Visada norėjo savo matyti su šalmu
„Mama, aš būsiu gaisrininkas“, „Mama, aš būsiu kosmonautas“. Tipinės, bet romantiškai skambančios frazės, kurias labai dažnai galėjote išgirsti Holivudo filmuose, bet kiek iš jūsų iš tikrų norėjote būti gaisrininku ar netgi kosmonautu? Ne, ne tuo, kuris už beviltišką automobilį nori gauti sunkiai protu suvokiamą sumą pinigų, bet tuo išsilavinusiu individu, kuris kartą per dešimtmetį (ar rečiau) gauna galimybę išskristi iš žemės? Tad galite įsivaizduoti kaip nustebome išgirdę, jog Arūnas dar būdamas nykštukinio ūgio norėjo save matyti su šalmu, ir tikrai ne su gaisrininko.
„Ko gero, buvau vienas iš tų vaikų, kuriam labai patikdavo jeigu kas nors greičiau praveždavo. Greitis mane žavėjo nuo pat mažens, tad jo ieškodavau filmuose ir kompiuteriniuose žaidimuose, ypač tuose, kurie buvo susiję su lenktynėmis. Būtent jie mane vis labiau stūmė link autosporto. Skirtumas tik tas, jog tuomet mane labai žavėjo ralis, bet neilgai. Iki momento, kai įsigijau pirmąjį BMW ir su kuriuo pradėjau džiaugtis klasikinės komponuotės privalumais“, – prisiminimais dalinasi Arūnas.
„Anksčiau neturėjau galimybių tapti lenktynininku. Puikiai žinojau kiek visa tai kainuoja, tad vietoje to, kad nuleisčiau rankas, motyvavau save judėti reikiama linkme. Baigiau mokslus, pradėjau darbuotis prie automobilių, ilgainiui savo gimtajame mieste atsidariau automobilių remonto dirbtuves. Net nepastebėjau kaip remonto dirbtuvės užgožė mano svajonę, bet dabar suprantu, jog tai dariau sąmoningai. Siekiau išplėsti savo veiklą, kuri man ateityje leistų dalyvauti varžybose. Tik pajutęs, jog finansiškai galiu sau tai leisti, pradėjau surinkinėti automobilį, važiuoti į treniruotes bei varžybas“, – lenktynininko karjeros pradžią prisimena Arūnas.
Pirmąsias varžybas prisimena iki šiol
Jaunatviškas maksimalizmas retkarčiais sugeba sujaukti smegenų veiklą. Bet kokie racionalūs sprendimai nustumiami į šalį ir vietoje jų pradedame vadovautis emocijomis, ar ne? Arūnas pasakodamas apie savo pirmąjį kartą profesionaliose automobilių sporto varžybose tik patvirtina faktą, jog jaunatviškas maksimalizmas turi ne tik blogų, bet ir gerų pusių.
„Pasibaigus žiemai buvo organizuojamas pirmasis Lietuvos drifto čempionato etapas. Į jį sugalvojau užsiregistruoti likus savaitei iki varžybų pradžios, ir tai buvo durnas sprendimas, bet gera pamoka kaip nereikėtų daryti“, – pasakoja Arūnas.
„Treniruotėms laiko neskyriau visiškai, nes reikėjo pasiruošti automobilį, kad atitiktų tuometinį drifto reglamentą. Tie dalykai kurie dabar atrodo labai aiškūs ir paprasti, darant viską pirmą kartą tokie neatrodė. Visgi, į varžybas registravausi nieko nesitikėdamas. Daugiausiai dėmesio norėjau skirti susipažinimui autosporto subtilybėmis, pamatyti kaip viskas vyksta ne iš žiūrovo pusės, o dalyvio. Tuo metu neturėjau pažįstamų, kurie užsiima driftu ir važiuoja į varžybas, tad mašinos surinkimas ir dalyvavimas varžybose buvo visiškai nauja patirtis“, – prisiminimais dalinasi Arūnas.
„Kaip šiandien atsimenu pirmąjį lenktynininkų susirinkimą. Mums visiems aiškino kokia trajektorija reikia važiuoti, kaip susirinkti clipping points, o aš tik baiminausi kaip man reikia įveikti trasą neapsisukus. Stovint starte, kairė koja drebėjo taip, jog atrodė iš vietos neišvažiuosiu (šis reiškinys kartojosi ne vienas varžybas)“, – priduria drifteris.
Chuliganą įsigijo vien dėl variklio
Net neabejojame, jog daugelis drifterių įvardintų tūkstantį ir vieną priežastį, dėl kurių BMW markės ženkliuku pažymėti automobiliai taip traukia pradedančiuosius (ir ne tik juos) drifterius.
Patraukli kaina? Be abejonės. Gausus atsarginių dalių skaičius? Žinoma. Įvairių, skirtingų modifikacijų biblioteka? Tikrai nesuklydote. Visgi, Lietuvos drifto čempionate su kitais komandos nariais dalyvaujantis Arūnas įvardija kitą kriterijų. Na, bent jau kai kalba pakrypsta link pirmojo sportinio bolido.
Arūnas prisimena vieną vakarą, kai sulaukė pažįstamojo skambučio: „Tu čia lakstai, gal tau reikia „E30“ su plyta?“
Išgirdus tai, Arūnas toliau klausėsi ką kitame „laido“ gale sakė jo bičiulis: „Sedanas, ruoštas driftui. Atiduočiau tau už 1500 litų“, – priduria pasiūlymą išdėstęs Arūno pažįstamasis.
„Išgirdus tai net širdis suvirpėjo. Vien dėl kainos. Tą patį vakarą sėdau į automobilį ir nuvykau apžiūrėti to automobilio už 1500 litų“, – atsiminu pasidalija Arūnas.
Kaip ir galėjote tikėtis, iš pradžių širdį džiuginęs pasiūlymas, pamačius automobilį, labai greitai sugrąžino į realybę.
„Aš nebuvau naivus. Nesitikėjau, jog už 1500 litų pavyks nusipirkti kažką ypatingo, bet tai ką pamačiau manęs nenudžiugino. Tą pasakymą – „ruošta driftui“ – reikėjo pakeisti į – „užmušta drifte“, – pirmaisiais įspūdžiais pamačius automobilį dalijasi drifteris.
Kėbulo išorinės skardos buvo surūdijusios, pakaba (liaudiškai tariant) damušta, amortizatoriuose hidraulinio skysčio nebelikę, spyruoklės buvo sulūžusios, o salonas – išdraskytas. Tai tik keletas pastabų, dėl kurių daugelis tiesiog apsisuktų ir grįžtų namo, bet tą pačią akimirką, kai Arūnas jau norėjo apsisukti ir keliauti namo, automobilį pardavinėjęs pažįstamas pasiūlė su juo pravažiuoti.
„Nors visa mašina ir jos surinkimas buvo vienas ir labai didelis defektas, tačiau pralėkęs su tuo bolidu mano nuomonė pasikeitė kardinaliai. Išlipęs iš automobilio padaviau pinigus ir pradėjau planą kaip galėčiau jį atgaivinti“, – netikėtą įvykių eigą prisimena Arūnas.
Tad kodėl Arūnas pakeitė savo nuomonę? Pasirodo, didžiausią įspūdį drifteriui paliko priekyje tūnojęs variklis, kuris ne tik veikė kaip Šveicariškas laikrodis, bet ir pasižymėjo įspūdinga trauka, kuri sulig kiekviena aukštesne pavara laužydavo kaklą.
„Tiesą sakant, vien už variklį būčiau pasiūlęs panašią sumą už kurią sugebėjau įsigyti visą mašiną“, – priduria Arūnas.
Netikėtu atradimu tapęs lavonėlis netrukus tapo objektu, kuriam Arūnas piešė ambicingus ateities planus, tačiau dar kartą pasikeitusi įvykių eiga paskatino jaunąjį drifterį iš Vokietijos kilusį chuliganą pastatyti į patvorį. Ne kelioms savaitėms, ne keliems mėnesiams, o keturiems metams.
Tad kas nutiko? Kodėl Arūnas taip stipriai patikusį 3-čiuką pastatė į tą nelemtą patvorį? Kaip ir minėjome anksčiau, priimti šį sprendimą paskatino įvairios priežastys, tačiau didžiausią įtaką padarė faktas, jog tuo metu Arūno garaže esančiuose stalčiuose sudėti įrankiai buvo rezervuoti kitam automobiliui.
„Tuo metu jau buvau pradėjęs mėgėjišką lenktynininko karjerą, tad mano visas dėmesys buvo nukreiptas į „E34“ kartos 5 serijos BMW. Esu didžiulis šio modelio gerbėjas nuo laikų, kai stebėjau kaip Darius Balys mūsų šalies čempionate dalyvavo būtent su šiuo BMW modeliu. Vis dėlto, vėliau supratau, jog šio modelio pasirinkimas buvo viena didesnių klaidų“, – pasakoja Arūnas.
Kol 5-os serijos sedanas padėjo lavinti vairavimo įgūdžius, patvoryje stovintis 3-iukas tapo savotišku ornamentus, bet tai nereiškė, jog chuliganas liko užmarštyje. Anaiptol. Arūno garaže atsirado atskira lentyna, kurioje buvo kaupiamos detalės skirtos tik 3-iukui.
„Nenorėdamas savęs finansiškai nuskriausti, kas mėnesį pirkdavau įvairias dalis. Kadangi tiksliai žinojau ko noriu, įsigytas dalis pasidėdavau į lentyną ir kaupdavau jas, kol vieną dieną pamačiau, jog reikalingų detalių kiekis yra pakankamas, norint mašiną pastatyti ant kojų, o vėliau ir išlėkti bei prasilėkti.“, – prisimena Arūnas.
Kaip žinote, įsigyti reikalingų detalių kiekį nėra labai sudėtinga. Didžiausią darbo valandų skaičių suvalgo patvoryje stovinčio automobilio atnaujinimas ir pavertimas į važiuojantį, tinkamą naudoti varžybose. Visgi, ne vieną automobilį išrinkęs ir surinkęs Arūnas netrukus iš 3-iukui skirtos lentynos paėmė reguliuojamo aukščio amortizatorius, bičiuliai iš „Shilas Metal“ suteikė ratų išsukimo komplektą, priekinėje ir galinėje pakaboje atsirado įvorės iš poliuretano. Vėliau atsirado reguliuojamas galinis traversas, naujos stabdžių, kuro, aušinimo sistemos, nepamirštant elementarių smulkmenų: eksploatacinių skysčių, tarpinių, guolių ar šarnyrų.
„Pirmasis išvažiavimas buvo vau. Automobilis puikiai važiavo ir valdėsi. Net nebuvo ką lyginti su tuo metu vairuojamu „E34“, tad kai atėjo metas nuspręsti su kuriuo bolidu dalyvauti artėjančiame sezone, turėjau apsispręsti ar noriu važiuoti rezultatui, ar noriu važiuoti su man patinkančiu automobiliu, kuris tikrai nebūtų konkurencingas. Tad turbūt atspėjote, jog „E34“ iškeliavo į pardavimų aikštelę ir visas dėmesys buvo skiriamas „E30“, – 3-iuko atgimimo pradžią prisimena Arūnas.
Padėjo pajudėti link „Pro“ lygos
Jeigu „Street“ lyga yra skirta tiems, kurie nori susipažinti su lietuviška drifto virtuve, tai „Semi-Pro“ ir „Pro“ lygos čempionatai yra skirti tiems, kas trokšta pergalių. Na, nebent valdote kokį nors degalinių tinklą ir galite sau „Semi-Pro“ ar „Pro“ lygos varžybose dalyvauti dėl smagumo.
Arūnas, tuo tarpu, kaip ir tuose lenktyninių žaidimuose, turi tik vieną tikslą – nugalėti. Nesvarbu kurioje lygoje ir nesvarbu kokiomis aplinkybėmis. Pergalė, lieka pergale. Tad kuriuo metu Arūno gyvenime įvyko lūžis? Greičiausiai 2017-ųjų pabaigoje, kai Arūno garaže pradėjo burgzti „E30“ bolide sumontuotas variklis.
Debiutiniame sezone naujutėlis bolidas Arūnui padėjo užlipti keletą kartų ant podiumo, bet galutinėje vairuotojų įskaitoje liko 4-as. Manote, jog tai numušė Arūno motyvaciją? Tikrai ne.
Sekančių metų sezone, Arūnas panoro užlipti vienu laipteliu aukščiau ir 2019-ųjų sezoną praleisti dalyvaudamas ne tik jau pažįstamoje „Street“ lygoje, bet ir gerokai profesionalesnėje „Semi-Pro“ lygoje.
„Puikiai žinojau, jog dalyvavimas „Semi-Pro“ lygoje pareikalaus dar vienos automobilio transformacijos“, – priduria Arūnas.
Šį kartą modifikacijų sąraše atsirado „Arno saugos lankai“ dirbtuvėse pagaminti puslankiai, lietuvių gamybos „IRP Individual Racing Parts“ priekinė važiuoklė, hidraulinis rankinis, keramikinė sankaba, o legendinė plyta buvo iškeista į gerokai rimtesnį 8 cilindrų, „M60B40“ variklį, generuojantį apie 300 arklio galių.
Ir vėlgi. Dar kartą patobulintas bolidas padėjo Arūnui keletą kartų užlipti ant podiumo, pasimaudyti šampano pursluose, bet tai tik dar stipriau padidino norą įžengti į pačią aukščiausiąją Lietuvos lygą – „Pro“ lygą.
„Street“ ir „Semi-Pro“ lygoje maniškis bolidas yra konkurencingas, bet „Pro“ lygai šis automobilis per silpnas konkuruoti dėl titulo, tad į aukščiausioje lygoje nusprendžiau dalyvauti norėdamas išbandyti savo jėgas. Nepaisant to, automobiliui teko išgyventi dar vieną tobulinimo etapą“, – tęsia Arūnas.
2020 metų sezonui automobilis atsinaujino nei daug nei mažai. Arūnas susikoncentravo į saugumą, tad automobilis vėl į „Arno saugos lankai“ dirbtuves, kur buvo sumontuoti pilni saugos lankus, pakaboje atsirado reguliuojamo aukščio ir kietumo amortizatoriai, variklio darbą paaštrino „Vems“ programuojamas kompiuteris, tačiau pats didžiausias pokytis įvyko vizualinėje pusėje. Per keletą mėnesių 3-iukas iš keturdurio sedano patapo dviduriu kupė. Tai nebuvo viena iš transformacijų, kurios metu garaže buvo girdimi metalo pjaustymo garsai. Arūnas pasirinko gerokai lengvesnį kelią – vokiškam automobiliui sumontavo naują bodykitą.
„Siekdamas visapusiškai išpildyti savo viziją, sudėjau visiškai naujas kėbulo dalis: buferius, bagažinės dangtis, variklio dangtis, sparnai, visa automobilio galinė dalis. Viskas buvo nauja ir pagaminta „SHworks“ dirbtuvių dėka“.
Džiaugiasi dalyvių gausa
2020-ųjų Lietuvos drifto čempionatas, ko gero, visiems laikams pateks į Lietuvos automobilių sporto istoriją. Šiemet kiekvienose varžybose fiksuojami dalyvių rekordai, kurie džiugina ne tik organizatorius ar žiūrovus, bet ir pačius dalyvius.
Šiemet ypatingai daug sportininkų galima rasti „Street“ lygoje, kurioje galima paragauti tikrąjį Lietuvos drifto čempionato skonį ir vėliau, po vienerių ar kelių metų, kelti sparnus į gerokai rimtesnę žaidimų aikštelę.
„Street“ lygoje varžybos prasideda tik paskelbus renginio registraciją, nes maksimalus dalyvių skaičius varžybose būna tarp 50-60, o „Street“ dalyvių būna apie 100. Visose trijose lygose yra labai stiprių ir perspektyvių sportininkų, bet iki „Pro“ lygos ateina tik mažuma. Užtenka pažvelgti vien į „Pro“ ir „Street“ dalyvių biudžetų skirtumus. „Pro“ lygos dalyviams vienas etapas kainuoja tiek pat kiek „Street“ lygos automobilis“, – įžvalgomis dalinasi Arūnas.
Vis dėlto, nepaisant biudžeto skirtumų, Arūnas džiaugiasi, jog daugeliui priimtinas „Street“ lygos reglamentas padeda sudominti vis daugiau automobilių entuziastų.
„Geriausia yra tai, jog „Street“ lygos varžybose galima dalyvauti su automobiliu, turinčiu vos keletą reikšmingų modifikacijų. Pavyzdžiui? Virintas reduktorius, hidraulinis rankinis (nors yra nemažai pavyzdžių, jog jis nėra būtinas) ir ratų išsukimo komplektas, kuris padeda geriau kontroliuoti automobilį. Galiausiai, „Street“ lygos dalyvių poreikius pilnai patenkina 190 arklio galių generuojanti plyta (BMW – 2,5 litro variklis). Šių dalykų užtenka norint važiuoti konkurencingai“, – pasakoja drifteris.
Pasvajoja apie čempiono titulą
Kiekvieno sportininko tikslas – galimybė į viršų iškelti nugalėtojo taurę. Juk tai viena iš priežasčių, kodėl lenktynininkai kovoja tarpusavyje, tobulėja ir siekia kiekvienais metais pagerinti praėjusių metų sezono statistiką. Ne išimtis yra ir mūsų kalbintas Arūnas, kuris neslepia retkarčiais pasvajojantis apie Lietuvos drifto čempionato karaliaus karūną.
„Kad ir kaip norėčiau, bet artimiausiu metu dėl čempiono titulo nekovosiu. Tam nėra pasiruošęs nei mano automobilis, nei aš pats. Vis dėlto, šiemet aplankiau kelis „PRO“ lygos etapus, jog galėčiau išbandyti jėgas, tačiau didžiausią dėmesį skiriau „semi-PRO“ lygai, kurioje netrūksta konkurencijos“.
GALERIJA
