Į didžiausias nuo Nepriklausomybės atkūrimo aukštumas šoktelėjęs nedarbas didina darbdavių savivalę, ir ji kartais virsta niekuo nepridengtu diktatu. Anot „Respublikos” kalbintų kai kurių nukentėjusiųjų, toks elgesys primena baudžiavos laikus, kai ponas galėjo viską, o jo baudžiauninkas buvo šuns vietoje.
Tikriausiai niekam ne naujiena įvairiausios istorijos, kaip sunkmečiu darbdaviai žemina savo darbuotojų orumą. Dažnai pasakojama ir apie tai, kaip darbdaviai verčia samdinius plušti viršvalandžius, už tai neprimokėdami nė lito. Arba – apkarpo algas ne taip, kaip numato Darbo kodeksas.
Smogė mažindami darbo valandas
Dauguma tokių atvejų taip ir lieka gandų lygio, nes siaučiant krizei darbuotojai nelinkę rizikuoti ir viešinti juos diskriminuojančių situacijų. Nesutiksi su darbdavio reikalavimais – apskritai neteksi darbo, tada, žiūrėk, teks kartu su benamiais kur nors akligatvyje paskutine duona dalytis.
Vis dėlto atsiranda narsuolių, kurie nelinkę tylėti. Tada ir išaiškėja, kokius metodus naudoja darbdaviai, kad iš savo darbuotojų išgautų pageidaujamą rezultatą. Vienas tokių – buvęs bendrovės „Baltijos statybinės mašinos” mechanikas Giedrius Petrauskas.
Jis dirba viename iš bendrovės padalinių Klaipėdoje, pačios bendrovės būstinė yra Vilniuje. Iš čia prieš kurį laiką vyras ir sulaukė telefono skambučio. „Pasiūlė atvažiuoti ir pakeisti darbo sutartį”, – „Respublikai” dėstė pašnekovas.
G.Petrauskas atvyko į sostinę. Čia jo jau laukė sukviestas bendrovės mechanikų būrys. Anot klaipėdiečio, su jais šnektelėti atvyko „Baltijos statybinių mašinų” vyriausiasis finansininkas Žydrūnas Jurevičius. „Kalba buvo trumpa. Darbdavių atstovas pareiškė: arba mes pasirašome naują darbo sutartį, kurioje vietoj įstatyme numatytų aštuonių valandų tereikėtų dirbti vieną, arba apskritai tuoj pat būsime išvaryti į gatvę. Nepasirašiau. O kodėl aš turėjau pasirašyti, jei aštuoniskart sumažinus darbo valandas, tiek pat sumažės ir atlyginimas? Turiu šeimą, auginu mažą vaiką, iš ko man gyventi?” – pasakojo G.Petrauskas.
Susitikimas su darbdavių atstovu vyko penktadienį, o jau pirmadienį į gimtąjį uostamiestį sugrįžusiam klaipėdiečiui buvo pranešta, kad „Baltijos statybinėse mašinose” vyks etatų mažinimas. „Iškart supratau, kad vykdomas Ž.Jurevičiaus pažadas atleisti iš darbo tuos darbuotojus, kurie nepakluso darbdavio reikalavimams. Kadangi susirgau, kol kas istorijos tęsinio nebuvo. Tačiau žinau, kad jis bus, kai tik pasveiksiu”, – sakė G.Petrauskas.
„Baltijos statybinių mašinų” atstovas Ž.Jurevičius „Respublikai” tvirtino, esą šitaip elgtis su mechanikais jį privertė sunkmetis. „Bendrovėje nebeturime tiek darbo, kad galėtume juo darbuotoją aprūpinti visas aštuonias valandas. Todėl Lietuvos darbo birža (LDB) mus įtraukė į programą, pagal kurią septynias valandas darbuotojas dirbtų viešuosius darbus, o vieną – bendrovei. Tačiau jei darbuotojui nepatinka toks pasirinkimas, jis gali paduoti pareiškimą ir išeiti. Žinoma, tokiu atveju išeitinės pašalpos jis negautų”, – trumpai drūtai dėstė pašnekovas.
Aliuzija į baudžiavą
Bet darbdaviams ir to negana. Čia minimus atvejus dar būtų galima laikyti pavieniais, tačiau šiandien jau atvirai įtvirtinamas ir masinis darbuotojų diskriminavimas. Tiesa, oficialiai jis vadinamas visai nekaltai – darbo jėgos nuoma. Profsąjungų atstovai tokią nuomą atvirai vadina grįžimu į baudžiavos laikus.
Lietuvoje egzistuoja kelios firmos, išnuomojančios darbuotojus. Jų paslaugomis kitos įstaigos ar įmonės gali naudotis neapibrėžtą laiką – netgi ir keliolika minučių ar pusvalandį. Darbdaviai ir jų viešųjų ryšių specialistai tokią įdarbinimo formą reklamuoja kaip ypač pažangią. Pavyzdžiui, Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas tvirtina, kad darbuotojų nuomininkams tokia sistema ypač palanki – girdi, ji leidžia samdiniams mokėti ne už darbe praleistas valandas, bet už atliktą veiklą.
Esą nuomotis darbuotojus ypač palanku toms įmonėms, kurios dirba eksportui. Tikinama, kad dauguma jų dirba skaidriai, todėl nedalija atlyginimų vokeliuose. Daroma išvada, kad jeigu jau nėra nelegalaus atlygio, tai ir konkuruoti rinkoje sunku – įspūdis toks, tarytum visas pasaulis savo darbuotojams atlyginimus dalytų vokeliuose. Šit tada, anot idėjos autorių, ir gelbėja darbuotojų nuoma.
„Darbuotojų nuomojimas iš tikrųjų virtęs negražiu dalyku, – „Respublikai” sakė Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkas Artūras Černiauskas. – Šiandien darbdaviai dažnai atleidžia turinčius darbo sutartis darbuotojus ir keičia juos nuomojamais. Darbdaviams tai labai patogu, nes šių darbo santykių nereglamentuoja jokie darbo įstatymai. Kitaip sakant, su darbuotoju darbdavys gali elgtis kaip tinkamas. To negali būti”.
Anot LPSK vadovo, darbuotojų nuoma, jei ji tinkamai būtų įforminta įstatymais, iš esmės nėra blogas dalykas. „Pavyzdžiui, jei kokiame nors kaime kavinė dirba šeštadieniais ir sekmadieniais, logiška, jei jos administracija pareikštų norą išsinuomoti darbuotojų savaitgaliui. Tačiau sistema neturi sudaryti sąlygų atimti darbo vietas iš jau dirbančių darbuotojų. Be to, ji turi ginti ir pačių nuomojamų darbuotojų interesus. Deja, kol nėra tinkamos įstatymų bazės, tol bus netvarka”, – teigė A.Černiauskas.
Informacija
„Respublikos” kalbintų teisininkų teigimu, Lietuvoje darbuotojai itin retai ryžtasi kreiptis į valstybės institucijas pagalbos. „Tai kainuoja nervus, laiką ir pinigus, kurių dažnai diskriminuojamas darbuotojas neturi”, – teigė vienas teisininkų. Anot jo, todėl dažniausiai ir laimi darbdaviai.
Tiesa, retais atvejais pasiseka ir darbuotojams. Ypač jei jiems užtenka ryžto kovoti iki galo. Viena tokių yra vilnietė R.V., per teismus prisiteisusi iš buvusio darbdavio bendrovės „Vilniaus duona” apie 150 tūkst. litų siekiančią kompensaciją – ją sudaro išeitinė išmoka, nesumokėtas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, metinės palūkanos.
Kaip paaiškėjo Vilniaus apygardos teisme, R.V. „Vilniaus duonos” administracijos buvo atleista apkaltinus ją nebūtais dalykais. Pavyzdžiui, kad perkelta dirbti į Panevėžį vietos padalinio vadove R.V. neva neužtikrino technologinio proceso, pagal kurį gaminama garsi „Bočių” duona. Esą dėl to bendrovė patyrė kelis šimtus tūkstančių nuostolių.
Teisėjai išsiaiškino, kad technologinio proceso užtikrinimas yra sudėtingas dalykas, už jo užtikrinimą buvo atsakinga specialiai tam sudaryta darbuotojų grupė. Maža ir to, R.V. nebuvo supažindinta su pareigybine instrukcija, kuri būtų įpareigojusi moterį būti atsakingai už technologinio proceso užtikrinimą.
Tad Vilniaus apygardos teismas nustatė, kad R.V. buvo atleista dėl kitų motyvų, neteisėtai.
Vidmantas Užusienis
