Kas turi nutikti žmogaus gyvenime, kad vieną dieną reiktų trenktis į kitą pasaulio kraštą tam, kad pradėtum viską nuo pradžių? „Tiesiog taip atsitiko, gyvenime būna juk pačių keisčiausių dalykų“, – šypsosi tarptautinės rinkodaros studijuoti atvykęs 32 metų indas Prabinas Chandranas. Jis sutiko papasakoti, kas iš saulėtosios Indijos atviliojo į šaltą Lietuvą ir kokie džiaugsmai ir rūpesčiai aplankė apsigyvenus čia.
Turi studijų patirties Indijoje, o dabar studijuoji Lietuvoje, kokie pagrindiniai skirtumai?
Pagrindinis skirtumas tarp studijų Lietuvoje ir Indijoje yra tai, kad mano gimtojoje šalyje dėstytojai itin kontroliuoja studentus, labai griežtai nurodoma, ką ir kiek skaityti ir pan., o pačios studijos tampa labiau teorinėmis. Indijoje studentai visą savo dėmesį sutelkia į tai, kaip gauti diplomą, išlaikant labai daug teorinių žinių reikalaujančius egzaminus, bet studijų metu jie neįgyja daug praktinių gebėjimų ar kompetencijų.
Lietuvoje studijuoti įdomu, nes mokymo metodai skiriasi, studentai dirba ir praktiškai, vyksta diskusijos grupėse. Čia studijos orientuotos į gerą dalyko išmanymą ir praktinių gebėjimų ugdymą. Čia egzaminai taip nesureikšminami, bet galvojama apie ilgalaikę perspektyvą, kaip bus panaudotos įgytos žinios. Lietuvoje studentas turi daugiau laisvės gilintis į tą sritį, kuri jam artima.
Taip pat būtina pabrėžti dėstytojų geranoriškumą, kartais pasiteiravęs papildomos informacijos net ir po kurio laiko gaunu nuorodų, kur galėčiau paskaityti man įdomia tema. Indijoje užduodamas dėstytojui klausimą privalai pagalvoti, ką apie tave profesorius pamanys, o čia viskas kitaip – požiūris į studentą kur kas geranoriškesnis.
Kalbant apie studijų kainą ir jų prieinamumą, kokia situacija Indijoje?
Indijoje žmonės nori siekti išsilavinimo, bet problema ta, kad visi nori tapti tik gydytojais ir inžinieriais, bet, kitaip nei Lietuvoje, mažai kas nori tapti vadybininkais. Studijų kainų skirtumas egzistuoja, jis siekia apie 20 proc., bet būtina atkreipti dėmesį į tai, kad studijos Europoje suteikia visai kitokią patirtį, tad esminis kainos skirtumas tampa nebe toks svarbus.
Už vieną litą galima gauti 21 Indijos rupiją. Maisto kainos Indijoje žymiai mažesnės. Už penkis litus Indijoje galima nueiti į visai neblogą restoraną, bet neįsivaizduoju, kad už šią sumą būtų galima papietauti Lietuvoje. Kalbant apie nuomos kainą, tai už buto, kurį nuomoju senamiestyje, nuomos kainą būtų galima apsigyventi tokiuose brangiuose miestuose kaip Delis ar Bombėjus.
Tiesa, Lietuvoje kur kas pigesnis alus. Kai kalbuosi su draugais, visuomet tai pabrėžiu (juokiasi – aut. past.).
Tarptautinė žiniasklaida dažnai publikuoja straipsnius apie Indiją, kuriuose teigiama, kad situacija švietimo sektoriuje yra katastrofiškai bloga ir daugybė vaikų net neturi galimybės lankyti mokyklos. Kaip manai, ar laikui bėgant šios problemos sprendžiamos?
Daug kas priklauso nuo šalies politikos, o vaikų mokymas yra vienas iš šalies prioritetų dar nuo britų kolonizacijos laikų. Situacija gerėja po to, kai buvo tam skirtos papildomos lėšos, tačiau progresas vyksta nepakankamai greitai.
Indijoje daugybė žmonių gyvena skurde ir kai namuose nėra ką valgyti, vaikai eina ne į mokyklą, o dirbti. Spręsdama šią problemą, vyriausybė ėmėsi įgyvendinti programą, kurios metu vaikai mokykloje maitinami tris kartus per dieną. Nepaisant to, edukacija prasideda namuose, jei tėvai suvokia išsilavinimo būtinybę, tuomet didesnė tikimybė, kad ir vaikams pavyks įgyti išsilavinimą.
Indija – milžiniška šalis, yra tokių vietų, kur nėra kelių ar elektros, tai kaip ten gali veikti mokyklos? Turi būti kuriama tam tikra infrastruktūra, o tai ilgas procesas, juk problemų yra ir kitose socialinėse srityse, pavyzdžiui, gydytojų trūkumas. Indijoje 2 tūkstančiams žmonių tenka vienas medikas. Kita aktuali problema – korupcija, tai trukdo sklandžiai spręsti visuomenės problemas.
Sukurtas ne vienas filmas apie tai, kaip lūšnynuose gimę žmonės gyvenime pasiekia labai daug. Ar kino juostose įamžintos istorijos atsikartoja gyvenimo realybėje?
Indų filmai labai romantiški, bet ieškoti realybės atspindžių juose nereikėtų. Neseniai praūžė „Lūšnynų milijonieriaus“ populiarumo banga, šis filmas sukurtas Bombėjuje. Pats gyvenau šiame mieste ir nemanau, kad filmo kūrėjams pavyko itin tikroviškai perteikti miesto atmosferą.
Į vieną vietą aukštojoje mokykloje kartais pateikiama net 500–700 prašymų, tad įsivaizduokite, kokia yra konkurencija. Su tokiais konkursais tenka susidurti nuolat – nesvarbu, ar norite vaiką užrašyti į mokyklą, ar ieškote išsinuomoti buto. Kartais studijos užsienyje galintiems sau tai leisti yra tikrai gera išeitis, nes ne tik įgaunama kitokios patirties, bet kartu netenka taip aršiai kovoti už studijų ar darbo vietą. Į vieną darbo vietą Indijoje kartais pretenduoja net 300 žmonių, tad įsivaizduokite, kokios yra kiekvieno galimybės jį gauti.
Kartais reikia turėti pažinčių ir tik taip siekiai taps realybe. Pateiksiu pavyzdį: kiek olimpinių medalių per praėjusią olimpiadą gavo Indija, kurioje yra 1,5 mlrd. gyventojų? Tik vieną. Kaip manote, kodėl? Taip yra dėl to, kad kas nors užimantis aukštą postą sako: „Tu neturi pinigų, nedalyvausi, kitas...“ Taip iš tiesų turintys talentą žmonės neturi galimybės parodyti, ką jie gali.
Ar po studijų planuoji sugrįžti į Indiją?
Iš karto po studijų į Indiją neskubėsiu, norėčiau padirbėti Europoje, susipažinti iš arčiau su čionykštėmis sąlygomis, įgauti praktikos, pasinaudoti čia esančiomis galimybėmis, perprasti kitokį požiūrį. Po keleto metų planuoju grįžti į savo šalį ir ten dirbti.
Pokalbio pradžioje minėjai, kad kai pradėjai domėtis Lietuva būdamas Indijoje – įspūdis apie šią šalį buvo vienoks, o atvykęs pamatai visai kitokį vaizdą, tad paskutinis klausimas būtų apie Indiją – kam turėtų nusiteikti ten vykstantis žmogus?
Daugiausiai turistų vyksta per Delio oro uostą, tad, vos lėktuvui nusileidus, jus ištiks didelis kultūrinis šokas: pasitiks triukšmas, spalvos ir kvapai, atrodys, kad visur tvyro chaosas, bet iš tiesų tame egzistuoja pagal savas taisykles veikianti sistema. Žinoma, prireiks laiko susigaudyti. Taip pat nereiktų jaustis nepatogiai, jei žmonės norės prie jūsų prieiti ir paliesti, įsitikinti, kad esate tikras, dažnai gatvėse sulauksite prašymų nusifotografuoti.
Aštrus maistas, įvairiausi kvapai ir labai spalvingai apsirengę žmonės – nieko panašaus tikrai nesurasite niekur Europoje. Tiesa, kai sakoma, kad pusdienio reikia norint pereiti gatvę, iš tiesų vairuotojai nuolat spaudžia garso signalą, o pėsčiuosius paprasčiausiai apvažiuoja. Lietuvoje vairuoti gana nuobodu, nes niekas nešokinėja prieš automobilį ir pan., bet grįžus į Indiją vėl tenka persiorientuoti prie vietinių gyvenimo būdo.
