I dalis - čia
Aplankę aštuonias istorines vietas, pagaliau pasiekiame savo tikslą – Nesvyžių. Nesvyžius - šiandien nedidelis miestas (apie 15 000 gyventojų), tvirtove, vandenimis, parkais labai primenantis Biržus, 400 metų priklausęs magnatų Radvilų giminei. Nesvyžiuje buvo įkurta svarbiausia Nesvyžiaus Radvilų rezidencija, o šiai dienai - tai geriausiai išlikęs LDK laikotarpio didikų privatus miestas ir architektūrinis ansamblis.
2005 m. Nesvyžiaus Radvilų architektūrinis, rezidencinis ir kultūrinis ansamblis buvo įtrauktas Į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašus. Ansamblį sudaro taisyklingo renesansinio išplanavimo istorinė miesto dalis, rotušė, jėzuitų Dievo kūno bažnyčia (XVI a. pab.) – ankstyviausias baroko architektūros paminklas ne tik LDK, bet ir visoje Abiejų Tautų Respublikoje. Po bažnyčia įrengtas vienas didžiausių Europoje nekropolių– arti šimto didikų Radvilų palaidojimų. Miestą puošia ir benediktinių vienuolyno kompleksas (XVI-XVII a. sandūra), didinga XVI a. pab. - XVIII a. bastioninė Radvilų rezidencinė pilis ir didžiausias dabartinėje Baltarusijoje parkų kompleksas.
Pažintis su kunigaikščiais Maciej ir Mikolaj Radvilomis
Apžiūrėję jau vakarėjančią Nesvyžiaus pilį, prie bažnyčios netikėtai susitinkame su kunigaikščiais Maciej ir Mikolaj Radvilomis bei pora jų giminaičių. Po supažindinimo ceremonijos su ponu Mikolaj prisimename, kad jis prieš pora metų jau lankėsi su savo jau dabar velioniu tėvu Biržuose. Šis netikėtas susitikimas irgi turėjo netikėtų rezultatų – kunigaikščiai pakviečia mus su Vydu apsilankyti kartu su jais bažnyčios rūsiuose, kur jie pasimels ir pagerbs savo protėvius. Paskutinis ten palaidotas 1999 m. miręs Anton Radziwill, beje, savo laiku lankęsis ir Biržuose.
Po pagerbimo, apžiūrėjimo ir pasikalbėjimo, paaiškėja, kad mes su kunigaikščiais ir jų giminaičiais apsigyvenome tame pačiame viešbutyje Gorodėjoje 15 kilometrų nuo Nesvyžiaus, tad teko daugiau pabendrauti ir vakarienės metu, ir netgi išlenkti po stikliuką baltarusiškos degtinės vardan bendros Lenkijos – Lietuvos istorijos, vardan Nesvyžiaus ir Biržų miestų.
Reikia pasakyti, kad bendravimas su kunigaikščių Radvilų atstovais paliko tikrai malonų įspūdį visas tas konferencijos dienas, juolab, kad jie Biržų muziejui padovanojo fototechnika padarytą didelį karalienės Barboros Radvilaitės portretą.
Tarptautinė konferencija Nesvyžiuje
Pati konferencija vyko spalio 20 dieną, Nesvyžius jai tikrai skyrė didelį dėmesį, dalyvavo Baltarusijos kultūros ministras, Minsko srities gubernatorius, mums jau neblogai pažįstamas Nesvyžiaus vykdomojo komiteto pirmininkas Igor Makar, Lenkijos ambasados atstovai, Lietuvos ambasadorius Baltarusijoje Edminas Bagdonas, konferencijos darbui vadovavo kultūros ministro pavaduotojas. Ypatingas dėmesys buvo skirtas Radvilų šeimos atstovams, kurie Nesvyžiaus muziejui dovanojo ir originalių graviūrų, ir paveikslų kopijų.
Trumpai kalbant, matyt, vienas pagrindinių tikslų buvo paruošti dirvą Nesvyžiaus ir pilies, kur įrenginėjama prezidento A.Lukašenkos rezidencija, ir muziejaus pretenzijoms į buvusias Nesvyžiuje vertybes, kurios dabar yra ir Lenkijoje, ir Rusijoje, ir pačioje Baltarusijoje. Žinia, lengviausia pradėti skalpuoti savuosius, tad ir pačioje konferencijoje virė ginčai tarp baltarusių muziejų, matyt, jie vyks ir toliau.
Reikia pridurti, kad dauguma kalbų ir pranešimų konferencijoje buvo baltarusių kalba, kai kas skaitė bei kalbėjo lenkiškai ir rusiškai. Nebuvo jokių vertėjų, bet netgi savotiškam savo nustebimui, baltarusiškai supratau jei ir ne viską, tai tikrai didžiąją dalį.
Vėl per LDK istorijos puslapius
Sekančią dieną, grįždami jau į Lietuvą, toliau tęsėme pažinti su bendra Lietuvos – Baltarusijos istorija – apsilankėme X a. įkurtame, rašytiniuose šaltiniuose nuo 1252 m. minimame Slonime, pasivaikščiojome po jo senamiestį, Zelvoje, XVII a. priklausiusioje Sapiegoms, gėrėjomės 1913 m. pastatyta katalikų bažnyčia.
Valkaviske prisiminėme tikrai garbingą jo istoriją – pirmą kartą paminėtas Turovo metraštyje 1005 m. Nuo XII a. minima kunigaikščio Mindaugo pilis ir dvaras prie Vilkuvos upės. 1386 01 11 pilyje vyko lenkų pasiuntinių derybos su Jogaila dėl jo vedybų su Jadvyga. 1410 m. miestelį sudegino kryžiuočiai, o 1430 m. kunigaikštis Vytautas pastatė Šv. Mykolo bažnyčią. 1507 m. karalius Žygimantas Senasis suteikė Magdeburgo teisę, nuo 1566 Valkaviske buvo šaukiami pavieto ir žemės seimeliai, 1598 m. pastytas jėzuitų vienuolynas.
Gniezne Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia pastatyta 1524 m.
Gniezne apžiūrėjome 1524 m. miestelio savininkų Jono ir Elžbietos Šemetų funduotą Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčią, Didžiojoje Berestovicoje stebėjomės, kaip tarybiniais laikais buvo nenugriauti didžiuliai Chodkevičių šeimos pastatytos bažnyčios griuvėsiai. Šiame mieste 1621 09 24 mirusio Karolio Chodkevičiaus auksu aptaisyta širdis buvo pakabinta prie altoriaus Didžiosios Berestovicos bažnyčioje o kaukolė padėta Mlynovo (Ukraina) dvaro koplyčioje.
Apsilankę dar poroje nedidelių miestelių, pagaliau pasiekėme garsųjį Gardino miestą. Įkurtas XII a. II pusėje, Gardinas išgyveno gana neramią istoriją – 1241 m. jį nusiaubė totoriai, 1284, 1391 – kryžiuočiai. XII a. pab. ar XIII pr. miestas atiteko LDK., savo laiku jame kaip Gardino dalinis kunigaikštis kurį laiką rezidavo Vytautas.
Karalius Steponas Batoras Gardiną pavertė svarbiausia savo rezidencija, čia jis ir mirė.
1673 m. Lenkijos ir Lietuvos seimo priimtu įstatymu nustačius, kad kas trečias seimas turi rinktis Gardine, netrukus Gardinas tapo antrąja Abiejų Tautų Respublikos sostine (greta Varšuvos), o XVIII a. II pusėje – ir svarbiausiu LDK ūkio bei kultūros centru. 1737-1751 m. mieste buvo pastatyti Lenkijos ir Lietuvos valdovų rūmai – Naujoji pilis. XVIII a. pabaigoje į Gardiną iš Vilniaus perkeltas LDK vyriausiasis tribunolas.
Gardine apsilankėme abiejuose muziejuose – ir senojoje pilyje, ir naujojoje. Pasivaikščioję po gražiai tvarkomą Gardino senamiestį, patraukėme jau link Baltarusijos sienos, kur per Druskininkus, Varėną ir pasiekėme Vilnių. Likau nepaprastai dėkingas Vydui Dolinskui, suteikusiam galimybę apsilankyti Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorinėse vietose, galimybę gyvai pamatyti ir pažinti praeitį, galimybę prisiliesti prie garbingos lietuvių, baltarusių ir lenkų istorijos.
Antanas Seibutis
