Romualdas Povilaitis
Šių metų vasario 20 d. Visuomeninė komisija gegužės 17-osios d. smurto aktui Garliavoje nustatyti kreipėsi į LR Prezidentę, Seimą ir Vyriausybę siūlydama nuodugniai ištirti ar yra LR teisės aktai, leidę, vykdant žinomą Kėdainių teismo sprendimą, panaudoti prievartą prieš vaiką. Prievartos panaudojimą prieš mažametę mergaitę pripažino Klaipėdos apygardos prokuroras A. Giniotis savo nutartyje, nutraukdamas ikiteisminį tyrimą dėl N. Venckienės skundo “… jėga jos atvilgiu buvo naudojama tik tiek, kiek jos reikėjo tam, kad atitraukti D. Kedytę nuo N. Venckienės”. Tik tiek ar ne tik tiek, atitraukti ar padaryti kažką daugiau šiuo atveju nesvarbu, nes jėgos panaudojimas reiškia prievartą prieš vaiko valią, o ne ką kitą. Reaguodama į Komisijos prašymą, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, raštu pasikonsultavusi su Vidaus reikalų ministerija, atsiuntė atsakymą. Jis iš esmės yra tik VRM laiško, kuris vertas atskiros analizės, pakartojimas, tačiau atsiribokime tik klausimu dėl smurto panaudojimo vaiko atžvilgiu. Abi ministerijos vieningai mano, kad perduodant vaiką jo atžvilgiu viskas buvo padaryta teisėtai, remiantis Civilinio proceso kodekso (CPK) 764 straipsniu. Tačiau ar tikrai taip?
CPK 764 straipsnio naujoje redakcijoje (“Teismo sprendime nurodytų vaikų perdavimas išieškotojui”), kuri buvo primta visai neseniai, gana detaliai aptariama perdavimo procedūra. Nurodoma, kad antstolis, įvertinęs vaiko teisių apsaugos institucijos, policijos atstovo ir psichologo rekomendacijas (šiuo atveju būtų labai įdomu sužinoti kokios jos buvo), priima patvarkymą dėl sprendimo vykdymo tvarkos, kad šiame patvarkyme turi būti detaliai aptartas vykdymo priemonių pobūdis ir jų taikymas, kad antstolis vykdymo veiksmus atlieka dalyvaujant išieškotojui ir vaiko teisių apsaugos institucijos atstovui, kad bet kurios iš proceso šalių ar vaiko teisių apsaugos institucijos atstovo prašymu arba antstolio sprendimu dalyvauti vykdymo procese kviečiamas psichologas (tikriausiai ne tam, kad sukeltų papildomą psichinę įtampą vaikui), kad, “skolininkui” (kažkodėl taip vadinamas asmuo iš kurio turi būti paimtas vaikas) nevykdant sprendimo antstolis turi teisę kreiptis į teismą su pareiškimu dėl leidimo prievarta paimti vaiką išdavimo, kad policijos atstovai pašalina kliūtis sprendimui įvykdyti, o vaiko teisių apsaugos institucijos atstovai (būtent jie, o ne kas nors kitas) vaiką paima ir perduoda išieškotojui.
Tačiau šiame straipsnyje yra ir paskutinė, 6-oji dalis, kuri sako: “vykdant šiame straipsnyje nurodytus sprendimus, turi būti užtikrinta vaiko teisių apsauga“. Šios teisės yra detaliai išdėstytos ne tik Lietuvos teisės aktuose, bet ir Jungtinių tautų Vaiko teisių konvencijoje, kuri Lietuvoje ratifikuota ir, suprantama, privaloma. Konvencija (5 str.) teigia, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, svarbiausia yra vaiko interesai. Vaikas turi teisę laisvai reikšti savo pažiūras visais jį liečiančiais klausimais. Vaikui būtinai suteikiama galimybė būti išklausytam (12 str.) ir tt. Negali kilti abejonių dėl to, kad bet kokia fizinė ar psichinė prievarta vaiko atžvilgiu (Garliavoje buvo ir viena ir kita) yra grubus jo teisių, o tuo pačiu ir CPK 764 straipsnio apskritai pažeidimas.
JT Vaiko teisių konvencija daug kartų akcentuoja vaiko gerovę. Pastaroji yra ne kas kita kaip jo psichinė ir fizinė būsena. Anot VU profesorės Genės Šurkienės, vaikų organizmo jautrumas yra didesnis negu suaugusių, jie negali kontroliuoti savo aplinkos todėl jie yra labiau pažeidžiami. Tai sąlygoja jų sveikatos sutrikimus, kurie turės jeims įtakos ateityje.
Gali būti, kad VRM neperskaitė CPK 764 straipsnio iki galo arba šiai institucijai tokios subtilybės kaip vaiko teisės, nelabai suprantamos. Tačiau Socialinės apsaugos ir darbo ministerija jas turėtų žinoti, juolab ji savo atsakyme vis tik pamini ir Vaiko teisių konvenciją ir kai kurias vaiko teises. Tuo labiau keista, kad ši institucija, kuri turėtų būti kur kas jautresnė žmogui ir, ypač, vaikui (JT Vaiko teisių konvencija pabrėžia, kad vaiko teises reikia ypač ginti), teorijos nesugeba susieti su konkrečiu atveju Garliavoje. O gal, įkišdama galvą į smėlį, mėgina apsimesti negirdėjusi daug kartų visais įmanomais būdais mergaitės išreikštos nuomonės, kad ji nori likti ten, kur buvo. “Negirdėjo” nei anststolė, nei psichologė, nei visi kiti gausūs “teisingumo vykdymo” akcijos dalyviai. Tikriausiai jiems vaikas susitapatina su daiktu, kurį nėra sunku paimti ir išnešti.
JT Vaiko teisių konvencijos 27 straipsnis sako, kad vaikas turi teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kurių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi. Ar tikrai visa tai dabar turi Garliavos mergaitė? Šis klausimas adresuojamas ne tik doroviškai mažaraščiams iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bet ir Respublikos Prezidentei. 2011 metais ji pasirašė įstatymą dėl CPK pakeitimo ir papildymo. Su papildytu 764-uoju straipsniu, kurio kai kas taip ir neperskaitė iki galo.
