Svečioje šalyje pabuvęs keletą mėnesių ir grįžęs atgal į Lietuvą jautiesi kažkaip ne taip. Atrodo, nieko ten nepalikai, bet traukia vėl išvažiuoti. Taip, anot šiauliečio Gintaro, blaškosi daugelis išvykusių tėvynainių. „Jautiesi lyg amžinai išeinantis ir niekur sau nerandantis vietos“, — sako Norvegijoje dirbantis dailės ir darbų mokytojas Gintaras.
Tapo nereikalingas
Namuose pas Gintarą (jo prašymu vardą pakeitėme) ant stalo guli „Norvegiškų — lietuviškų pasikalbėjimų“ knygelė. “Bandau įkirsti norvegiškai, nesu labai gabus kalboms, bet ko išmoksi ant pečių nenešiosi“, — sako vyras. Jis — turintis šeimą, aukštąjį išsilavinimą, dailės ir darbų mokytojas.
„Daugiau nei keturiolika metų po studijų baigimo dirbau pagal specialybę, tačiau mokyklose pradėjo mažėti vaikų, tapau nebereikalingas“, — savo istoriją pasakoja Gintaras.
Specialistas daugiau kaip metus neradęs darbo Lietuvoje, ryžosi išvykti dirbti į Norvegiją.
„Pirmą kartą išvažiavęs supratau, kad vien anglų kalbos nepakanka, ypač dirbant kaimo vietovėse“, — aiškina Gintaras, vartydamas pasikalbėjimų žodyną. Pramokęs norvegiškai pavasarį vėl ruošiasi kelionei.
Šimtas kilometrų nuo sostinės
Pirmą kartą važiuoti į Norvegiją jis nutaręs, kol dar nesibaigė išeitinės kompensacijos pinigai. „Nenorėjau sulaukti laiko, kai tektų skolintis iš draugų giminių ir pažįstamų“, — sako Gintaras.
Darbuotis jam teko beveik šimtą kilometrų nuo Oslo nutolusiame miestelyje. „Norvegija, mano akimis, graži ir keista šalis, ten miestai atrodo kaip kaimeliai, nepamatysi dangoraižių, nekalbu apie sostinę, miesteliai tikrai atrodo labai savitai“, — sako Gintaras.
Važiuodamas pas giminaitį, kuris Norvegijoje dirba jau keleris metus, jis žinojo, kad teks dažyti poilsinius namelius kalnuose. Darbas nesunkus, ypatingų įgūdžių nereikalaujantis. „Nors man pagal specialybę patirties tikrai pakanka, tačiau dažnas atvykęs į šią šalį pradeda nuo dažymo ir žemės ūkio darbų, ypač jei nelabai moka kalbą“, — pasakoja Gintaras.
Norvegai į kalnus atvažiuoja slidinėti prasidėjus šaltajam sezonui. „Nors būnant šioje šalyje nesupratau, kada tas “šiltasis“ sezonas. Buvau nuo liepos iki spalio, tačiau visai gerai jaučiausi apsirengęs su megztiniu ar lengva vasarine striuke“, — apie klimato ypatumus pasakoja Gintaras. Net šilčiausia diena Norvegijoje lietuvišku supratimu yra vėsi, pakankamai žvarbus vėjas, dažnai būna apsiniaukę lyja. “Tiesa, kada buvau liepos mėnesį, pasitaikė kelios labai šiltos dienos. Tada šeimininkas norvegas sakė, kad aš iš Lietuvos atvežiau gerą orą“, — sako Gintaras.
Dirbdamas fizinį darbą Norvegijoje vyras surado tame džiaugsmą. „Visi darbai vyksta labai ramiai, be nereikalingo skubėjimo ir blaškymosi, kad tik kuo daugiau padarytum“, — pasakoja vyras. Patys norvegai labai ramūs, pagarbūs, niekur neskubantys žmonės.
„Savininkas, pas kurį dirbau, labai turtingas žmogus, tačiau visada pats atveždavo dažus, atėjęs paspausdavo ranką, truputėlį pakalbėdavome“, — pasakoja Gintaras. Anot jo, norvegai niekada nedemonstruoja savo statuso visuomenėje yra kuklūs.
Daug uždirba, daug ir prageria
Pasak Gintaro, sunkiausiai Norvegijoje tenka dirbti statybininkams ir žuvies pramonės darbininkams. „Šie darbininkai ir uždirba daugiausiai, ir prageria nemažai“, — pasakoja Gintaras. Netoli nuo tos vietos, kur jam teko dirbti, buvo lietuvių statybininkų brigada — statė namą. Po darbo dienos gyvenamajame vagonėlyje prasidėdavo lėbavimas, ir taip beveik kas dieną. “Sunku būdavo žiūrėti, kaip po audringos nakties lietuviai statybininkai išeina į darbą“, — prisimena Gintaras.
Jo nuomone, geriausiai svetimoje šalyje dirbti tokioje vietoje, kur reikalingi du, trys darbuotojai. Didesnis būrys — jau kompanija, o tarp žmonių visokių pasitaiko.„Teko sutikti tokių, kuriuos apvogė bendradarbiai: tai įrankius pradangina, tai pinigus“, — sakė Gintaras.
Paklaustas ko Norvegijoje nereikia daryti, jis atsako: nevogti. Pasak Gintaro, pastaraisiais metais šioje šalyje daugėja atvykėlių iš daugelio rytų Europos šalių,todėl iš pažiūros naivūs ir geraširdžiai norvegai pradeda darytis įtarūs į kiekvieną naują atvykėlį pradėjo žiūrėti su tam tikru nepasitikėjimu.
Lietuvos darbdaviai negerbia darbuotojų
„Darbo skelbimai ir paieškos Lietuvoje yra skirtos tiems, kas nori padirbėti už dyką, atlikti praktiką, kaip studentai“, — juokdamasis sako Gintaras.
Po to, kai buvo atleistas iš paskutinės darbovietės, jam teko kelis kartus įsidarbinti, tačiau atlyginimas už atliekamą darbą būdavo toks, kad dar savų pinigų tekdavo pridėti, išvykoms į darbą, maistui.
„Pažadėtas atlyginimas būdavo sumokamas vieną ar du mėnesius, po to jis sistemingai mažėdavo, kol tapdavo mažesnis už minimumą ir būdavo sumokamas su dviejų mėnesių vėlavimu“, — lietuvišką patirtį prisimena Gintaras. Jam nesuprantama, kam tokie darbdaviai iš viso kuria darbo vietas, jei už atliekamą darbą sugeba mokėti 400— 500 litų ir dar giriasi, kad “turi savo verslą“.
„Toks jų verslas nieko vertas, o darbdavys negali tikėtis, kad žmonės darbą atliks gerai, bus motyvuoti ar konkuruos tarpusavyje, — sako buvęs pedagogas. — Ką tokiam žmogui padarysi, atimsi iš ubago lazdą? Jam visiškai tas pats, jis už tokį patį atlygį išeis kitur“.
Jo nuomone, reikia, kad iš Lietuvos išvažiuotų dar daugiau žmonių, kad kas nors keistųsi. Nors atsiras tokių, kurie dirbs ir už tokius pinigus, nors jie daro žalą ir sau, ir aplinkiniams. Darbas už minimalias lėšas, vyro nuomone, yra pataikavimas darbdaviui, kuris negerbia savo darbuotojų.
„Lietuvoje dirbdamas mokytoju, per metus tiek neuždirbdavau, kiek uždirbau per keturis Norvegijoje praleistus mėnesius“, — sako Gintaras.
Paulius MARTINAITIS
