Sekmadienį visoje Lietuvoje švenčiamos Sekminės – trečioji po Kalėdų ir Velykų didžioji katalikų šventė, minint Šv. Dvasios atsiuntimą apaštalams 50-ąją dieną po Kristaus Prisikėlimo.
Sekminių iškilmės yra daugiametę tradiciją turinčių Vilniaus Kalvarijų atlaidų pagrindinė dalis. Sekminių dieną Šventoji Dvasia pripildo mokinius nauja vidine jėga. Visos baimės nušluotos Šventosios Dvasios galia. Tai yra Kristaus dovana, veltui. Dovana, kuria Dievas lieja savo gyvenimą per Šventąją Dvasią, kad mus gydytų nuo nuodėmės ir mus pašventintų.
Kai Kristus išpildė savo pažadą, dovanodamas Šventąją Dvasią, Jis mums patikėjo ir savo misiją. Norėdami būti panašūs į Kristų, mylėti kaip Kristus, mes turime prašyti Šventosios Dvasios atėjimo, buvimo mūsų gyvenime. Priėmus Šventąją Dvasią, mūsų meilė, švelnumas, vienybė auga. Mes mylime ne „spontaniška“, „natūralia“ meile, bet meile, kuri yra Dievo dovana.
Vilniaus Kalvarijose Sekminių atlaidų pagrindinę dieną 9 valandą nuo Marijos Sopulingosios koplyčios Baltupiuose bus einamas Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelias, 13 val. – iškilmingos Šv. Mišios, po jų – agapė pievoje.
Katalikų bažnytinę šventę lydi daug įvairių liaudies tradicijų. Senajame lietuvių kaime šventinę nuotaiką padėdavo sukurti berželių šakos. Jomis būdavo iškaišomos švarumu tviskančios pirkios. Piemenėliai žaliais vainikais karūnuodavo namo pargenamas karves ir už tai iš šeimininkų gavę kiaušinių, lašinių, sūrio keptuvėje ant laužo kepdavo kiaušinienę.
Brandesnio amžiaus žmonės būtinai per Sekmines turėdavo apeiti savo laukus, atlikti pasėlių globos apeigas, paskui kartu susėsti, pasivaišinti sudėtiniu alumi, užtraukti dainą, aptarti bendruomenės reikalus, pasidalyti ūkiškais patarimais.
Per Sekmines taip pat būdavo paprotys suptis sūpuoklėse, laistytis vandeniu, sočiai pasivaišinti. Žmonės sakydavo: jei per Sekmines suvalgysi septynis virtinius, visus metus laimingas būsi.
Po Sekminių jau galima maudytis upėse ir ežeruose – nei ligos puls, nei pikta dvasia prisikabins.
