ką keis Irenos gyvenime. Ji sako jau turinti planą, kuriame yra ir Lietuva.
„Iki praktikos apie tai rimtai negalvojau. Dabar gerai įsivaizduoju, kaip čia gyvenčiau“, – sako mergina. Pasirodo, jos neatbaidė tai, ką mes vadiname lietuviška netvarka, netolerancija, nekultūra. „Atvirkščiai – norisi daugiau būti Lietuvoje ir ją labiau pažinti“, - tikina Irena. Tačiau kol kas jos planuose - pirmiausia baigti mokslus. Kitą semestrą ji keturis mėnesius ketina studijuoti Londone. Gavusi bakalauro diplomą, magistrantūros mokslų sieks Čikagoje.
O po to – vienerius metus mokytoja dirbti norėtų Lietuvoje, Tarptautinėje Amerikos mokykloje Vilniuje.
„Jaučiuosi laiminga Lietuvoje“
Savo planus sieti su Lietuva Ireną paskatino ir dalyvavimas Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime (PLJS).
Mergaitę sužavėjo renginių atmosfera. Ypač jai patiko koncertai, jų metų patirtas bendrystės su kitais PLJS dalyviais jausmas. Irena pripažįsta, kad atliekamų dainų žodžių nežinojo, tačiau tai jai netrukdė dainuoti kartu su visais.
Per vieną savaitgalį mergina sako išgyvenusi tiek įspūdingų akimirkų ir tokių, kokių jai neteko patirti iki šiol. „Jaučiausi laiminga būdama Lietuvoje“, - tikina Irena.
„Vis dažniau jaučiuosi esanti lietuvė“
Pirmą kartą Irena į Lietuvą atvyko būdama keturiolikos. Antrąsyk čia ji lankėsi prieš trejus metus. Šią vasarą buvo trečias susitikimas su Lietuva. Ir turbūt lemtingas. Jis turėtų merginai padėti atsakyti į dažnai kylančius klausimus „kas aš, kur aš“.
Irena prisipažįsta, kad esanti pusiau lietuvė, pusiau amerikietė. Tačiau nei Amerikoje, nei Lietuvoje ji nesijaučianti sava. „Esu ir nesu“, - taip savo pasaulėjautą apibūdina mergina. „Blogai, kai jaučiu, kad nei čia, nei ten nėra gerai“, - apie tapatybės paieškas kalba Irena. Tačiau ji sako vis dažniau jaučiasi esanti lietuvė.
Koks tas jausmas – būti lietuve? Jį apibūdinti nelengva. Bet kas, jeigu ne jis, gniaužia gerklę ir spaudžia ašaras, suskambėjus Lietuvos himnui, kuris vienu metu sujungia tūkstančius lietuvių, išsibarsčiusių po visas pasaulio šalis?
„Po šios kelionės į Lietuvą labiau suprantu mamą, kuri ilgisi savo tėvynės. Kažkas užsidegė ir mano širdy“, - sako Irena.
Skiepijo lietuvybę
Rimkų šeima gyvena netoli Bostono esančiame Betfordo miestelyje. Jų šeimoje šnekama tik lietuviškai. Tiesa, Irena prisipažįsta, kad jai su jaunesniąja sesute Barbora, kuri gimė Amerikoje, patogiau bendrauti anglų kalba, tačiau tėvai su jomis angliškai nešneka. „Į angliškus klausimus jie neatsako“, - šypteli Irena.
Abi dukros turėjo lankyti šeštadieninę lietuvių mokyklą, poilsiauti lietuviškose stovyklose.
Tėveliai šoka lietuviškus šokius, dalyvauja įvairiuose renginiuose. Lietuviškus šokius pamėgo ir Irena, kuri ketverius metus dalyvauja lietuvių šventėse Amerikoje. Jos svajonė - šokti lietuvių dainų šventėje, kuri vyksta Lietuvoje.
Irena sako esanti dėkinga, kad tėvai skiepijo lietuvybę, nors, prisipažįsta, jai ne visuomet tai patikdavo. „Gerai, kad mane privertė lankyti lietuvių mokyklą. Pažįstu Amerikos lietuvių, kurie labai prastai šneka lietuviškai“, - sako Irena.
Į mokyklą neleido su treninginėmis kelnėmis
Kai Irena pirmąsyk išvydo Lietuvą, jai čia daug kas buvo keista. Ir architektūra, ir automobiliai, ir maistas. Ji čia pirmąsyk sako išvydusi karvę, besiganančią prie greitkelio...
Dabar merginą stebinančių dalykų Lietuvoje mažėja. Tačiau jeigu čia apsigyventų ilgesniam laikui, jai reikėtų automobilio. O Irena turi tik amerikietiškas vairavimo teises, kurias Lietuvoje įgyti, kaip ji suprato, būtų sudėtinga. Miestuose ji pasigestų judesio, veiksmo- šiuo požiūriu Vilnius Bostonui neprilygstantis. Irena sako, kad Lietuvoje nepatogu vaikščioti nelygiais šaligatviais ir stebina ją daug balų gatvėse. Reikėtų čia priprasti ir prie maisto – iš Lietuvoje esančių produktų ji nedrįstų gaminti, nors Amerikoje tą daryti mėgsta.
Vardydama gyvenimo Lietuvoje nepatogumus Irena skuba pridurti, kad čia yra daug gerų dalykų, kurių ji pasigendanti Amerikoje. Jai labai patinka, kad Lietuvoje žmonės rūpinasi savo išvaizda. Tik atvykusi į Lietuvą Irena sako supratusi, kodėl jos mama neleisdavo eiti į mokyklą mūvint treningines kelnes. Paauglei norėjosi atrodyti taip, kaip jos bendraamžiai, kurie, anot jos, į gatvę gali išeiti ir su pižamos kelnėmis, bet mama šiuo požiūriu būdavusi griežta.
Lietuva prasideda nuo senelių namų
Iena sako, kad Lietuva jai pirmiausiai siejasi su senelių namais. O čia jai viskas labai miela. Ir senelių name mamos vaikystės kambarys su lėlėmis, ir daržas bei sodas, esantis čia pat kieme, ir močiutės gaminamas maistas.
Jei reikėtų išvardyti mėgstamiausius močiutės ruošiamus patiekalus, būtų nelengva – visi jie labai gardūs – ir balandėliai, ir obuolių pyragas, ir cepelinai, skryliai, varškėčiai, pieniška daržovių sriuba.
„Lietuvoje skonis kitoks“, - tvirtina Irena.
Idealus gyvenimo pavyzdys – šeima
Kas galėtų nulemti galutinį Irenos apsisprendimą grįžti į tėvų ir senelių žemę?
Anot jos, pirmiausia čia reikėtų pabūti, priprasti – gal labai patiktų.
O gal Lietuvoje sulaikytų sutikta meilė? To atmesti negalima, bet žaviai Amerikos lietuvaitei atrodo, kad čia vaikinai pernelyg išlepinti merginų dėmesio.
Irena pastebi, kad Lietuvoje vyrai mandagūs, ir jai tai patinka. Bet čia ji mato daug seksizmo apraiškų.
Mergina sako Lietuvoje išgirdusi klausimų, ar ji mokanti gaminti valgį, ar norinti turėti vaikų. „Iš tokių klausimų atrodo, kad tokia moteris šioje šalyje ir turėtų būti“, - sako devyniolikmetė.
Antra vertus, ji Lietuvoje sako matanti daug jaunų mamų su vaikais, daug nėščių moterų. Iš to galima spręsti, kad čia geros sąlygos motinoms auginti vaikus.
Idealių šeimos pavyzdžių Irenai toli ieškoti nereikia. „Tokia yra mūsų šeima“, - įsitikinusi mergina. Anot merginos, jų šeimos ryšius itin sutvirtino gyvenimas svetimoje šalyje.
„Mano tėvai privalėjo remtis vienas į kitą“, - sako Irena.
Su tėvais mergina sako galinti kalbėtis, tartis svarbiausiais gyvenimo klausimais, o septyniolikmetė sesė Barbora yra tarp geriausių jos draugų.
„Anksčiau bijojau, kad man taip gali nepasisekti, kaip pasisekė mano tėvams. Bet dabar ta baimė nyksta“, - atvirauja Irena.
Tėvai pritaria ir Irenos profesiniam pasirinkimui. Gal „atbudo“ genai - mokytojais buvo seneliai (iš tėčio pusės). Mama, išgirdusi, kad dukra norėtų būti mokytoja, pasakė: „Tai tavo kelias.“
R. Penelienė
