– Pirmiausia sveikiname Jus, pelniusį „Metų CEO“ – geriausio vadovo titulą. Koks jausmas gauti tokį įvertinimą?
– Jausmas džiuginantis. Tai – itin garbingas įvertinimas, ir aš juo didžiuojuosi. Nors per savo karjerą esu gavęs daugybę ir tarptautinių, ir šalies verslo apdovanojimų, bet šis yra man pats brangiausias.
– Jau kuris laikas vadovaujate ne vienai, o dviem įmonėms (K.Šerpytis dar yra ir didžiausios Latvijos draudikės „Balta“ prezidentas ir valdybos pirmininkas). Galbūt Jūsų paroje – ne 24 valandos, o keletu daugiau? Atskleiskite paslaptį, kokia Jūsų sėkmės formulė, kaip pavyksta visur suspėti.
– Para niekada neprailgės, kad ir kaip ją mėgintum ištempti. O vadovaujant dviems bendrovėms, žinoma, darbų padvigubėja. Tad tikrai nelengva į vieną dienotvarkę įsprausti dar ir antrą. Bet mane gelbsti mano sugebėjimas pasitikėti savo darbuotojais ir deleguoti jiems dalį darbų. Jie yra itin profesionalūs ir atsakingi – ypač tą galiu pasakyti apie „Lietuvos draudimo“ komandą. Na, o tuos dvigubus darbus greičiau nuveikti man padeda dar ir dvi sekretorės bei du vairuotojai abiejose šalyse.
–Ar studijuodamas įsivaizdavote, kokį darbą dirbsite? Kiek tas įsivaizdavimas atitinka realybę?
– Studijavau finansų specialybę, tad žinojau, kad ir dirbsiu finansų srityje. Tačiau apie draudimą net nesvarsčiau, nes tais gūdžiais sovietmečio laikais darbas draudimo įmonėje nebuvo pats patraukliausias. Juk tada niekam to draudimo nereikėjo – viską valdė valstybė. Gyvenom pusiau apsirengę, pusiau pavalgę, bet pakankamai saugūs tą dieną ir pakankamai ramūs dėl savo ateities. Tačiau atsitiko taip, kad, norėdamas po studijų likti Vilniuje, pasirinkau tą niekam neįdomų paskyrimą į Valstybinę draudimo įstaigą.
O lyginti anuometinį draudimą su šiandieniniu neįmanoma. Tai kaip diena ir naktis. Tuomet aš, ką tik iškeptas jaunas specialistas, net susapnuoti negalėjau, kokia taps toji draudimo įstaiga ir pats draudimo verslas Lietuvoje po keliasdešimties metų.
– Kaip prasideda Jūsų darbo diena ir kada baigiasi? Gal turite kokį ritualą, padedantį nusiteikti darbui?
– Tikrai neturiu jokių ritualų. Mano, kaip ir daugybės žmonių, diena prasideda pusryčiais ir baigiasi vakariene. O darbas beveik visada sutelpa į 8 valandas. Atėjęs į darbą peržiūriu paštą, šalies ir pasaulio naujienas, o tada mano sekretorės pateikia man skrupulingai sudėliotą tos dienos darbotvarkę.
– Į įmonės vadovo kėdę sėdote daugiau nei prieš 20 metų. Kokius tikslus sau kėlėte tada ir kaip jie keitėsi?
– Vadovu tapau ne pačiais geriausiais bendrovei (tuo metu Valstybinės draudimo įstaigos) laikais. Tad pirmasis mano tikslas buvo per kelerius metus pakelti įmonę iš nuosmukio, išvesti ją iš aklavietės, o tada, galvojau, užsikelsiu kojas ant stalo ir pasakysiu sau: „Aš viską padariau, todėl galiu ilsėtis”. Tačiau po tų trejų metų, kai bendrovė jau buvo tikrai gera, suvokiau, jog tos frazės niekada pasakyti negalėsiu. Nes tai pasakęs vadovas – miręs vadovas. Jei nori būti gyvas, jei nori, kad tavo bendrovė būtų gyva, niekada negali sustoti, atsipalaiduoti ir susikelti kojų ant to savo stalo. Be to, kaip sakė vienas rašytojas, žmogus – tai strėle skrydyje, tad ilsėtis jai paprasčiausiai neįmanoma.
O paskui kėliau sau kitus tikslus – sukurti modernią, patrauklią klientams ir mielą joje visiems dirbti bendrovę. Ir nepaliauju jų kelti iki šiol. Nes, kai vieną pasieki, eini prie kito tikslo. Tai – nesibaigiantis procesas.
– 30 metų dirbate toje pačioje darbovietėje. Jei anksčiau tai laikyta vertybe, tai dabar neretai įrodinėjama, kad kur kas geriau neužsisėdėti vienoje vietoje, nuolat judėti, keisti savo veiklos pobūdį, tobulėti. Kokius matote savo pastovumo pliusus?
– Nežinau, kas geriau, nes visą gyvenimą dirbu toje pačioje darbovietėje. O keistis, ieškoti permainų galima ir savo įmonėje. Tada, kai pradėjau jai vadovauti, Lietuva išgyveno įdomų laikmetį: milžiniška infliacija, privatizavimo proceso pradžia, keičiasi įmonių akcininkai, kelią skinasi vakarietiškas požiūris į verslą, pokyčiai kasdien kiekviename žingsnyje. Tad pastovumo ar nuobodulio mano darbe nebuvo absoliučiai.
– Nors ir dirbdamas vienoje darbovietėje, garsėjate kaip pokyčių guru. Kokius reikšmingiausius pokyčių projektus esate įgyvendinęs?
– Pirmasis žingsnis pertvarkų grandinėje buvo privatizuoti Valstybinę draudimo įstaigą. Tuomet ji turėjo didelių kapitalo problemų, tačiau suvokiau, kad, be pinigų, įmonei reikia ir vakarietiškų verslo valdymo žinių. Todėl sudominau galingą danų draudimo kompaniją įsigyti mūsų lietuvišką. Taip gavome ne tik naujus savininkus, bet ir vakarietišką patirtį bei naujas vertybes.
Toliau buvo daugybė kitų projektų – iš pagrindų pertvarkyti pardavimų tinklą, administracinį aparatą... Mes pirmieji Lietuvoje pasamdėme geriausią pasaulyje (ir brangiausią) konsultacinę kompaniją McKinsey. Jų patarimai išties verti jų vardo ir pinigų.
Pertvarkos nesibaigia ir šiandien. Todėl, kad man pavyko ir savo, ir mano darbuotojų smegenyse įdiegti amžiną troškimą keistis.
–Skelbiama, kad šiuo metu „Lietuvos draudime“ dirba daugiau nei 1100 darbuotojų. Kaip sutelkti juos bendram tikslui, motyvuoti sėkmingam darbui?
– Paprasčiausiai reikia mylėti savo žmones. Su jais reikia nuolat kalbėtis, kad jie žinotų bendrovės tikslus, kryptis, vertybes, kad galėtų viso to siekti. Ir žinoti, kad tą pasiekę jie bus apdovanoti. Ši mano teorija pasitvirtina su kaupu – pernai Lietuvos draudimas buvo išrinktas geriausiu Lietuvos darbdaviu, o tarp Rytų ir Centrinės Europos didžiųjų įmonių užėmė septintąją vietą.
– Ar niekada nesvajojote apie savo verslą?
– Man gerai ir čia! Žinoma, kažkada turėjau tokių minčių, tačiau greitai suvokiau, kad verslininkas ir vadovas – tai ne tas pats. Jiems reikia skirtingų sugebėjimų, charakterio savybių, patirties. Tad supratau, kad mano tikslas – gerai tarnauti šeimininkui už labai gerą atlygį! Ir, regis, man tai neblogai sekasi...
–Šiek tiek pakalbėkime apie draudimo verslo situaciją. Kokios draudimo rūšys, Jūsų manymu, perspektyviausios? Ar lietuviams draudimas jau tampa pirmo būtinumo preke?
– Deja, draudimas dar nėra ta paklausi prekė, kokia ji turėtų būti. Draudimą prisimename tik tada, kai vėtra nuplėšia namo stogą ar potvynis užlieja rūsį. Kai kas nors pavagiama ar sunaikinama. Tad apie tai reiktų pagalvoti iš anksto. Pagalvoti, kad nelaimė paliečia ne tik vieną žmogų, bet ir visą jo šeimą – o ji kiekvienam mūsų yra pats brangiausias turtas. Juk sudegęs namas ir suniokotas automobilis nuskriaudžia visus artimuosius. Todėl atsakingas žmogus susimąstytų apie tai, kad, nusipirkęs palyginus nebrangų turto draudimą, jis apdraustų nuo nelaimių ir savo šeimą.
Ateityje žmonės turėtų vis dažniau pasigesti ir civilinės atsakomybės draudimo, nors dabar jie vis dar menkai supranta, jog pasirūpinti reikia ne tik savo turtu, bet ir svetimu, kurį tu gali suniokoti kad ir netyčiniu savo poelgiu. Juk, tarkim, jei nuo tavo stogo nukrenta čerpė ir sužaloja žmogų – tu turėsi atlyginti nukentėjusiajam žalą. Jei trūkęs radiatorius užlieja vandeniu kaimyno butą – tu jam mokėsi už nuostolius. Jei tavo suplyšęs mašiniukas įsirėžia į prabangų mersedesą – turėsi kuo jam sumokėti? Jau nekalbu apie mirtis ir sunkius sužalojimus, už kuriuos neišsimokėsi visą gyvenimą.
Gaila, kad žmonės nesupranta, jog civilinės atsakomybės draudimas yra gelbėjimosi ratas, ypač nepasiturintiems gyventojams. Kad nepabėgsi nuo to, ką padarei kitam, o tą atsakomybę kaip kuprą vilksiesi su savimi visą laiką. Jei neturėsi pagalbininko – draudimo. O į priekaištą, kad už draudimą, kuriuo gal nė nepasinaudosi, reikia mokėti pinigus, atsakyčiau anglų patarle: „Nemokamas būna tik sūris pelėkautuose“. Rizikos, kad tai vis dėlto gali ir tau atsitikti, draudimas irgi negali būti nemokamas.
– Daug keliaujate darbo reikalais. Ar kelionės įeina ir į pomėgių sąrašą?
– Darbinės kelionės niekada nebūna poilsis. Nors kai kam gali atrodyti, kad skraidyti po pasaulį darbo reikalais – vienas malonumas. Štai, įsivaizduokite, kaip jaučiuosi po dvylikos valandų skrydžio į Majamį, iš kurio po dviejų dienų darbo vėl lekiu namo.
Tačiau laisvalaikio kelionės man yra viena didžiausių pramogų. Kaip jau ne kartą spaudoje esu sakęs, kelionės tikslą renkuosi vadovaudamasis BBC sudarytu sąrašu „50 pasaulio vietų, kurias turi aplankyti iki mirties“. Man liko aplankyti ne tiek jau ir daug tų vietų...
– Ką veikia Jūsų šeima?
– Žmona Giedrė po dvidešimties žurnalistinės karjeros metų dabar rūpinasi patogesne mano buitimi ir gražesniais mūsų namais Lietuvoje ir Prancūzijoje. Sūnus Ignas jau sukūrė savo šeimą ir padovanojo man anūkę, paauglė dukra Augustė dar mokosi. Na, ir dar viena šeimos narė, iš gyvūnų prieglaudos paimta kalytė Kola, sąžiningai atlieka sargo vaidmenį.
– Ar palaikote ryšius su kuo nors iš klasės draugų, dalyvaujate klasės susibūrimuose? O ar dažnai aplankote savo gimtąjį miestą Tauragę? Kokį jį prisimenate ir koks jis Jums atrodo dabar?
– Kai 1978-aisiais baigiau vidurinę, turėjau vieną tikslą – pabėgti iš Tauragės ir niekuomet čia nebegrįžti. Labiausiai norėjau pabėgti nuo karvės uodegos tiesiogine, o ne perkeltine prasme. Tačiau dabar noriu čia grįžti, nes čia – mano gimtasis miestas. Tik pavyksta ne taip dažnai, nors čia ir mano sesuo Loreta gyvena, ir tėvų kapai, ir giminaičiai.
Čia likusius klasės draugus pamatau tik per retus susibūrimus mokykloje. Dažniau pabendrauju su Vilniuje gyvenančiais klasiokais. Štai jie mane maloniai nustebino pasveikinę su Lietuvos metų CEO titulu ir perdavę kitų draugų linkėjimus.
Kaskart atvažiavęs į Tauragę pastebiu, kad tas mielas mažutis mano
vaikystės miestukas. Todėl ir pats dažniausiai neatsisakau prisidėti prie miestiečių sporto bei kultūros rėmimo. Tai mano nedidelė dovana savo gimtajai vietai.
