Po kiekvienų rungtynių E. Jankauskas lūkuriuodavo stadiono prieigose rankose spausdamas knygą su žaidėjų nuotraukomis. „Laukdavau autografų, klausydavau, ką kalbą žaidėjai. Mane tai žavėjo“, ‒ apie bręstančią savo vaikystės svajonę kalbėjo kol kas vienintelis Lietuvos futbolininkas, savo rankose laikęs Čempionų lygos taurę.
Tačiau pats E. Jankauskas prisipažino, kad vaikystėje svajojo kukliai – norėjo sužaisti už „Žalgirį“.
„Juk, kiek pamenu, visuomet kieme žaisdavome futbolą... Visos sienos buvo apspardytos, netgi namuose kamuolį spardžiau“, ‒ šypteli treneris.
- Kiek namuose buvo sudaužyta daiktų?
- Žinoma, jų buvo. Kentėdavo lentynos, įvairūs daiktai. Bet tuo metu tikrai ne tai buvo svarbiausia. Pamenu, kad manęs niekas nevertė ir neprašė eiti į futbolo treniruotes. Mane tereikėjo laikyti. Iki šiol prisimenu patį baisiausią nutikimą vaikystėje: tėvai mane išvežė į sodą, nors man turėjo būti rungtynės. Matyt, mano elgesys prie to serbento krūmo buvo toks šlykštus, kad tėvai nusprendė daugiau niekada taip nedaryti. Tėvai suprato, kad neverta manęs laikyti ir bandyti atplėšti nuo futbolo. Manęs nereikėjo motyvuoti, prašyti, kad eičiau sportuoti... Nors prieš futbolo treniruotes buvo išbandyti ir šachmatai, ir boksas.
- Netgi boksas?
- Taip. Tačiau atsirado futbolas ir man viskas tapo aišku... Džiaugiuosi, kad pavyko atrasti savo sporto šaką ankstyvoje vaikystėje. Gerai, kad tuo metu mes neturėjome to, ką turi šiuolaikinis jaunimas – kompiuterinių žaidimų, socialinių tinklų. Tačiau ir tais laikais buvo jaunimo, kuris blaškėsi. Ir ne tik tarp sporto šakų. Pasirinkimas buvo paprastas: normalus arba kriminalinis gyvenimas. Nuolat būdavome kieme, bendraudavome prie laiptinių, sėdėdami ant suoliukų ir tenka pripažinti, kad darbai, kuriuos darydavome taip gražiai „pabendravę“ ne visada būdavo legalūs. Ne vienas mūsų kieme augęs pasuko kriminaliniais keliais. Aš buvau iš tų laimingųjų, kuris tais keliais nenuėjo. Augau Žirmūnuose. Tai nebuvo elitinis rajonas. Jame gyveno įvairiausio plauko veikėjai. Tokie buvo laikai – devyniasdešimtieji buvo tikrai kitokie.
- Visame šiame bardake pasirinkote sportą.
- Buvo bardakas, bet buvo ir futbolas. „Žalgirio“ rungtynės priviliodavo po 10‒15 tūkst. žiūrovų. Kurie laikai Lietuvos futbolui buvo geresni? Tuomet turėjome stadioną, kuris galėjo sutalpinti tiek žmonių. Dabar tokio neturime. Mes nuolat girdime frazes apie civilizacijos pažangą, apie raidą... O futbolas? Net negalime sakyti, kad Lietuvoje jis stovi vietoje. Jis atsilieka. Gerai, atsirado „Sportimos“ aikštynas, dar kelios dirbtinės aikštės... Bet anksčiau mes treniruodavomės ant žvyro. O jeigu dabar pasiūlytume vaikams tokias sąlygas? Manau, po kelių treniruočių jie spjautų į tokį futbolą, o ir tėvai nepalaimintų tokių treniruočių. Laikai buvo sunkūs, tačiau tie, kas norėjo, tenkinosi sąlygomis, kurios buvo. Jos nebuvo idealios, bet galima pajuokauti, kad prastesnėse sąlygose užauga tie, kurių neįmanoma sulaužyti. Nei sistema, nei sąlygos, nei sunkumai nepalaužia.
- Tai užgrūdino?
- Tikrai taip. Augau tokiomis sąlygomis, tačiau vėliau keliaujant po pasaulį, visur atrodė žymiai viskas lengviau. Tiesiog būdavo lengviau adaptuotis.
- Edgarai, buvote šešiolikos, kai prisilietėte prie profesionalaus futbolo. Galimybes motyvuotis dabartinis jaunimas turi kur kas didesnes. Juk jūs nematėte nieko daugiau, tik „Žalgirį“. Atrodo, kad dabar viskas turėtų būti paprasčiau.
- Tais laikais mes net neturėjome galimybės matyti užsienio futbolo. Pamenu, kad UEFA atrankos rungtynes žiūrėdavau per mažylį „Šilelį“, kurio anteną reikėdavo paremti šakutėmis, o jis tiesiog šnypšdavo. Dabar išorinės motyvacijos yra kur kas daugiau – matai gražius stadionus, HD vaizdą, turi galimybę sekti futbolininkus, jų gyvenimus. Tačiau tais laikais man to netgi nereikėjo. Aš nesivaikiau svajonės žaisti užsienyje. Netikėjau, kad tai yra įmanoma. Mes neturėjome tokių pavyzdžių. Kai pirmieji futbolininkai išvažiavo žaisti už Lietuvos sienų, man buvo gal penkiolika. Iki tol neturėjau tokios svajonės. Mano galvoje dėliojosi kur kas paprastesni norai – norėjau žaisti už „Žalgirį“ tame stadione, prie kurio vaikystėje eidavau rinkti futbolininkų parašų. Turėjau knygelę su žalgiriečių nuotraukomis ir po kiekvienų rungtynių trindavausi prie stadiono ir laukdavau, klausydavau, ką jie kalba. Man tai buvo labai įdomu. Mano svajonė buvo paprasta – sužaisti už „Žalgirį“. Ir mano svajonė išsipildė... Ir tada supratau, kad viskas yra pasiekiama. Jei vieną dieną per televizorių mačiau Zinedine‘ą Zidane‘ą ir mąsčiau „Koks talentas?“, tai po kelių mėnesių aš galėjau žaisti aikštėje prieš jį. Aš išgyvenau tą emociją, kai realiais tapo dalykai, apie kuriuos net negalėjau sau leisti pasvajoti. Tai mane žavėjo. Nors mes niekada nebuvome auklėjami ir auginami taip, kaip tai yra daroma užsienyje, kai vaikai jau žino, kad pagrindinis jų tikslas yra patekti į pagrindinę komandą. „Real“, „Barcelona“ – klubai, kurių jaunimas turi aiškiai išreikštą svajonę. Jiems yra kasdien kalama į galvą, kad tai yra realu, tereikia dirbti ir treniruotis. Mums tas dalykas turėjo atrodyti nerealus. Išvažiuoti iš sovietinės Lietuvos ir žaisti kažkur Ispanijoje ar Prancūzijoje? Ne, apie tai net negalvojome. Tai nebuvo mano tikslas. Mano tikslas buvo žaisti futbolą. Ta meilė, matyt, ir padėjo įveikti visus sunkumus.
- Patekote į „Žalgirį“. Viskas. Gal tuo ir galėjote apsiriboti?
- Galbūt čia „sužaidė“ charakteris. Iki šiol futbolininkų klausiu: „Patekote į „Žalgirį“, į rinktinę? Tai viskas?“. Jeigu pamatau žaidėją, kuris tai pasiekęs jaučiasi jau viską pasiekęs, nuliūstu. Nes suvokiu, kad čia yra žaidėjo karjeros taškas. Jeigu esi patenkintas, kur bebūtumei – tavo karjera baigėsi. Tai yra mano nuomonė. Jeigu pastebiu, kad žaidėjas jaučiasi esąs čempionas, suvokiu, kad su juo reikia dirbti, jam reikia padėti, kadangi jis labai blogai supranta realybę. Jeigu to jam užtenka, tai yra problema, kuri gali anksčiau ar vėliau paveikti ir komandos draugus, ir rezultatus. Taip negali būti. Ypatingai mūsų futbole. Pažiūrėkime į Belgijos rinktinę. Daugelis jų žaidėjų žaidžia top‘iniuose klubuose, tačiau jiems to yra mažai. Toks turi būti futbolininko mentalitetas.
- Prisipažinkite, ar pats niekada nebuvote susirgęs ta „čempiono“ liga?
- Na...
- Edgarai, apie tai nėra gėda kalbėti.
- Turėjo ir mano karjeroje būti tie etapai. Galbūt jie nebuvo labai aiškiai išreikšti. Juk viskas priklauso nuo žmogaus charakterio. Aš visuomet buvau šiek tiek kuklesnis. Augome epochoje, kuri pakankamai kompleksų mums įvarė. Buvau Tarybų sąjungos rinktinėje, bet turėjau nepilnavertiškumo kompleksą. Visada maniau, jog nesu to vertas. Todėl žvaigždžių liga man negrėsė. Bet... Turėjo būti periodų, kai šiek tiek prasilenkdavau su realybe. Tikiu, kad taip buvo. Ypač tuomet, kai patekau į aukščiausią lygį, kai atsirado šlovė, garbė ir pinigai. Juk aš atėjau iš niekur. Natūralu, tai paveikia psichologiją. Viskas priklauso nuo to, ar leisi sau užstrigsi tame momente, ar sugebėsi suprasti, kad yra tūkstančiai daug daugiau už tave pasiekusių ir nėra, ko čia pūstis. Jeigu mes save lyginsime su tais, kurie kažkada buvo šalia ir nieko nepasiekė, tada, galbūt, mums gali užtekti to, ką turime. Tačiau neverta žvalgytis į blogesnius, prastesnius. Norėčiau, kad ir mūsų futbolininkai žiūrėtų tik į priekį, turėtų aukštesnius tikslus ir lygiuotųsi į žmones, kurie yra daug daugiau pasiekę už tuos, kurie jiems yra už nugaros.
- Vienas klausimas „ne į temą“: kaip atsiranda puolėjai?
- Būna žaidėjai, kurie turi įvarčio uoslę. Dažnai jie nebūna labai talentingi ar techniški. Bet jie turi uoslę įvarčiui. Aš visą jaunystę žaidžiau saugo pozicijoje. Man labai patiko būti saugų linijos dalimi. Tačiau nutiko taip, kad „Žalgiryje“ mane pastatė į puolimą... Bet iki šiol manau, kad tikroji mano pozicija yra saugas. Nors treneriai visada mane matė puolėjo pozicijoje, užsienio komandos mane pirko, kaip puolėją...
- Tačiau, ar pačiam niekada nekilo noras pakelti ranką ir šūktelėti, kad „norėčiau žaisti saugų grandyje“?
- Profesionaliame futbole tai yra sunkiai įmanoma. Neįsivaizduoju, kas turėtų nutikti, kad klubas, nusipirkęs puolėją, pastatytų jį žaisti sauguose. Man visuomet patikdavo atiduoti perdavimą, ieškoti sprendimo... O puolėjo darbas? Mušti įvarčius. Tai reiškia, kad esi pririštas prie statistikos. Nelieka jokios improvizacijos, komandinio žaidimo. Puolėjas turi būti egoistas. O aš aikštėje to nemokėjau. Atiduoti kamuolį geresnėje pozicijoje esančiam žaidėjui man buvo pats didžiausias malonumas. Aš taip ir darydavau. Toks buvau žaidėjas. Nesigavo man tapti egoistu.
- Bet puikiai supratote, kad išmokęs būti egoistu, galėjote būti dar trokštamesnis.
- Supratau. Bet buvau komandinis žaidėjas. Taip, žinau, kad turėjau būti egoistas, bet nesugebėjau persikvalifikuoti. Komandos pergalė man visada buvo svarbiau už asmeninę statistiką. Mane visada siutindavo žaidėjai, kurie žaisdavo sau, mane erzindavo nelogiški smūgiai į vartus. Man visuomet tai atrodydavo kvailai: muši tam, kad muštumei, nesvarbu, iš kur... Yra tokių žaidėjų. Jie man niekada nepatikdavo.
- Su „Ibra“ nerastumėte bendros kalbos...
- Nepasakyčiau, kad jis toks didelis egoistas. Jis nėra pats žiauriausias egoisto tipažas (šypsosi).
- Edgarai, kaip keičiasi futbolas senstant?
- (juokiasi) Jis keičiasi. Netgi rinktinės žaidėjams, kuriems jau virš trisdešimt, esu pasakęs, kad geriausias futbolas, kurį aš žaidžiau, nors trukdė visos traumos, buvo tuomet, kai man buvo virš trišdešimt. Tuomet žaidėjas supranta, kad negali daug be reikalo bėgioti, bet visas situacijas skaito kitaip: dažnai net nereikia bėgti, kad būtumei pirmas prie kamuolio. Nes per tiek metų panašios situacijos buvo išgyventos tūkstančius kartų. Patirtis suteikia nuojautą. Šiais laikais turime daug pavyzdžių, kai žaidėjai puikiai žaidžia ir po trisdešimt penkto gimtadienio.
- Žinau, kad apie tai šnekėta ir prišnekėta, tačiau apie Čempionų lygos titulą paklausiu kitaip. Kiekvieną kartą keliaujant į Lietuvos futbolo federaciją prie durų pasitinka plakatas su jūsų atvaizdu ir prierašu „Vienintelis lietuvis, iškovojęs Čempionų lygos taurę“. Kaip jaučiatės?
- Tai nėra išskirtinis dalykas, kurį prisiminčiau kiekvieną dieną ir juo didžiuočiausi. Na, taip gavosi (šypsosi). Norėčiau, kad tai būtų pavyzdys. Norėčiau, kad žmonės, žvelgdami į šį plakatą, suprastų, jog tai yra įmanoma. Tik yra sąlygos: privalai turėti tikslą, jo siekti ir labai daug paaukoti.
- Ką paaukojote jūs?
- Kalbame apie labai dideles aukas. Ir jos prasideda vaikystėje. Galutiniame rezultate, kuris buvo pasiektas, yra daug skausmo, nusivylimo, netekčių, praradimų. Labai daug. Gyvenimas? Jau vaikystėje kiekvieną savaitgalį draugai burdavosi ir linksmindavosi, o manęs ten niekada nebūdavo, nes privalėdavau ruoštis rungtynėms. Šeima? Aš nemačiau, kaip augo vaikai. Nes man visada reikėjo būti kažkur, bet tik ne su savo šeima... O vėliau prasideda fiziniai skausmai, psichologinės problemos. Televizoriaus ar kompiuterio ekrane matome geriausius pasaulio žaidėjus? Juk smagu. Tačiau ar suprantame, kad nė vieno jų gyvenimas nėra tik rožėmis klotas? Jie išeina į aikštę ir jiems nieko neskauda? Ne, taip nebūna. Nepamirškime, kad kiekvienas jų jaučia psichologinį spaudimą. Futbole yra labai daug nematomų dalykų, apie kuriuos niekas nekalba. Mes matome tik viršūnėlę, o kiek daug talentingų žaidėjų atkrenta pakeliui į ją. Jie nepasiekia aukštumų, nes kažkuriuo momentu pasiduoda, palūžta.
- Jums buvo nusvirusios rankos?
- Aišku, kad buvo. Ir ne kartą. Kur tau nenusvirs rankos, kai per paskutinę treniruotės sekundę prieš pat svarbų finalą nusitrauki čiurnos raiščius? Ką daryti? Nori ar ne, bet rankos nusvyra. Tokiomis akimirkomis norėdavosi viską baigti, nes galvoje tik ir sukosi mintys, kad esu prakeiktas, nesėkmingas.
- Kaip lipdavote iš tokių duobių?
- Tokiose situacijose pats pamatai, kiek savyje turi jėgos, stiprybės. Be to, labai svarbi yra aplinka, kurioje esi. Viskas priklauso nuo to, kaip į traumuotą žaidėją žiūri treneris, klubo vadovybė. Žmonės investavo ir nori greitos grąžos, labai dažnai jie nesitaiko su tuo, kad žaidėjas, kuriam yra mokami pinigai, nežaidžia. Tokiose situacijose, kuo geresnis klubas, tuo yra geriau. Nes ten žmonės turi patirties ir supranta, kad norint rezultato iš žaidėjo, reikia su juo gerai elgtis. Jei papuoli į prastą klubą, kuriame žmonės investuoja skolintus pinigus ir tiesiog nori uždirbti, sėkmės, nes tavo bėda bus dar didesnė – tave nuolat spaus, norės, kad anksti grįžtumei į aikštę, jie rizikuos, kad tavo trauma atsinaujins. Tada tarp klubo ir žaidėjo atsiranda trintis, pykčiai. Žaidėjas pasidaro irzlus, prasideda pykčiai šeimoje, draugų rate. Užverda visas katilas: išsilieji šeimoje, kuri tavęs pradeda vengti, kraustaisi iš proto, nežinai, kur dingti... Negatyvo yra labai daug.
- Dabar supratau, kad profesionalaus futbolininko gyvenimas visiškai nežavi.
- Yra juk ir gražioji dalis, kurią visi mato – prabangios mašinos, gražios merginos, išskirtiniai rūbai, televizija, šypsenos. Bet, taip, yra ir kita dalis. Apie ją pradėta kalbėti visai neseniai. Juk beveik visi žaidėjai yra buvę dugne... Bet niekas neskuba to viešinti. Juk visi norime atrodyti sėkmingi, turtingi...
- Bet jūs niekada nebuvote tasai... „parodomasis“.
- Nemačiau tame prasmės. O kas iš to, jei būčiau gyręsis?
- Nesame matę jūsų prabangių automobilių.
- Tai reiškia, kad niekas nenorėjo jų rodyti, arba jų tiesiog nebuvo. Niekada nenorėjau demonstruotis. Man tai atrodo tuščia. Visada suprasdavau, jei aš pasigirsiu, kažkas gal blogai pasijaus. Jeigu turi galimybę turėti, džiaukis vienas – tokia mano filosofija. Sukelti pavydą? Ne, man nebus geriau, jei kažkas pasijaus blogiau. Šiais laikais ir taip turime daug pavyzdžių, kai vieni materialiais dalykais nori sužavėti kitus. Bet tai virsta neapykanta, pavydu... Tai yra negatyvu.
- Cristiano Ronaldo ir prabangūs daiktai – nuolatinis socialinių tinklų turinys.
- Tačiau manau, kad ir jam daugelis pavydi (juokiasi). Bet, galbūt, tai yra naujosios kartos požiūris ‒ kai turi parodyti, ką turi... Bet gal Ronaldo yra geras pavyzdys, galbūt, jo žinutę jaunimas perskaito kiek kitaip: „Štai čia yra tasai atlygis už mano sunkų darbą“. Jeigu žmogus priima tai tarsi motyvaciją, tai čia viskas yra gerai. Jeigu jis tą automobilį uždirbo savo sunkiu darbu ir nusprendė pasidaryti sau tokią dovaną, tai nieko čia blogo.
- Kokią didžiausią dovaną esate įteikęs sau?
- Sunku pasakyti. Man visada patikdavo laikrodžiai. Automobilių fanas niekada nebuvau. Ko gero, laikrodis būdavo dovana sau. Pamenu, kad kiekvieną kartą, kai pakeisdavau klubą, turėjau tradiciją nusipirkti laikrodį.
- Nematoma detalė...
- Būtent. Nes tai detalė sau, o ne kažkam kitam. Manau, visada yra didelis skirtumas tarp pirkinių sau ir tų, kurie perkami tam, kad kiti pamatytų ir aikčiotų bei pavydėtų. Nemačiau reikalo pirkti tai, kas man pačiam neteikia džiaugsmo. Ir nepamirškime, kad žmonės, kurie turi pinigų, nemėgsta tuo girtis. Be to, kiekvienas turi išmokti gyventi su pinigais. Jei pinigai atsiranda staigiai, reikia laiko ir supratimo, kaip juos administruoti, kaip su jais elgtis, kad nedegtų rankos juos išleisti ir paversti blizgučiais bei nereikalingais daiktais.
- Kokią beprasmiškiausią dovaną esate sau įteikęs? Juk svilo rankos.
- Labai gerai atsimenu momentą, kai iš Maskvos kėliausi į „Brugge“ klubą. Su Konstantinu Sarsanija, kuris dalyvavo mano perėjime iš Maskvos „Torpedo“ į Belgijos klubą, buvome Kopenhagos oro uoste. Pamenu savo didelį norą palikti Maskvą, man nepatiko „Torpedo“ klube. O atvažiavę į Belgiją sužinojome, kad derybos stringa – rusų klubo pretenzijos į mane išaugo. Belgai nustebo ir pasakė, kad daugiau mokėti negali. Supratau, kad gali nieko neįvykti. Reikės namo važiuoti? Buvau pasiruošęs viskam. Nežinojau, koks ten yra tasai mano atlygimas, tačiau pasiūliau belgams nurėžti sumą nuo manęs (juokiasi). Tačiau viskas baigėsi gerai. Skridome su Konstantinu namo. Kopenhagos oro uoste turėjome kelias valandas. Norėjau laikrodžio. Visada svajojau apie gerą laikrodį. Ir norėjau tokį patį padovanoti Konstantinui. Pardavėjas pasakė „Padarysime jums nuolaidą“. O aš pasakiau „Nereikia nuolaidos“. Tai čia, manau, buvo pats kvailiausias mano karjeroje momentas, tvarkantis su pinigais. Tačiau tikiu, kad gyvenime bent vieną kartą kiekvienas su pinigais turi padaryti tokią klaidą, kad suprastų, jog elgiasi kvailai. „Man nereikia nuolaidos!“ – momentas, leidęs man suprasti, kad nesuprantu, kas yra pinigai. Supratau, kad netgi milijonieriai taupo ir neatsisako nuolaidų, nes už tuos pinigus gali kažką gero padaryti. Ačiū Dievui, aš labai anksti supratau, kad negali švaistytis tuo, ką gauni.
- Ar esate skaičiavęs, kiek turite laikrodžių?
- Gal dešimt, dvylika. Kiekvienas laikrodis man ką nors primena. To laikrodžio nenešiojau gal aštuonis metus, nors jis yra pats brangiausias. Ir dar galiu išduoti paslaptį: kuo geresnis buvo klubas, su kuriuo pasirašydavau kontraktą, tuo laikrodžiai buvo pigesni. Atėjo protas po tokių klaidų... Juk tuomet man pasiūlė 4 tūkst. nuolaidą, o aš numojau ranka. Nesąmonė. Kiek kainavo tie laikrodžiai? Gal po 18 tūkst. Vokietijos markių... Tais laikais tai buvo dideli pinigai.
- O laikrodis, kuris šiandien yra ant jūsų rankos? Kokia proga buvo pirktas jis?
- Šis yra pirktas Porto mieste. Jam jau 14 metų... Hmm. Įdomiausia, kad net neturiu jų dokumentų, nes niekada negalvojau jų parduoti. Niekada nesaugojau nei dėžučių, nei dokumentų, nes žinojau, kad niekada jų nepardavinėsiu.
- O kokį laikrodį nusipirkote, kai pasakėte sau, kad futbolininko karjera baigta?
- Tai nebuvo proga pirkti laikrodį (šypteli).
- Sunkus psichologinis momentas?
- Mano perėjimas iš futbolininko į trenerius buvo ganėtinai švelnus. Tuomet jau supratau, kad traumos jau niekada neleis žaisti taip, kaip aš noriu. O baigti savo karjerą bet kur, žaisti, gauti traumą ir vėl ją gydytis, aš nenorėjau. Atsirado galimybė Maskvoje tapti vyriausiojo trenerio asistentu... Taip ir gavosi. Tai buvo ganėtinai švelnu. Nors aš ir iki šiol ganėtinai aktyviai dalyvauju futbole veteranų lygyje. Nes be futbolo aš negaliu. Tik bijau dienos, kai negalėsiu žaisti ir čia. Tikiu, kad ji ateis negreitai, nes turime pavyzdžių, kai žmonės aikštėje laksto ir sulaukę septyniasdešimties. Jie suteikia man vilties. Žaviuosi jais. Tai žmonės – švyturiai, kurie man rodo, jog tai yra įmanoma.
- Juk sporte taip svarbu turėti pavyzdį?
- Reikia turėti žmonių, kurie įrodys, kad tavo svajonė yra įmanoma. Žinoma, kiekvieną kartą aš kovoju su savimi, nes matau, kad aikštėje negaliu daryti to, ką dariau dar prieš penkis metus. Pats blogiausias dalykas yra tuomet, kai tavo smegenys nori daugiau negu gali kojos. Tai yra pats sunkiausias etapas. Jis sukelia pyktį. Yra labai sunku, kol su tuos susitaikai.
- Manau, pirmą kartą kažkada tai turėjote pajausti dar aikštėje.
- Ir pajaučiau. Nespėdavau ne dėl to, kad neteisingai įvertindavau atstumą iki kamuolio – aštuoni ar dešimt metrų. Nespėdavau, nes anksčiau tuos aštuonis metrus įveikdavau greičiau: smegenys pasakė, kad „seniuk, turėjai jau ten būti“. Bet nesi, nes kažkas jau tave pavedė.
- Ar ilgai svarstėte galimybę tapti treneriu?
- Ne, neilgai. Tą sprendimą man padėjo priimti mano fizinė būklė. Jaučiau, kad sunku pasiekti savo geriausią formą. Turėjau rimtų bėdų su raumenimis.
- Ne kiekvienas žaidėjas tampa treneriu, ne kiekvienas žaidėjas gali būti treneriu. Ar žinojote, kad galite būti treneris?
- Tapti treneriu? Reikia įdėti labai daug darbo. Reikia daug žinių... Savybių, kurių, galbūt, kol buvai žaidėjas, tau net nereikėjo. Esi žaidėjas? Gali visada tylėti, bet prabilti tik aikštėje. Esi treneris? Privalai padėti komandai pasiruošti psichologiškai, turi sugebėti kalbėti po pralaimėjimų. Ne visi gali būti treneriais. Tačiau, jei supranti, kad tau trūksta žinių, gebėjimų ‒ užsispiri ir dirbi, mokaisi. Niekada nebus, kad kažkas pasakys „Tu gali būti treneris“ ir, bam, tu jau esi treneris. O baisiausia, kad nėra kursų, kuriuos baigęs tapsi treneriu. Mokytis privalai kiekvieną dieną. Juk būna situacijų, kai reikia galvoti ne tik apie save ir savo emocijas. Juk su tavimi yra visa komanda, negali savo emocijų primesti jai. Žaidėjai ir treneriai yra vienoje valtyje, todėl reikia mąstyti, ką kalbi ir kaip save išreiški.
- Jeigu dabar reikėtų prisistatyti grafoje „Koks esate treneris?“, ką parašytumėte?
- Esu toks, koks norėjau, kad būtų mano treneris. Nežinau, ar tai yra teisinga. Bet noriu su žaidėjais elgtis taip, kaip norėjau, kad su manimi būtų elgęsis mano treneris.
- Kaip?
- Ar yra žmonės, kurie mėgsta, kai su jais blogai elgiasi? Ne. Aš puikiai suvokiu, kad ateina laikas žaidėjui sužinoti, ką treneris apie jį galvoja, bet taipogi suprantu, kad priimti kritiką yra iššūkis. Aš stengiuosi neįžeisti žmogaus. Kiekvienas jų yra asmenybė. Tikiu, kad visi jie nori atlikti savo pareigas, užduotis. Ne visada gaunasi dėl tam tikrų detalių, kurios gali palaužti visą komandinę dvasią. Tuomet reikia būti aštresniam. Aš noriu, kad mūsų kolektyve viskas būtų pastatyta ant pagarbos pamato. Nesvarbu, ar kalbame apie santykius žaidėjas-žaidėjas ar žaidėjas-daktaras, žaidėjas-administratorius. Aš neleisiu, kad kas nors rūbinėje žemintų žmogų, kuris surinkinėja aprangas ir jas plauna. Tai būtų nesveikas kolektyvas. Toks yra mūsų elgesio kodas. Aš visada norėjau, kad taip būtų. Hierarcija? Ji niekur nedings, bet ji yra sveika. Reikalauti, kad visi būtų lygūs taip pat negalima, tačiau žaidėjas iš top‘inio klubo negali būti lygus komandos naujokui. Abu žaidėjai supranta šią hierarchiją: aukščiau esantis negali žeminti naujoko, o pastarasis turi gerbti vyresnį. Pagarba turi būti abipusė. Taip, tegul jie supranta, kad vienas kol kas pasiekė mažiau už kitą, bet tai neturi būti pagrindas dvikovai. Čia nėra vietos aiškinimuisi, kuris kurį dabar aikštėje ar žodžiais sumals. Visada komandoje bus lyderiai ir naujokai. Mano manymu, vyriausiasis treneris į kolektyvą turi įlįsti tik tuomet, kai komanda pūliuoja.
- Kas buvo sudėtingiausia tapus Lietuvos rinktinės treneriu?
- Visada yra sunku po pralaimėjimų... Kai gerai, tuomet viskas visiems yra gerai. O kai blogai? Atrodo, kad viskas yra blogai. Tokiais momentais reikia išlaikyti šaltą mąstymą ir ramybę. Kai blogai – visiems blogai. Netgi stipresni ieško kaltų. Vyksta visiškai nesveikas procesas, kurio metu yra ieškomas vienas kaltas. Šis dalykas yra pats sudėtingiausias – turi įtikinti komandą, kad nereikia ieškoti kaltų, privalome ieškoti priežasčių ir viską ištaisyti. Tai yra psichologija. Po pralaimėjimų turime suprasti, kokios yra mūsų stiprybės ir silpnybės. Kartais užtenka ramių pokalbių, kad suprastume, jog kažką pasiekti galime tik būdami vieningi. Visa komanda. Labai retai žaidžiame prieš silpnesnius. Mūsų stiprybė gali būti tik vienybė. Mums reikia, kad visi kartu būtume ant vienos bangos. Kartu. Nes visada bus sunku. Mes tai žinome.
- Kada paskutinį kartą teko pakelti balsą?
- Man nepatinka rėkti. Tačiau pakelti balsą tenka ir per treniruotes, ir rungtynių metu. Bet ne dėl to, kad parodyčiau savo poziciją. Tiesiog noriu, kad garsas pasiektų adresatą. Šiaip nesu mėgėjas kelti balsą. Nemanau, kad garse yra informacija. Svarbiau yra emocija. Kartais tyliau pasakyta mintis ar pastaba turi daugiau naudos. Nes netikiu, kad žmonių gąsdinimas gali padėti. Nereikia spazmuoti žaidėjų.
- Tiesiai per aplinkui, kokia dabar yra Lietuvos futbolo situacija...
- Tikrai labai aplinkui.
- Gerai, apsibrėžkime, ko trūksta Lietuvos futbolui?
- Pinigų, sąlygų, stipraus čempionato. Neišauginame žaidėjų.
- Tačiau futbolo treniruotes lanko šimtai vaikų.
- Kas liečia futbolą, esu realistas. Man teko laimė matyti daug. Galiu palyginti vaikų futbolą pas mus ir ten, kur yra tikras futbolas.
- Įdomiai skamba sąvoka „Tikras futbolas“...
- Taip. Turime suprasti, kad svarbiausia yra kiekvieno vaiko fanatiška meilė futbolui. Kas tai? Tai yra, kai vaikui nesvarbu, kur jis žaidžia, jam nesvarbu, koks yra oras... Ką pas mus mato jauni futbolininkai, kai stipriausios šalies komandos žaidžia stebint 500 žiūrovų? Jie nemato stimulo. Jie nemato minios žmonių, kurie džiaugiasi ir verkia kartu su futbolininkais. Jie nemato žmonių, kurie apie futbolą kalba prieš ir po rungtynių dar savaitę. Jie nemato šalies, kurioje veikia visa mašina, kurianti tikrą futbolą: laikraščiuose, restoranuose, visuomeniniame transporte. Jeigu balansuoji tarp meilės futbolui ir svarstai ‒ verta ar ne ‒ mes neturime ateities. Taip, pas mus treniruojasi daug vaikų. „Sportimoje“ vienu metu kartais būna po 150 vaikų aikštėje. Jų atrodo daug, nes žiemą teturime vieną aikštę. Jeigu turėtume jų dešimt, vaikai turėtų normalias sąlygas ir skiriamą dėmesį. Dabar kiekvienas jų treniruojasi chaose. Užsienyje su vaikais yra dirbama, juos augina, o kas pas mus yra futbolas? Užklasinė veikla. Gerai, vaikas juda, tačiau turime tai atskirti nuo noro tobulėti ir siekti aukščiausio meistriškumo.
- Esate išsakęs mintį, kad jau dabar turime dairytis į užsienyje mūsų augantį jaunimą.
- Nes jie ten turi kur kas geresnes sąlygas. Ir aš žinau, kad nesvarbu, kurioje šalyje augtumei, futbolas yra populiariausia sporto šaka – Anglija, Airija, Norvegija. Aikščių, akademijų ten pakankamai. O pas mus vaikai žiemą nevažiuoja į „Sportimą“, nes tai yra per toli... Jeigu mes Vilniuje turime du stadionus – „Sportimą“, „Fanų“ – tai Glazge yra šeši tobuli stadionai. O aplink juos dar yra akademijos, kurios dirba su vaikais. Ir mūsų nuolat klausia „O kodėl mes jų neaplošiame?“. O aš tik galiu pasakyti, kad turėtų įvykti stebuklas, jei norime juos „aplošti“. Laimėti prieš komandą, kuri savo šalyje turi visą futbolą „mašiną“? Būtų net neteisinga. Nenoriu, kad šie mano žodžiais skambėtų tarsi pasiteisinimas, tačiau tai yra logiška. Taip yra. Kodėl mes turime būti geresniais, jei nieko nesistengėme dėl to padaryti? Kodėl? Vien noro nepakanka. Taip, mūsų žaidėjams nepatinka pralaimėti. Bet mes turime suprasti, kad į juos investuota yra žymiai mažiau negu į tuos, su kuriais mes žaidžiame. Deja. Tai yra realybė. Žinoma, tai nereiškia, kad visuomet turime pralaimėti. Kartais galime savyje rasti kitų savybių, kurios mums padėtų įveikti favoritus. Turime pasaulyje tokių pavyzdžių. Ir aš tikiu, kad ateity mes turėsime, nes tikrai turime žmonių, kurie atiduoda visą savo širdį dėl vaikų. Nėra idealių sąlygų, bet turime futbolui atsidavusius žmones.
- Šalies futbolo reputacija priklauso nuo rinktinės. Kiek drąsos reikėjo savyje prikaupti ir tapti rinktinės treneriu?
- Tai iššūkis. Bet aš turėjau labai konkretų tikslą: jeigu žaidėjai nesupranta, ko jiems trūksta, noriu, kad jie suprastų, jog reikia atiduoti visas savo jėgas.
- Vėl „pramušė“ tas komandinio žaidėjo mentalitetas?
- Jeigu žaidėjai tai supras, aš tapsiu geresniu treneriu. Viskas yra paprasta. Mano tikslas prisibelsti. Lygyje, kuriame mes turime būti, aš jau esu buvęs. Atsimenu ir žinau, kokių savybių ten reikia, žinau, kokio meistriškumo reikalauja tasai lygis. O meistriškumas atsiranda, kai aukoji labai daug. Visi žinome, ko mums trūksta. Ir tik mes galime sau padėti. Tik pats žaidėjas gali sau padėti. Jie tai turi žinoti. Trūksta technikos? Trūksta paso kultūros? Dirbk. Neužtenka laiko treniruotėje? Ateik anksčiau, pasilik po treniruotės. Dirbk, jei turi tikslą ir suvoki, kur esi per silpnas. Kai meistriškumo lygis pakils, tapsi geresnis žaidėjas. Išvažiuosi į geresnį klubą, tavo gyvenimas bus geresnis, siekiai pasikeis. Jeigu aš prisibelsiu į kiekvieną, jeigu žaidėjai supras, ko jiems trūksta ir neišduos savo tikslų, automatiškai, aš būsiu geresnis treneris. Nes turėsiu geresnius žaidėjus. Labai paprasta.
- Pakalbėjome apie daug svajonių, tačiau apie dabar pamiršome...
- Labai norėčiau, kad mūsų čempionatas taptų stipresnis, norėčiau, kad sugebėtume paruošti daugiau žaidėjų, kurie galėtų žaisti pačiame aukščiausiame lygyje. Noriu, kad visi suprastų mano žinutę „Būti čia neužtenka“. Tikslas turi būti didesnis. Rinktinė yra mūsų futbolo vėliavnešys. Tam, kad ji būtų stipresnė, reikia, kad mūsų žaidėjai žaistų stipresniuose klubuose. Manau, kad jie turi potencialo. Tas noras, aistra futbolui, nesvarbu, kaip sunku bebūtų įtikėti, kad viskas yra įmanoma, yra labai galingas variklis. Be jo mes nieko nepasieksime. Jeigu tavo tikslas yra būti čia už kelias kapeikas, tuomet mums esi netinkamas. Klausėte apie mano svajonę? Noriu, kad kuo daugiau žaidėjų išvažiuotų į kuo geresnius čempionatus.
- O jeigu taip egoistiškiau pasvajotume?
- Mano tikslas laimėti Baltijos taurę. Bet tai yra tikslas. Svajoti? Manau, kad svajonės labiau kankina jaunystėje. Dabar atėjo tikslų metas.
- Kaip liūdnai skamba – gyvenimas be svajonių.
- OK, pavadinkime juos... Labai dideliais tikslais (juokiasi).
- Ar dabar rinktinėje matote visus, kurie nori daugiau?
- Net neabejoju, kad visi jie nori daugiau iš savo gyvenimo negu turi dabar. Net neabejoju. Svarbiausia, kad jie tiki, jog gali daugiau. Niekas neprasideda be tikėjimo.
Lietuvos vyrų futbolo rinktinė Estijoje trečiadienį 19 val. stos į pirmąsias Baltijos taurės rungtynes su šios šalies rinktine. Estijos ir Lietuvos rinktinių rungtynes nuo 19 val. transliuos TV6 televizija ir tv3.lt.
